Turbūt daug ką stebintų, jei, pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytojas moksleiviams dėstytų fiziką ar chemiją, o odontologas ligoninėje darytų apendikso operaciją. Tačiau valdžioje būtent tai ir vyksta: bibliotekininkas Seime vadovauja ekonomikai, fortepijonistė, kultūros vadybininkė - Europos reikalams, Vyriausybėje sociologė vadovauja ekonomikai bei inovacijoms, istorijos mokytojas - energetikai. Ar tada galime norėti, kad Lietuva žengtų į priekį?
1 nuotr.
Kai politikai po kiekvienų rinkimų ima dalintis postus, jie patys pasidalina į dvi stovyklas. Vieni aiškina, kad vadovaujamus postus turi užimti tos konkrečios srities specialistai, kiti - kad nebūtinai specialistai, svarbiausia, jog būtų puikūs vadybininkai, turintys vadovaujamo darbo patirties. Tačiau ne politikoje kažkodėl tiek vienas, tiek kitas požiūris neturi teisės egzistuoti, žmogus turi atitikti abu kriterijus. Pavyzdžiui, kiekvienas mokytojas yra įgijęs pedagogo kvalifikaciją, tačiau tai nereiškia, kad jis gali dėstyti dalykus, kuriuos užsimano. Politikoje tai negalioja.
Keli pavyzdžiai: ekonomikos ir inovacijų ministrė yra Aušrinė Armonaitė - sociologė, kuri deklaruoja baigusi ir urbanistikos studijas, tačiau tiesiogiai su savo kuruojama sritimi nesusijusi; istorijos mokytojas, paragavęs verslo administravimo studijų, Dainius Kreivys įsitaisė energetikos ministro poste; politikos mokslų bakalauras, teisės magistras Simonas Kairys, didžiąją karjeros dalį dirbęs Lietuvos pašte vadybininku bei vicemeru ir mero patarėju Kauno miesto savivaldybėje, užėmė Kultūros ministerijos vadovo postą ir t.t.
Ne ką mažiau kuriozų ir Seime. Pavyzdžiui, teisės bakalaurė Aistė Gedvilienė paskirta vadovauti Aplinkos komitetui; bibliotekininkas (vėliau baigęs ir teisės studijas), ūkininkas Kazys Starkevičius - Ekonomikos komiteto pirmininkas, nors Seime - daugybė ekonomistų; fortepijonistė, kultūros vadybininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė Seime diriguoja Europos reikalams; Žmogaus teisių komitetui vadovauja Tomas Vytautas Raskevičius, didžiąją karjeros dalį dirbęs Lietuvos gėjų lygoje, tad angažuojasi tik šių asmenų teisių gynime ir pan. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad tai - ne naujiena, kiekvienoje kadencijoje būna tokių nesusipratimų, kai sveikatai diriguoja agronomai, krašto apsaugai - medikai ar kultūrai - verslininkai.
Tiesa, Lietuvos eksparlamentarų klubo prezidentas Henrikas Žukauskas „Vakaro žinioms" sakė, kad vadovaujančius postus užimančių ministrų ir parlamentarų negalima matuoti vienodais matais.
„Tai du skirtingi dalykai. Ministru vadybininkas, ne tos srities specialistas, laisvai gali būti. Kodėl? Nes jis turi visą komandą - patarėjus, viceministrus ir pan. Jei esu geras vadybininkas, suformuoju visą komandą kaip treneris: tu ginsiesi, tu pulsi ir t.t. Aišku, palyginimas gal ir ne visai tinkamas, regbio treneris gal ir nebūtų geras krepšinio treneris. Tačiau ministerijoje svarbiausia - gera vadyba ir gebėjimas vykdyti Vyriausybės programą. Jei dar būsi tikras tos srities specialistas, yra pavojus nuklysti į detales", - sakė H.Žukauskas.
Pasak pašnekovo, Seime situacija - visai kitokia.
„Jei ministrą gali pasamdyti iš šalies, ieškodamas gero vadybininko, Seime pasirinkimas - ribotas. Komitetų vadovais skirti galima tik Seimo narius. Jei partijai pagal kvotas leidžiama vadovauti komitetui, jai tenka smarkiai vinguriuoti, kad rastų nors kiek toje srityje išmanantį žmogų, o čia jau jokia komanda nepadės, nes pats turėsi vadovauti visiems komiteto nariams. Kadangi čia nėra viceministrų, reikalingas ne tik sugebėjimas vadovauti, bet ir konkrečios žinios", - akcentavo eksparlamentaras.
H.Žukausko teigimu, dažnai pasitaiko, kad partija neturi tinkamų žmonių vadovauti tam tikram komitetui, todėl skiriamas bet kas. Tiesa, būdavo ir yra ir puikių sutapimų.
„Mano laikais, pavyzdžiui, buvęs finansų ministras Jonas Lionginas Seime vadovavo Biudžeto ir finansų komitetui - tai puikus atitikimas. Tačiau, pavyzdžiui, Aplinkos apsaugos komitetui teko vadovauti daktarui Juozui Raistenskiui. O kai į komitetą ateina lygiai tokių pat nespecialistų, tai ir kyla problemų. Aišku, būna, kad į Seimą patenka tokie asmenys, kurių iš viso nėra kur dėti. Tai, pavyzdžiui, Vytautą Šustauską nusiuntė į Sveikatos reikalų komitetą. O dabartiniame Seime yra ir puikių pavyzdžių. Pavyzdžiui, Antanas Matulas vadovauja Sveikatos reikalų komitetui, yra ir geras vadybininkas, nes yra vadovavęs ligoninei, ir šios srities specialistas, nes yra medikas. Be to, jis jau kelintą kadenciją Seime, yra įgudęs politikas, puikiai žino Seimo darbą, įstatymų leidybą, ligoninių specifiką, sveikatos sistemą. Tai - idealūs variantai. Kai partijos eina į rinkimus, dažnai į kandidatus pasirenka asmenis, kurie pagal savo sugebėjimus galėtų užimti tam tikrus vadovaujančius postus", - dėstė H.Žukauskas.
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
