„Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio redakcija įsigaliojo 2009 m., kai į savo teisę perkėlėme 2008 m. Europos Parlamento Tarybos direktyvą dėl tam tikrų rūšių diskriminacijos ir neapykantos kurstymo. Dažniausios neapykantą kurstančios kalbos formos - komentarai po straipsniais internete, socialiniuose tinkluose, šūkiai. Pavyzdžiui, už šūkį „Lietuva - lietuviams“ per eitynes buvo nuteisti keli asmenys.

Tame pačiame Baudžiamajame kodekse numatyta, kad sunkesnė atsakomybė taikoma, jei nusikaltimas padarytas (nebūtinai įžeidinėjimas, neapykantos kurstymas, bet ir sveikatos sutrikdymas, nužudymas ir t.t., - aut. past.) iš neapykantos dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Tik tiek, kad šie 10 požymių savyje talpina daugybę aplinkybių.

Amžius, kilmė, tautybė - daugiau mažiau viskas yra aišku, lytis - vyras, moteris arba translytis asmuo, o socialinė padėtis gali būti suprantama labai įvairiai. Gali būti neapykanta kurstoma dėl profesijos, dėl priklausymo kokiai nors grupei. Kitaip tariant, yra baigtinis 10 požymių sąrašas, bet į jį galima įkišti daug socialinių grupių“, - aiškina advokatė Dovilė Murauskienė.

- Svarstoma, ar nereikėtų į labiau pažeidžiamų asmenų sąrašą įtraukti medžiotojų, nes socialiniame tinkle susikūrė žmonių, raginančių naikinti medžiotojus ir taip saugoti žvėris, grupė.

- Jei pripažintų, tada būtų taip: jei vienas kryptingai puola medžiotojus, o kitas - mokytojus, to, kas puola medžiotojus, padėtis būtų blogesnė, kadangi jau būtų susiformavusi šiokia tokia teismų praktika.

Jei burnosite prieš pažeidžiamą grupę ir bus nustatytos visos būtinos sąlygos, gali būti, kad bus taikomas 170 Baudžiamojo kodekso straipsnis, o jei kas nors burnos, kad, pavyzdžiui, koks nors asmuo, nepriskiriamas tam tikrai grupei, nusišnekėjo laidoje ar straipsnyje, tai į teismą galėtų kreiptis civilinio proceso tvarka, prašyti pripažinti, kad buvo apšmeižtas ir prašyti atlyginti žalą. Tai nebūtų neapykantos kalba, todėl nebūtų baudžiamosios atsakomybės.

Tačiau jei, pavyzdžiui, parašytų komentarus ne prieš tiesiog kalbėtoją, o prieš konkrečiai, pavyzdžiui, moterį - kad ką tos bobos nusišneka, reikia joms neleisti kalbėti ir panašiai - tada jau būtų galima svarstyti klausimą dėl kreipimosi į teisėsaugos institucijas su prašymu ištirti, ar tai nebuvo neapykantos kurstymas, nukreiptas į lyties pagrindu išskiriamą žmonių grupę.

- Lietuvoje labiau socialiai pažeidžiamais laikomi čigonai, žydai, kitos tautinės mažumos. Jei kas nors parašytų piktą komentarą apie juos, o kitas - apie lietuvius, tai baudžiamoji atsakomybė grėstų tik pirmajam?

- Teoriškai taip, dėl lietuvių, kaip Tautos, pripažinimo labiau saugotina grupe Lietuvoje, kiek man žinoma, nebuvo kilęs klausimas. Tai yra, ko gero, todėl, kad Lietuvoje lietuviai nėra tautinės mažumos atstovai. O visų kitų tautybių atstovai yra mažumos, todėl pripažįstama, kad yra labiau pažeidžiami ir reikalauja daugiau apsaugos.

- Pagal kokius kriterijus nustatėme, kad vieni yra labiau pažeidžiami?

- Praktiką perėmėme iš tarptautinių dokumentų - rekomendacijų, direktyvų, numatėme požymius, kuriuos rekomendavo Europa. Na, o šių požymių aiškinimas ir taikymas yra nacionalinių teismų pareiga.

- Ar, jūsų nuomone, yra normalus žmonių skirstymas į pažeidžiamus ir nepažeidžiamus. Ar neprimena „Gyvulių ūkio“, kur buvo lygūs ir lygesni?

- Šiuo atveju reikėtų pažymėti, kad demokratinės valstybės principai yra grindžiami lygiateisiškumu, todėl bet kokios lygiateisiškumo pažeidimo apraiškos turi sulaukti teisinio įvertinimo. Tiek ES valstybės, tiek Lietuva, priimdama tarptautinius standartus, ypač įsipareigojo saugoti tam tikrų asmenų, kurie jau anksčiau yra patyrę ar, tikėtina, galima patirti diskriminaciją, neapykantą, teises. Nukentėję nuo neapykanta motyvuotų nusikalstamų veikų negali pasiguosti, kad jiems tiesiog nepasisekė. Nukentėję asmenys, priklausantys tai pačiai grupei, gauna aiškią žinutę, kad tokie, kokie jie yra šioje visuomenėje, yra nepageidaujami ir todėl nesaugūs. Tai pažeidžia patį asmens identitetą. Todėl aš tikrai pritariu, kad atsakomybė už neapykantos kalbą turi egzistuoti.

Filosofo Vytauto RUBAVIČIAUS komentaras:

Dabartiniame pasaulyje vyrauja šizofreniškos ideologinės nuostatos. Viena vertus, akcentuojamas lygybės principas, kita vertus, visur subtiliai įtvirtinamos įvairios hierarchinės išskirtinės socialinės grupės arba asmenys, parodant, kad vieni yra vertingesni už kitus. Turtiniai, galios nelygumai yra akivaizdūs, todėl vienos ar kitos socialinės grupės bando į save perimti įvairius politinės galios instrumentus, juridiniu pagrindu išskirdamos save kaip ypatingas grupes.

Dabar ypač populiaru bandyti save išskirti kaip pažeidžiamą grupę ir taip įgyti naujas galias. LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų) pavyzdys yra puikus to pavyzdys. Ši grupė vaizduoja save kaip itin pažeidžiamą ir įgauna galios valdyti praktiškai visą visuomenę, nes priimami tokie įstatymai, kurie juos padaro pagrindiniais politinės arenos veikėjais. Dabar žinome, kad joks politikas, nesudalyvavęs LGBT eisenoje, į Europos politinį elitą jau nepakils. Taip kuriamas juridinis išskirtinumo tinklas ir įgaunama galia valdyti visuomenę bei politinį elitą.

Konstitucijoje įrašyta, kad visi žmonės yra lygūs, todėl atskirų grupių išskyrimas akivaizdžiai pažeidžia Konstituciją. Bet mums tai nebesvarbu, svarbiau įtvirtinti kai kurių socialinių grupių viršenybę.

Pastebėkime: jei tik kas parašo kritinį komentarą prieš LGBT, iškart keliamos bylos. Tačiau jokios reakcijos nebūna, kai LGBT atstovai įžeidinėja tradicines šeimas, vadindami jas atgyvenomis.

Sukurta baimės atmosfera, kai bijoma bet ką pasakyti prieš LGBT. Kita vertus, jei neteisėtai pasielgia seksualinių mažumų atstovai, tyrimus vengiama pradėti, nes baiminamasi, kad pats gali būti apkaltintas pradėjęs tyrimą tik todėl, jog esi nusistatęs prieš LGBT. Politinė galia dvigubėja, nes atsiranda apsauga nuo teisinio persekiojimo ir galimybė persekioti kitus.