„Trauktis iš Socialdemokratų pirmininko pareigų nusprendęs Gintautas Paluckas skundėsi, kad buvo tarsi dirigentas be orkestro. Partijos grietinėlė jo neklausė ir primygtinai ragino palikti šį postą. Viskas rodė, kad toks žingsnis būtų teisingiausias, bet diriguoti vis tiek labai norėjosi", - ironizuoja dienraštis „Vakaro žinios" „Elito naujienose".
Noras diriguoti toks beribis, kad ponas Paluckas ilgai nematė jokių ženklų, rodančių, koks prastas jis dirigentas. O ženklai buvo matomi plika akimi, nereikėjo net būti labai įžvalgiu. Partija pralaimi vienus rinkimus po kitų, senbuviai rauko nosis ir vis primena, kad yra toks dalykas kaip pirmininko atsakomybė. Štai po socdemų tarybos posėdžio pasigirdo ne vienas raginimas palikti postą. Ponas Paluckas dar bandė reaguoti stoiškai, pripažino, kad buvo negerovių, bet į postą laikėsi įsikibęs dantimis ir nagais. Vis bandė priminti, jog ne jis vienas kaltas. „Aš kartais jaučiausi kaip dirigentas be orkestro", - pasiskundė pirmininkas. Tai ką daryti, jei orkestras neklauso? Keliai du - mesti dirigento lazdelę arba bandyti surinkti naują orkestrą. Ponui Paluckui turbūt labiau patiktų antras variantas, bet pagerėjimo jis negarantuotų. Na, surinks naują orkestrą, tačiau jame vis tiek kiekvienas pūs savo dūdą, o pirmininkas ir toliau teisinsis dėl nesėkmių. Ilgai kankinęsis Gintautas sulaužė savo lazdelę. Nesisekė jam nei tarp jaunųjų konservatorių, nei tarp senųjų socdemų.