Euras yra gerai. Bet ar vietoj lito?

Visuomenėje vis garsėja diskusijos dėl nacionalinės valiutos: privalome pasilikti litą ar privalome jį pakeisti euru? Šalį valdantys visiški euroentuziastai - Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė, Lietuvos bankas - žmones įtikinėja, kad diskusijos beviltiškos: a) dėl to, kad jau per vėlu; b) dėl to, kad neįsivedę euro prajuokinsime pasaulį; c) dėl to, kad išvažiuojant iš Lietuvos nebereikės konvertuoti lito į svarus sterlingų (kai galima kovertuoti eurus); d) dėl to, kad neįvedęs euro atsistatydins premjeras (o gal kartu su juo net opozicijos lyderis); e) dėl to, kad mumis labiau susižavės užsienio investuotojai, nes savi investuotojai Lietuvai nereikalingi. Negi iš visuomenės jau atimta teisė net diskutuoti?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo verslininkas Antanas BOSAS, nepriklausoma finansų analitikė Rūta VAINIENĖ, asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ pirmininkas Kęstutis KUPŠYS ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Mūsų kaimynai latviai nuo sausio jau turi eurą, mes likome vieninteliai iš Baltijos valstybių jo dar neturintys, arba kitaip - dar turintys nacionalinę valiutą.

Kai mūsų braliukai įsivedė, daug spaudoje atsiliepimų girdėjome apie tai: ir teigiamų, ir neigiamų. Tai ar reikia mums dabar verstis per galvą kaip sportininkams, siekiant nuo kitų metų turėti eurą?

A.BOSAS: Yra ir neigiamų, yra ir teigiamų dalykų. Jeigu žiūrėtume išskirtinai iš Lietuvos verslininkų pusės - dėl tam tikrų niuansų, dėl bendros valiutos, dėl konvertavimo, dėl dar kai kurių dalykų, - verslui būtų šiek tiek naudos. Kainos, jeigu eurą įvesime, vis tiek kada nors kiltų. Tas pakilimas labai nereikšmingas būtų: skaičiuoja ekonomistai, finansininkai, kad galėtų būti 0,3-0,4 proc. - iki pusės procento.

Bet žiūrint globaliai, šalies mastu, ko gero, nereikėtų skubėti euro įsivesti. Yra keli tokie aspektai, aš tokias gana aštrias tris briaunas įžiūriu. Pirmas dalykas - šiandien visos Lietuvos biudžetas yra deficitinis, o tapus euro zonos nare į Europos stabilumo mechanizmą reikėtų investuoti, tapti donorais finansinių srautų, mokėti kiekvienais metais žymius išteklius, kurie padėtų per krizę kitoms šalims. Nemanau, kad galėtume būti donorai šiandieną su savo deficitiniu biudžetu.

Antra - reikia žiūrėti į stabilumą. To stabilumo kaip ir nėra, ypač pietinėse Europos valstybėse, todėl Lietuvai euras būtų nuostolis arba papildomos išlaidos. Dar vienas aspektas, kuris mane jaudina: mes išvis atsisakome savarankiškumo.

Juk kas yra valstybė? Tai ne tik nuosava teritorija, nuosava valdžia, bet ir nuosava valiuta. Vadinasi, atsisakome tam tikrų laisvių ir savarankiškumo. Tiek kovoti dėl nepriklausomybės ir patiems jos atsisakyti? Žiūrėkim į kitas šalis: Skandinavija, Anglija - jos neatsisako savo valiutos, kitos nestojo net į Europos Sąjungą, nori būti savarankiškos.

Kol nėra stabilumo Europos Sąjungoje, kol nėra mūsų perteklinis biudžetas, galima palaukti dėl euro įvedimo. Jeigu bendrą apklausą paimtume apie gyventojų nuomonę, tai beveik didesnė dalis netrokšta to euro. Bet politikams, tiems, kurie yra Vyriausybėje šios kadencijos, būtinai turi būti įvestas euras. Jiems tai svarbu, kad galėtų muštis į krūtinę, sakyti: mes tai padarėm, mes subalansavom šalies ekonomiką, kad atitiktų visus Mastrichto kriterijus, ir įvedėm eurą.

G.JAKAVONIS: Net ir toje pačioje Latvijoje 60 proc. žmonių nepritarė euro įvedimui. Kodėl nesiskaitoma su žmonių nuomone arba ta nuomonė blokuojama?

R.VAINIENĖ: Labai sunku komentuoti politinius motyvus, kodėl daugeliui rinkėjų nepritariant šito labai siekiama. Galbūt yra tarpvalstybiniai susitarimai, galbūt yra kažkokie įsipareigojimai. Aš neturiu sau atsakymo, kodėl politikai taip nori. Galbūt suveikia tas simplikus vulgaris, politinės ambicijos, kad štai Estija turi, Latvija turi eurą, o mes ne. Na, toks paprastas paprasčiausias politinis sportas.

Bet iš ekonominės pusės visą laiką sakiau, kad mes, būdami valiutų valdyboje, susisieję eurą esame labai palankioje situacijoje. Mes ir turime tą eurą, bet ir neturime jo fiziškai. Turime fiksuotą kursą, naudojamės visais euro pranašumais, bet neturime to cirkuliuojančio banknoto. Tai mums per nelaimę, kai 2007 metais neįsivedėme euro ir labai išgyvenome, puikiai susiklosčiusi palanki aplinkybė.

2007 metais nežinojome, kokios problemos yra euro zonoje, dabar sužinojome. Ir dabar kaip tik veikia tas balto lapo principas: dalyvaudami stojimo procese, galime laikytis visų Mastrichto kriterijų, kurie yra labai geri, nes drausmina valdžią. Todėl tas procesas yra labai žavingas, palankus, geras.

Būti susisiejus su euru ir jo neturėti būtų pragmatiškiausia. Bet sprendimas priimtas kitoks, ir visos diskusijos jau praeitis. Euras bus. Svarbiausia dabar paruošti žmones, kad negyventų viltimi: o gal euro dar nebus, o gal kažkas sustabdys? Aš kaip ir stengiuosi paskutinė sudėti ginklus, bet esu jau sudėjusi sau mintyse.

Manau, tie, kurie to euro net nelaikę rankose, gali apsirikti. Dėl kurso keitimo nominaliai kainos atrodys mažesnės, pigu atrodys, ir žmogus gali apsirikęs apsipirkti ne pagal pajamas, kurios irgi sumažės dėl keitimo 3,5 karto. Tai paruošti žmones - svarbiausia užduotis. Nes kelias pasirinktas, ir reikia tik save guosti. Ta paguoda tokia, kad nebebus grasinimų devalvuoti litą. O tai padaryti yra du keliai: arba gali nuspręsti Vyriausybė su Lietuvos banku, arba Seimas gali pakeisti įstatymą. Bet tokia galimybė yra.

Ir antras dalykas - užsienio investuotojai. Kad ir kaip įrodinėtume, kad litas susietas su euru ir nebus devalvuotas, jie tuo netiki, jiems atrodo, kad su mūsų valiuta visko gali nutikti. Nes tas patikimumas nėra pakankamai tvirtas. Nors aš galvą guldyčiau: 20 metų - nė viena reforma tiek neišgyveno kiek lito susiejimas su kita valiuta. O didžiausias trūkumas yra nestabilumas euro zonoje.

G.JAKAVONIS: Kursuose apie globalizaciją buvo pasakyta, kad globalizacija yra pirmas smūgis nacionalinėms kultūroms, pats pirmas. Atsisakydami lito, kalam per savo valstybingumą. Kodėl vis dėlto valdžios elitas už eurą, o kodėl tauta prieš?

K.KUPŠYS: Įdomu tai, kad vyresni moksleiviai, kai kalbame apie pinigus, apie valiutas, klasėje pasidalija taip, kad kur kas daugiau būna tų, kurie gailisi lito kaip simbolio. Deja, sutikčiau su ponia Rūta, kad diskusijų metas jau praėjęs. Kova, jeigu kas norėjo kovoti prieš euro įvedimą, yra pralaimėta, ir dabar reikėtų žiūrėti, kaip iš tos citrinos pasidaryti limonadą. Kaip turėti saldainiuką euro pavidalu, o ne baubą.

Ir nesutikčiau, kad kažką reikėtų prievarta įskiepyti. Ateis laikas, ir žmonės įsitikins euro privalumais, ypač ta daug keliaujanti visuomenės dalis. Patys pagalvokite, kol važiuojate iki Graikijos poilsiauti, tarkim, automobiliu, keičiate valiutą 5 kartus. Ir po kiekvieno keitimo lieka žvangančių metalinių pinigėlių. Pats esu patyręs, kad tąsymasis su tomis valiutomis nelabai patogu, nebesmagu, nebeeuropietiška, - tai daugiau vargo negu malonumo.

Pinigai pirmiausia yra materialios kultūros atributas. Taip, jie turi kažkokį dvasinį aspektą, bet pirmiausia yra buities dalis. Gal kas ir norėtų juos iškelti į kažkokį dievišką lygį, sakyti, kad tai yra nepaneigiama vertybė. Taip, pinigai buvo kriauklelės, po kurio laiko buvo galvijų odos, dabar turime popieriukus, ant kurių vienokia ar kitokia kalba užrašytas užrašas.

Tad pinigai yra susitarimas. Ir kokius mes juos turime - mūsų pačių reikalas. Jūs dabar tikitės, kad turėsite kreditinę kortelę ir tai išspręs problemą. Kiekvieną kartą, kai kortele atsiskaitote užsienyje, sumokate tam bankui komisinius. Jūs sakote tam tikrus minusus įvedimo, bet aš norėčiau, atsverdamas tą nuomonę, ir tam tikrus pliusus pasakyti.

R.PAULAUSKAS: Aš klausau diskusijų apie eurą pastaruosius kelerius metus. Klausau pačių iškiliausių Lietuvos finansininkų, ekonomistų argumentų „už“ ir „prieš“. Neatsistebiu, kad neskamba pats pagrindinis argumentas. Tai išeitų, kad savi pinigai yra nelaimė. Jeigu mes išgyvenam, kad neįsivedėm euro 2007 metais, tai išeitų, kad savos valiutos turėjimas yra nelaimė.

Mūsų politikai sąmonėj yra savivaldybės lygio politikai. Labai menki politikai: jie mąsto tik Balbieriškio ar Alytaus lygiu. Jiems nereikia tų instrumentų, kurie duoda galimybes, bet duoda ir riziką, atsakomybę padidina. O čia... atsakomybę numeti Briuseliui ir esi tik savivaldybės viršininkas ar koks nors meras, štai ir viskas.

A.BOSAS: Aš lygiai tą patį sakiau. Žiūrint iš vartotojiškos pusės, galbūt kažkas išloš važinėdamas, jam nereikės valiutos keisti. Bet šalis praloš iš tikrųjų. Pažiūrėkim į Europos stabilumo fondą, mes tokius pinigus turim mokėti, net ne milijonais - milijardais. Ekonominė situacija nepribrendo. O kad pribręstų ta ekonominė situacija, mūsų Vyriausybei reikia įdėti pastangų. Kad biudžetą padarytų perteklinį.

Mes šito atsisakome - galimybės reguliuoti savo pačių ekonomiką ir finansus. Kodėl dauguma žmonių, eilinių žmonių, yra „prieš“? Todėl, kad jiems brangi ta nacionalinė kultūra, nacionalinė valiuta. Kiek kartų mes turėjome įvairių valiutų: ir rusiškų rublių, caro, ir sovietinių rublių, ir reichsmarkių, ir t.t. Galų gale vėl turime savo, nacionalinę, valiutą. Ir jos neatima iš mūsų - mes jos atsisakome.

Tokia mūsų politikų, deja, valia. Jau pirmu stojimo į Europos Sąjungą etapu sutartyje buvo parašyta, kad bus įvestas euras. Iš tikrųjų, kad jis bus, aš irgi neabejoju. Todėl, kad mes esam jau ten. Bet kada jis bus, tai nieko nėra parašyta. Jeigu būtume pragmatiški ir mūsų politikai žiūrėtų į ateitį už 5-10 metų, iš tikrųjų neskubėtų įsivesti to euro. Todėl, kad be euro sutvarkyti ekonomiką ir finansus daug lengviau, su nacionaline valiuta, turiu omeny.

G.JAKAVONIS: Kur mes einam? Kas per projektas Lietuvos valstybė: žemę mes kaip ir pasiruošę parduoti užsieniečiams, valiutos atsisakom, kultūra, kariuomenė irgi nelabai egzistuoja. Ar mes ne per brangiai mokame už buvimą Europos Sąjungoje?

R.VAINIENĖ: Aš įsivaizduoju, kad ta euro zona ir jos plėtra nori nenori ves į didesnę federalizaciją. Lietuva pirmininkavimo laikotarpiu pasistengė, kad atsirastų Bankų sąjunga, ji jau yra. Tai atveria labai dideles galimybes šitoje srityje. Dabar šiek tiek apslopo šitos kalbos ir intencijos, bet jos vėl aktyvės su kiekviena problema.

Labai greitai pradėsime kalbėti apie dar vieną, papildomą, mokestį į Europos Sąjungos biudžetą. Nes dabar ten yra suneštinis balius, kiekvienas nuo savo pridėtinės vertės mokesčio, nuo savo bendrojo vidaus produkto suneša ir sudeda.

Tikrai bus kalbos apie kažkokius federalinius mokesčius, tai neišvengiama. Ir jeigu euras bus kaip brangakmenis, karūna, kurią bus siekiama apsaugoti, tai visos priemonės pateisins tikslą, ir tos priemonės bus didesnė integracija. Savarankiškų galių praradimas yra akivaizdus, ir jis jau prasidėjęs 2004 metais.

Mūsų sąnaudos sieks apie 2,8 mlrd. litų - čia kartu su įmokomis į Europos stabilumo mechanizmą. Reikės įnešti ir į centrinio banko kapitalą, bet ten jau būsim tik dalininkai, nebus tų grynųjų išlaidų. Nauda, skaičiuojant gana optimistiškai, bus apie 54-56 mlrd. litų, ir pagrindinė nauda bus dėl palūkanų normų mažėjimo, dėl valiutos keitimo sąnaudų išnykimo ir dėl poveikio užsienio prekybai ir investicijoms. Tokie buvo skaičiavimo pagrindai, o ginčytis dėl Lietuvos banko skaičiavimo labai nedaug galima, ten profesionalai dirba.

Ir tos sąnaudos - jos bus faktinės, jas tikrai reikės iš piniginės ištraukti. O nauda nebus tokia apčiuopiama, ji kažkur pasklis - neįkris į mūsų piniginę tie 56 mlrd. Bet čia kalbame merkantiliškai, litais, o jeigu kalbėtume vertybėmis, tai šitie skaičiavimai su tuo nieko bendro neturi.

G.JAKAVONIS: Tai galbūt tikrai skubėti nereikia? O jeigu po penkerių metų ES ima ir sugriūva? O mes - be žemės, be savo pinigų, be savo kariuomenės...

K.KUPŠYS: Ne veltui buvo ekonomistų, kurie reikalavo, kad markių niekas nenaikintų, pasidėtų į rūsį, į seifą dėl visa ko. Gal ir mums naudinga turėti planą B Europos nesėkmių atveju, kad galėtume prireikus šiek tiek užsidaryti. Aš linkęs tikėti, kad mūsų valdžios koridoriuose apie tokius planus mąsto, bet galbūt tai tuščios viltys. Jeigu valstybė tuo nesirūpins, matyt, visuomenės judėjimai turės tuo užsiimti.

G.JAKAVONIS: Na, ir kokia reakcija į tuos visuomeninius judėjimus? Nesiskaitoma su Ignalinos atominės referendumo rezultatais, dabar referendumui dėl žemės nepardavimo surinkta 320 tūkst. parašų - bandoma ignoruoti ir šituos rezultatus. Visuomenė kyla, ir visi tie nesiskaitymai vieną kartą gali labai blogai baigtis.

K.KUPŠYS: Tada turime kalbėti apie valdymo kokybę: kokiu būdu šita šalis valdoma, ar teisingai ji valdoma.

Trupučiuką pagalvokime, ar labai smarkiai reikia gailėtis to, ką prarandame.

Čia yra bėda, kad jūs matote valiutą kaip galimybę savo makroekonominėms svajonėms įgyvendinti, neva kaip įrankį kažkokioms globalioms problemoms atsispirti. Jūs smarkiai apsigaunat, nes yra atvirkščiai: jūs tą riziką didinsite, o ne mažinsite.

Lietuva dabar gana nesaugi spekuliacinėms atakoms iš užsienio. Atakavo Turkiją, atakavo Tailandą, o paskui pasauliniam spekuliantui pasimatė Lietuva, ir ją užpuolė su savo šimtais milijardų. Mūsų valiutos kursą Europa suvaldys, o ne mes patys suvaldysime. Ir sumažins riziką, tas problemas, kurios Lietuvai būtų būdingos, jeigu patektume į pasaulinio spekulianto žabangas.

Ar Estija jau prarado dalį savo nepriklausomybės? Realiai pamąstykime: Slovakija angliškai pradėjo šnekėti, vokiškai? Ir estai, ir slovakai - jie moka už savo valstybės skolos tvarkymą jau mažiau. Tai kas mes čia tokie? Išsigandome euro, bet kasmet permokėsime kelis šimtus milijonų vien todėl, kad norime didinti skolą.

G.JAKAVONIS: O švedai Europos Sąjungoje, britai - jie kvailesni už mus?

K.KUPŠYS: Kiekvienas turi savų problemų, kiekvienas sprendžia savaip savo šalies reikalus. Palikite tai jiems patiems. Ar mes turime ką nors geresnio? Ar turime protingą šimtametę tradiciją? Centrinio banko valdytojų plejadą? Ar įleisime žmogų, atsiprašau, iš gatvės pavaldyti mūsų ekonomikos, pasukinėti pinigų mašinėlės, ar politikams atiduosime visą tą įrankį?

Ta Valiutų valdyba gi ne šiaip sau atsirado. Aš buvau gal truputį per jaunas, bet suprantu, kad pagrindinė problema - per daug buvo politikų, norinčių infliacinį procesą įsukti emisijos būdu ir kaišioti biudžeto skyles.

R.PAULAUSKAS: Taigi, šiandien mes einam į tą euro zoną. Kokia ten problema pagrindinė? Jie ir emituoja tuos tuščius pinigus jau kelis dešimtmečius. 1971 metais atrišę visą sistemą nuo aukso, spausdina, kiek tik nori pinigų, kiek tik jiems reikia. O mes turime laikytis jų primestų taisyklių. Taip, mes susisieję su euru, bet mūsų skola 10 kartų mažesnė vienam gyventojui negu Europoje.

O kodėl graiko skola 10 kartų didesnė negu lietuvio? Kad Graikijoje kažką sukūrė - infrastruktūrą arba pravalgė, sočiau pagyveno. Ir dabar kokia yra pagrindinė problema? Jie spausdinti nebegali, bando taupyti, o kai tik bando taupyti, iš karto krinta vartojimas - mažėja darbo vietų. Ar jie galės toliau taip gyventi, kaip gyveno? Ar galės ir toliau iš skolintų pinigų palaikyti savo gerovę? Vienaip ar kitaip, jie bus priversti gyventi pagal savo galimybes.

Ir jeigu ta sistema pradės gyventi pagal savo galimybes, ji pradės byrėti, prasidės socialiniai neramumai - jie jau dabar prasidėjo. Jūs, entuziastai, žiūrite į Europos Sąjungą kaip į darinį, kuriame negali būti blogai, iš principo negali būti blogai. O ką dabar daro pasaulio valiutų sistema, kad paslėptų savo problemas, apie ką lietuviai visiškai nekalba?

Jie padarė sportinius susitarimus tarp rezervinių valiutų - tai istorijoje nematytas dalykas. Visi pagrindiniai rezerviniai, tie centriniai, bankai beveik vienu metu emituoja valiutą, kad kursai nesvyruotų. Jie svyruoja nustatyme „koridoriuje“.

R.VAINIENĖ: Komerciniai bankai šiais laikais emituoja kur kas daugiau negu centriniai.

R.PAULAUSKAS: Čia kita emisija. Tai nebūtas istorijoje dalykas. Tos rezervinės valiutos - jos pasidarė kaip viena, nes vykdo subalansuotą politiką, bandydamos išsaugoti Vakarų civilizacijos gyvenimą ne pagal galimybes. Bet tiek euro, tiek dolerio zona siaurėja, nes yra kitų sportinių susitarimų.

Tos pačios Kinijos susitarimas su daugeliu pasaulio valstybių, apeinant eurą ir dolerį. Arba, pavyzdžiui, Iranas. Iranui buvo įvairios sankcijos taikytos. Bet Iranas atsilaikė, jis sukūrė savo atsiskaitymo sistemą, didžia dalimi pagrįstą auksu, ir taip parodė, kad gali apsieiti be doleriu pagrįstos pasaulinės finansų sistemos.

Aš šitais pavyzdžiais noriu pasakyti: mes einame į sistemą, kuri, mano akimis, neturi jokių perspektyvų išlikti esamo pavidalo. Nes jinai kaip tik ir emitavo tuščius pinigus. Taip, čia, be abejonės, yra aštrus instrumentas, bet valiutos devalvavimas pasaulyje yra nuolatinis. Tai nuolat daroma ir šito prireikia, norint atpiginti savo prekes, kad jos turėtų paklausą eksporto rinkose.

Pavyzdžiui, graikai, jeigu būtų turėję galimybę devalvuoti savo drahmą, išeitų iš padėties su mažesniais nuostoliais. O dabar jie yra gelbėjami kelerius metus. Neturi savo valiutos, tai jų skola tik išaugo, o ne sumažėjo. O likusį valstybės turtą jie buvo priversti parduoti tiems patiems pasaulio apgavikams, kurie emituoja tuščius pinigus ir juos investuoja į realius aktyvus.

Dėl to aš sakau, kad artėja didžiuliai pokyčiai šitoje finansinėje Vakarų sistemoje, ir mes, atsisakydami savo instrumento, pabloginsime savo būvį. Tada prasidės griūtis. O ta griūtis - tai tik laiko klausimas, kada ji prasidės. Klausimas ne ar prasidės, o klausimas tik - kada prasidės.

A.BOSAS: Reikia žiūrėti, kad paskui nereikėtų šnekėti po kiek metų, kai ekonomiškai užsilenks pietinės šalys, kad ne aš priėmiau sprendimą įsileisti skandinavų bankus, ne aš priėmiau sprendimą eiti į euro zoną su visais padariniais. O tie padariniai gali būti labai liūdni. Tokiai mažai šaliai paskui išeiti iš euro zonos, grąžinti savo valiutą daug daugiau kainuos negu įeiti į ją.

Tai norint apsisaugoti bent jau reikia neskubėti. Iš tikrųjų esant tam tikroms ekonominėms finansinėms šalies situacijoms valiutos devalvavimas nėra jau toks blogas dalykas - tai ekonominis mechanizmas, kaip gelbėti ekonomiką. Tai civilizuoti dalykai, šimtus kartų taikyti išsivysčiusiose šalyse. Ir nereikia į tai žiūrėti kaip į baubą ar kaip į kažkokį keiksmažodį.

Bet mes nepasiliekame galimybės to daryti. Tai reiškia, kad neapsidraudžiame ateičiai ir žingsnis po žingsnio tampame vis daugiau priklausomi. Mes jau buvome 50 metų priklausomi, bet dabar einame ten pat. Aš labai gerbiu tas šalis, kurios gerbia savo gyventojus, savo žmones, gerbia nacionalinius papročius ir gerbia save daugiau, negu mes save gerbiam.

Kalbos mes jau beveik atsisakėm - pagrindinio nacionalinio turto. Pažiūrėkit, kaip mūsų politikai šneka: kas antras, kas trečias, kas ketvirtas ar kas penktas žodis yra tarptautinis. Dar tarptautinis - tiek to, bet yra iš viso barbarizmas. Todėl, kad šiandien tai madinga.

Tai šitoj vietoj aš laikausi tos pačios nuomonės: vis dėlto globaliu mastu nieko mes neišlošime. Mes skriaudžiame save ir išbraukiame apsidraudimą arba atsitraukimo galimybę. Kuo toliau, tuo daugiau. Dabar jau niekur nedingsim, todėl, kad tiek nueita. Bet klausimas skambėjo kitaip: euras yra gerai ar blogai Lietuvos gyventojams, Lietuvos verslui, Lietuvos ekonomikai?

G.JAKAVONIS: Ir ką mums reikėtų daryti šitoje situacijoje kaip valstybei?

R.VAINIENĖ: Ką daryti? Aš manau, kad čia minėtą planą B turi kiekvienas žmogus turėti sau. Valstybė esame mes, kiekvienas žmogus, ir tą planą B kiekvienas turime. Tas, kuris labai myli eurą, eurais yra paėmęs kreditą. Gal eurus laiko sąskaitoje kaip depozitą. O jeigu euras bus primestas prievarta - tai bus liūdnoji istorijos dalis, nes žmogui nepatiks. Na, ką jis darys? Jeigu jam patinka Šveicarijos frankai, jų turės krepšelyje. Patinka JAV doleriai - jų turės. Patinka auksas - nusipirks aukso.

Ką aš pasaulinėje ekonomikoje įžvelgiu blogo? Kad valdžia stengiasi užkirsti kelią žmonių bėgimui nuo vaikiškų valiutų. Nes visos valiutos yra vaikiškos. Tai nėra taip, kaip jūs sakote, - kažkas Lietuvos, o yra banko produktas. Bankas yra kaip ministerija kokia.

Tai aš manau, kad tą planą B turi turėti kiekvienas žmogus, ir kitos išeities nėra. Čia tas pats, kas išmesti ir pasakyti: plauk pats, ir išmoksi. Bet tai realistiška. Nes sėdėti ir čia postringauti, kad atsiras gelbėtojas, mesijas, ir sugalvos planą mums visiems... Taip nebuvo, nėra ir greičiausiai nebus.

A.BOSAS: Aš kategoriškai nesu prieš, kad negalima Lietuvoje įsivesti euro. Tik jeigu žinočiau, kad penkerius metus ar dešimt metų Europos Sąjungos ekonomika yra stabili, viskas ten garantuota, jokios rizikos nėra. Bet kad ta Europos Sąjunga išliks tokia, kokia dabar yra, aš 50 proc. tikiu, gal net mažiau.

Labai skirtingi poreikiai, labai skirtingos kultūros, galų gale religijos, tradicijos skirtingos ir t.t. Tuos pietiečius - graikus, ispanus - dirbti juos galima priversti, bet mokėti mokesčių beveik neįmanoma priversti. Tokiu atveju galiu teigti, kad jie gyvena ar gyvens mūsų sąskaita, kitų sąskaita.

R.PAULAUSKAS: Iš esmės tas pats klausimas: ar ne per didelė kaina už buvimą Europos Sąjungoje? Ar yra kita sėkmės istorija, be abstrakčios vakarietiškos? Atsakę į šitą klausimą, atsakysime ir į visus kitus. Didelė dalis mūsų žmonių tebėra homo sovietikus. Nes homo sovietikus manė, kad jo gyvenimas yra nulio vertas, o tikras gyvenimas - ten, Vakaruose. Mes gi taip auklėti, aplinka buvo tokia.

Mes savo gyvenimo nevertinome ir kiekvieną kramtomosios gumos pakelį, atvežtą iš tenai, nešiojom kaip laimės žiburį. Didelė dalis žmonių tokie ir išliko, ir jiems nėra kito kelio kaip tik į Vakarus, dėl to viską, ką Vakarai siūlo, priima be jokių abejonių. Vakarai jiems yra idealas, rojus. Ukrainiečiai akivaizdžiai rodo, kaip serga šita religine Vakarų idėja. Jie pasiruošę paaukoti viską.

Ką aš dar girdžiu tokiose begalinėse mūsų nuolankumo demonstracijose Vakarams? Mes visada, aišku, esame antrarūšiai. Vakariečiai žino, jie moka, o mes nežinom ir nemokam. Na, turim jų klausyti... Betgi jie neįrodė, kad jie žino ir moka.

Daugiau informacijos rasite čia.