Pradėjus mažėti užsikrėtimų skaičiui, vėl girdisi unisonu skelbiamas šūkis: tik neatsipalaiduokite. Taip buvo pavasarį, taip yra ir dabar. Politikai su jiems būdinga fantazijos stoka vis kartoja tą patį. Kova nebaigta, kreivė dar tik plokščia, likite namie, bla, bla, bla. Suaugusiems žmonėms tai kartojama lyg darželinukams, negalintiems atskirti 1000 nuo 3000 ir nematantiems tendencijų. Kartojama tiek, kad stropiam, visų reikalavimų besilaikančiam piliečiui gali kilti noras iš nevilties padaužyti kaktą į sieną, televizorių arba kompiuterio ekraną.
Tokie rypavimai gali užgesinti net švieselę tunelio gale, kenkia visuomenės psichologinei sveikatai. Kai kuriais atvejais pasklinda ir visai blogas kvapelis. Pavyzdžiui, kai reikalavimą neatsipalaiduoti išreiškia jėgos struktūras valdanti vidaus reikalų ministrė. Pakvimpa noru kuo plačiau panaudoti tas struktūras.
Politikai turėtų suprasti, kad ne jų reikalas, kada kas atsipalaiduos, nes žmogus - ne mašinos sraigtelis. Jei norėsiu, legaliai atsipalaiduosiu nors iki sąmonės netekimo arba „išskrisiu į kosmosą" klausydamasis muzikos. Arba skersai išilgai pereisiu Vilnių, nes išvykti už Vilniaus man draudžiama. Yra sferos, į kurias politikai neturi kištis. Jie turbūt pasakytų, kad ir nesikiša. Tačiau kalba jie taip, lyg norėtų reguliuoti viską.
Jei politikai nori priminti atsakomybę, prašom, bet reikia keisti retoriką ir nebandyti žodžiais suveržti žmonių smegenų. Tuščią kalbėjimą turi pakeisti aiškūs kriterijai. Jei valdantieji mano, jog atleisti varžtus dar anksti, jie privalo nurodyti, kas turi pasikeisti. Kai bus tiek ir tiek užsikrėtimų, toks ir toks procentas, padėtis keisis - tai mums turėtų būti paaiškinta. Nes dabar vyrauja arogantiška pozicija: mes - valdžia, mes - protingi, jūs - kvaili, tad sėdėkite ir laukite tolimesnių nurodymų.