respublika.lt

Deja, Lietuva - ne JAV, negina savo piliečių

(0)
Publikuota: 2015 vasario 15 10:31:11, Respublika.lt
×
nuotr. 1 nuotr.
Ir Vilniuje, ir kitose šalyse budrūs mūsų piliečiai protestuoja dėl Norvegijos iš mamos atimto lietuviuko. Stasio Žumbio nuotr.

Netyla diskusijos, kam turi atitekti Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybos „Barnevernet“ atimtas septynmetis Lietuvos pilietis Gabrielius. Savo piliečius ginančiose valstybėse, tokiose kaip Jungtinės Valstijos ar Didžioji Britanija, apskritai toks klausimas būtų nepadorus. Valstybė tam ir yra, kad gintų savo pilietį. Atrodė, kad ir Lietuva yra iš tų subrendusių vakarietiškų valstybių, kai užsienio politikos vadovas ministras Linas Linkevičius pareiškė, jog bus padaryta viskas, kad vaikas būtų perduotas Lietuvai. Tačiau vėliau ėmė tvirtinti, kad padaryti nieko negali. Kodėl lietuviams labiau galioja ne Lietuvos, o Norvegijos įstatymai?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai Egidijus BIČKAUSKAS ir Mečys LAURINKUS, socialinės apsaugos ir darbo viceministras Algirdas ŠEŠELGIS, Seimo Žmogaus teisių komiteto narys Gintaras
TAMOŠIŪNAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.


G.JAKAVONIS: Viešojoje erdvėje tik ir skamba berniuko Gabrieliaus istorija. Kaip vertintumėte šį įvykį?

G.TAMOŠIŪNAS: Spaudoje pateikta daug informacijos. Aš, kaip teisininkas, norėčiau tą situaciją vertinti iš teisinės pusės. Berniukas yra Lietuvos pilietis, kuris yra Norvegijoje, kuris atskirtas nuo mamos, nuo šeimos, taip pat ir nuo mūsų šalies. Kiek suprantu, nei ambasada, nei mama nežino, kur vaikas yra ir kur jis gyvena. To pasigendu visuose vertinimuose. Pirmiausiai į tą problemą reikėtų žiūrėti iš tos pusės. Ir tada, jeigu mes vertiname tą situaciją tokiu požiūriu, tai nuo to reikėtų pradėti bendrauti diplomatiniais santykiais su Norvegija.

G.JAKAVONIS: Gal čia kaltas įstatymų nežinojimas? Į Afganistaną vykstantiems Lietuvos kariams buvo labai aiškiai duotas instruktažas, kaip ten reikia elgtis. Gal tie žmonės, kurie išvyksta, nežino taisyklių? Norvegai veikia pagal savo įstatymus.

G.TAMOŠIŪNAS: Čia reikia atskirti du dalykus. Tarkime, jeigu jūs važiavote į Afganistaną, tai jums pasakė, kaip neturėtumėte elgtis su tos šalies piliečiais. Dabar Lietuvos pilietis yra atskirtas nuo mamos, kažkur laikomas. Ir iš esmės čia nėra vien tik Norvegijos problema. Pirmiausia vaiką su mama turėtume grąžintis į Lietuvą, dėti daugiau pastangų, kad tas vaikas būtų pargabentas kartu su mama, ir tą problemą reikėtų spręsti Lietuvoje. Jeigu tas vaikas būtų Norvegijos pilietis, tada Norvegija visais savo įstatymais turėtų tą vaiką ginti, tada mes turėtume vadovautis tik Norvegijos įstatymais.

Dabar teisinis aspektas iškraipomas. Mes pradedame pulti tėvus. Jeigu mama ir šeima nori visą gyvenimą ten gyventi, dirbti ir mokytis, gerai. Bet tada reikėtų pradėti šnekėti nuo dokumentų tvarkymosi, gauti pilietybę ir t.t. Tokiu atveju Norvegijos įstatymai ir galiotų tam vaikui. Vaiko apsauga galiotų pagal Norvegijos įstatymus. Šiandien šnekama apie įvairias sutartis, apsiribojimus, Hagos konvenciją. Labai gerai, kad Norvegija pati nori prisijungti prie jos, bet galbūt reikėtų žiūrėti ir truputėlį plačiau. Ne vien Lietuva turėtų pasirašyti sutartis dėl tokių atvejų. Daug aktyviau turėtų prisijungti ir pati Europos Sąjunga.

G.JAKAVONIS: Norvegija - ne Europos Sąjungos dalis.

G.TAMOŠIŪNAS: Todėl ir sakau - reikėtų, kad ne Lietuva ir Norvegija pasirašytų, o kad pasirašytų Europos Sąjunga ir Norvegija. Manau, kad su tomis problemomis susiduria ne vien lietuviai.

G.JAKAVONIS: Bet juk ne per vieną dieną subrendo tokia situacija. Trūksta dvišalių susitarimų - atvažiuoja jų ministerijos atstovai, kalbasi su mūsų ministerijos atstovais, bet jokių rezultatų taip ir nepasiekiama.

A.ŠEŠELGIS: Tai nėra kažkas naujo. Tai yra tik tam tikras rezultatas, į kurį labai plačiai reaguoja visuomenė. Bet visų pirma turėtume įvertinti, kad kiekviena nepriklausoma šalis gyvena pagal joje nustatytą teisinę sistemą. Yra teisės aktai, kad ir į kurią šalį nuvažiuotum, turi gerbti jos teisinę sistemą. Žmonės, kurie patenka į tam tikras situacijas, be jokios abejonės, turi gauti pagalbą. Turi gauti per diplomatinius kanalus, o mes savo ruožtu prisidedame tuo, kad konsultuojame, ką reikėtų, ką galima padaryti, kokios yra procedūros.

Ši konkreti istorija parodė, kad tai nėra atsitiktinis atvejis. Kalbant apie berniuką, tai šios problemos prasidėjo ne vakar, ne užvakar. Tos problemos yra prasidėjusios vos ne prieš metus. Mes šitą atvejį žinome. Turėjo eiti teismo keliu. Norvegijos Vyriausybė, gal net ne vyriausybė, greičiau tarnybos, veikdamos įstatymo nustatyta tvarka, elgėsi taip, kaip joms yra leista įstatymiškai.

Dėl bendradarbiavimo su norvegais, tai situacija yra tokia, kad jų teisinė sistema yra sudariusi autonomiją veikti savivaldybėms.

G.JAKAVONIS: Gal galėtumėte patikslinti? „Barnevernet“ yra visuomeninė organizacija, ne savivaldybė.

A.ŠEŠELGIS: Taip, bet savivaldybės turi autonomiją, jos gali kreiptis dėl vaiko teisių. Jeigu yra pažeidimų, įsikiša Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai. „Barnevernet“ ima globoti vaiką, kai taip nusprendžia teismas ir vaikas paimamas iš šeimos. Ši situacija yra žinoma seniai, tiktai galbūt žmonės, kurie važiuoja į Norvegiją, bando vadovautis ne tos šalies įstatymais. Galime pasižiūrėti paprastą dalyką: jeigu jūs važiuojate į Angliją, pabandykite važiuoti dešine puse. Galima sakyti, gausime lygiai tokį patį rezultatą. Tuoj pat būsite sulaikytas.

Informaciją, kurią turi žmonės, dėl vienokių ar kitokių priežasčių išvažiuodami į kitą šalį gyventi, ko gero, yra nepakankama. Praėjusiais metais, prieš pat Naujuosius, buvome susitikę su Norvegijos ambasadoriumi ir kalbėjome, kad bendradarbiavimas informacinėje srityje tikrai turėtų būti. Nesikišdami į teisinę sistemą ir nereikalaudami to, ko jie pagal savo teisės aktus nedaro, mes norėtume papildomai gauti informacijos apie niuansus, į ką ypač reikėtų atkreipti dėmesį, kokie yra įstatymo straipsniai, jeigu atsiranda kokių pasikeitimų ar naujų reikalavimų. Kad žmonės, kurie gyvena Norvegijoje ar kurie ruošiasi ten važiuoti gyventi ar dirbti, būtų kiek įmanoma daugiau informuoti apie teisinę sistemą, kurioje jie dirbs ir gyvens.

G.JAKAVONIS: Kiek teko kalbėtis su specialistais - ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos, - jie tiesiai sakydavo: čia ne mūsų reikalas, čia yra mūsų diplomatų, ambasadų, kurie nesugeba dirbti, reikalas. Kaip šiuo aspektu vertintumėte mūsų ambasadų veiklą? Pasakysiu savo subjektyvią nuomonę: kai klausiausi mūsų ambasadorės Norvegijoje komentaro, man susidarė liūdnas vaizdas.
   
M.LAURINKUS:
Šiuo konkrečiu atveju aš esu ambasados pusėje. Man aišku, kaip ten yra, labai gerai tai suprantu. Kadangi buvau dviejose ambasadose. Žinau, kad, pavyzdžiui, Ispanijoje nepaprastai komplikuotas kelias ir sudėtinga sistema bendrauti su teisėsaugos institucijomis. Ir kai kuriais atvejais yra galimybė teisėsaugos institucijoms, - jie turi tokią teisę, - net nesusitikti. Taip yra parašyta oficialiai. Atseit kad nebūtų daromas poveikis. O Gruzijoje yra lengviau. Ten visai jokių barjerų. Kitaip sakant, skirtingi dalykai.

Kadangi komplikuoti atvejai yra neišvengiami ten, kur yra didesnės lietuvių bendruomenės, tai aš labai gerai įsivaizduoju, kas ten vyksta. Kadangi ten yra ta dalis, kuri yra, taip sakant, visą laiką pirmoje linijoje, ten visada panašios problemos. Ir ne vienas atvejis. Puikiai įsivaizduoju, kaip tokiems atvejams visi yra pasiruošę.

Matyt, ten yra kai kurių informacinio pobūdžio spragų. Pavyzdžiui, aš visai nežinau pradinės situacijos. Išvis nežinau, kaip vaikas ten atsidūrė. Jokios informacijos visuomeninėje erdvėje.

Įsivaizduoju, kokia dabar yra situacija pačioje ambasadoje. Labai paprastai: nė vienas darbuotojas nedaro nė vieno žingsnio be ambasadorės žinios, tai jau faktas. Ir ambasadorė nedaro nė vieno žingsnio be ministro. Tai yra labai griežta ir konkretu ir, ko gero, nebus jokio kito judesio. Ministras pasakė, kad gins tą dalyką, ir turbūt dabar duoda atitinkamus nurodymus, kas ką turi daryti.

Galbūt kurioje nors grandyje ten yra kažkas ne taip. Bet nežinant visos informacijos apkaltinti ką nors tiesiog nekorektiška. Bet aš psichologiškai įsivaizduoju, kaip ten viskas vyksta. Kaip turima informacija, kaip bendraujama su šalies teisėsauga, visuomeninėmis organizacijomis.

Kaip bendraujama su pačiais lietuviais, Lietuvos piliečiais? Tais atvejais, kai Lietuvos piliečiai turi gerą kontaktą ir normaliai bendrauja su ambasados darbuotojais, beveik visi klausimai, 90 proc., išsprendžiami. Trintis atsiranda dėl nepasitikėjimo, dėl nenorėjimo, dėl slėpimo, kartais - dėl tiesos slėpimo. Kiek tokių atvejų yra buvę mano paties praktikoje. Aš tiesiog sužinodavau atvirkščią dalyką, nei buvo paaiškinama. Matyt, yra daugybė faktorių, kurių dar visiškai nežinome. Todėl susilaikyčiau nuo griežto ambasados darbo vertinimo. Matyt, dar trūksta grandžių informacijos.

E.BIČKAUSKAS: Niekados nedarau, stengiuosi nedaryti ir kitus sulaikau nuo išvadų darymo, kai turima informacijos tik iš vienos pusės. Todėl, kad tai bus kryptinga, subjektyvi informacija. Kol kas visa informacija buvo iš motinos pusės. Galėčiau pasakyti, kas matosi daugiau, ką galima išskaityti tarp eilučių.

Buvo nesklandumų, netgi neakivaizdžiai su motina bendraujant, kad jinai neklausė atitinkamų pavedimų, kurie buvo duoti. Aš galiu daryti išvadą, kad jai buvo suteiktas pasimatymas su sūnumi. Ji kažkokiu būdu atidavė jį broliui ir brolis išvežė į Švediją. Tai buvo padaryta neinformuojant ambasados. Aš ją suprantu kaip motiną. Daryti išvadas, manyčiau, kol kas anksti. Ir truputėlį keista, kai mes patys nepasimokome iš tų istorijų.

O šiaip norėčiau pradėti nuo, kaip aš vadinu, tezės. Įvardiju tą patį, kas jau buvo minėta. Mano tezė yra tokia: su savo maldaknyge neik į svetimą vienuolyną. Ką aš turiu galvoje? Nuvažiavai į Norvegiją, yra tokios taisyklės, būk malonus - gyvenk pagal tas taisykles. Ši mano tezė tinka ir tada, kai mes nešame, kartais net ir su ginklu, demokratiją į kitas valstybes. Mūsų požiūriu - vienaip, jų požiūriu - kitaip. Jūs paminėjote Afganistano atvejį. Norvegija, aišku, artimesnė.

Niekaip nepatikėsiu, kad Norvegijoje visi psichologai ir psichiatrai, kurie dalyvauja teismuose, yra nusiteikę prieš lietuvių vaikus ir siekia kuo greičiau atimti Lietuvos vaiką ir padaryti jam labai blogai. Negaliu šituo patikėti ir nepatikėsiu. Yra visai kiti požiūriai, kitos taisyklės ir tų taisyklių reikia laikytis.

Kita vertus, kaip teisininkas pasakysiu, kad yra du aspektai. Iš vienos pusės - Gabrielius yra vaikas, mažametis. Iš kitos pusės - jis yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurį mes turime ir privalome ginti. Tiktai klausimas, ar jis nori. Bet jo mes negalime paklausti. O motinai teisine tvarka yra apribotos motinystės teisės. Vėl susiduriame su tam tikra kolizija.

Kai kritikuojame „Barnevernet“, Norvegijos sistemą ir visa kita, tai man šovė į galvą galbūt ne visai tikslus palyginimas. Turbūt nė juodžiausiame sapne niekas negalėtų įsivaizduoti Norvegijoje panašaus atvejo į tai, kas vyko mūsų Švėkšnos specialiojo ugdymo centre... Taigi kai pradedame kalbėti, kritikuoti, kokie jie visi ten blogi, tai pagalvokime, ar galime įsivaizduoti, kad ten tai gali įvykti. Bijau, kad negali.

Be jokios abejonės, motinai reikia suteikti teisinę pagalbą. Be abejonės, reikia žinoti, kad vaikas yra Lietuvos pilietis, ir jį ginti. Bet tie mūsų piliečiai, kurie pasirenka tokį kelią, išvažiuoja į kitas šalis, turi suprasti, kad toje šalyje, kaip suverenioje valstybėje, galioja jos įstatymai ir taisyklės, kurių reikia laikytis. Nenorime laikytis, norime laikytis mūsų įpročių, na ir būkime čia, Lietuvoje.

Šiuo atveju nieko nekaltinu. Kol neturime visos informacijos, neskubėkime daryti išvadų.

G.TAMOŠIŪNAS:
Ši tema galėtų būti nagrinėjama dviem aspektais. Vienas dalykas - mes ieškome priežasčių, labai daug diskutuojame, kodėl tas vaikas ten atsirado. Bet, manau, visi turėtume truputėlį daugiau dėmesio skirti tam, ką dabar daryti, kai jau susiklosčiusi tokia situacija.

Dėl ambasadų, tai sutinku, kad ambasada dabar deda visas pastangas, kad tą konkrečią problemą išspręstų. Bet pasigendu vieno dalyko, kad nei ambasada, nei mūsų Vaiko teisių apsaugos tarnyba nežino, kaip konkrečiai elgtis tokiu atveju. Į Norvegiją mūsų emigrantai važiuoja labai seniai, ir čia yra ne pirmas atvejis.

Manyčiau, jeigu ambasada dirbtų kokybiškai ir daugiau dėmesio skirtų būtent tam, kas yra susiję su vaiko teisėmis, tai šiaip, žiūrint teisiniu požiūriu, ten nėra labai sudėtinga situacija. Ten yra tam tikri procedūriniai dalykai, ir vaikas nėra paimamas taip paprastai, kad atvažiuoja ir jį pasiima. Vykdomos tam tikros procedūros. Pirmas etapas yra įspėjimai, pokalbiai su tėvais, antras etapas - pokalbiai mokykloje, kaip tam vaikui sekasi, trečias etapas - pokalbiai su vaiku. Tik tada yra priimami sprendimai. Paskui yra teismai, yra suteikiami advokatai ir t.t.

Situacija yra tokia, kad ambasados prievolė būtų labai aiškiai žinoti procedūras, kokios vyksta Norvegijoje. Kiekviena mama turėtų gauti iš ambasados informaciją. Tarkim, ambasada turėtų išsiaiškinti, kurį procedūros etapą yra pasiekęs konfliktas. Ir turėtų aiškiai pasakyti: jeigu pas jus jau pradėjo lankytis vaiko teisių apsaugos tarnybos pareigūnai, tai yra labai didelis signalas, ir tokioje situacijoje jau esate padariusi tą ir tą blogai, ir kad iš jūsų nepaimtų vaiko, turite daryti taip ir taip.

Ambasada yra sena institucija, viena seniausių valstybinių institucijų visame pasaulyje, ir jos funkcijos nėra praplėstos. Pavyzdžiui, kam yra reikalingas gynybos atašė? Kai kuriose valstybėse jis yra, kai kuriose nėra. Galbūt galėtų būti vaiko teisių apsaugos atašė, kuris konkrečiai aiškintų žmonėms, palaikytų nuolatinius kontaktus. Reikia iš anksto aiškiai žinoti, dar prieš iškylant problemai, kaip turi reaguoti mama, kaip turi reaguoti ambasada ir t.t.

Kalbu ne apie ambasadoriaus funkciją. Galbūt galiu inicijuoti įstatymo pataisą, kad ambasadoms būtų praplėstos funkcijos. Nes kiekviena šalis turi savų niuansų. Ir kiekviena ambasada turėtų sustiprinti tą sritį, kurioje skirtumai tarp mūsų šalies ir tos šalies piliečių yra didžiausi. Manau, kad tai jau būtų galima padaryti dabar, ir kitą kartą, kai, neduok Dieve, pasitaikys kokių konfliktų, jau būtų aiškios procedūros, ir ambasada jau aiškiai žinotų, ką patarti, ir žmonės galėtų iš jos gauti informacijos.

G.JAKAVONIS: Ką tada veikia Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga?

A.ŠEŠELGIS: Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga įstatymo numatyta tvarka vykdo savo funkcijas. Nenorėčiau komentuoti vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės veiksmų.

G.JAKAVONIS: Viešojoje erdvėje buvo pasakyta mintis, kad jeigu būtų kur dėti, ir Lietuvoje vaikų būtų paimama labai daug. Paprasčiausiai jų negali paimti iš asocialių šeimų, kur mato problematiką, nes neturės kur dėti. O jeigu turi kur dėti, tai tada atsiranda Vėliučionys, Vilijampolė ir Švėkšna, va čia problemos. Ką tada daryti?

A.ŠEŠELGIS: Nėra visiškai taip. Kiekviena išsakyta nuomonė neturėtų būti priimama kaip faktas. Dėl tam tikrų sumetimų turiu galbūt daugiau informacijos, bet tai yra darbinė informacija, ir nelabai norėčiau komentuoti.

G.JAKAVONIS: Su grifu „visiškai slaptai“?

A.ŠEŠELGIS:
Na, nėra visai slaptai, bet yra riboto naudojimo informacija. Būčiau labai atsargus vertindamas. Ir sutinku, kad mes galime kalbėti iš principo, ar pati sistema užtikrina tokių atvejų prevenciją. Jeigu mes turime tokių atvejų, tai, matyt, kažkur sistemoje yra spragų, kažkur yra praleistas momentas, kai tie dalykai atsitinka. Buvo paminėtas faktas, kad pačių nukentėjusių arba į teisminius procesus įsitraukusių žmonių teikiama informacija būna tiktai dalinė, netgi prašant pagalbos tų, kurie ją gali realiai suteikti. Tai čia mes turėtume truputį kitaip žiūrėti.

Minėjote Vilijampolę. Nereikia pamiršti, kad tokiose įstaigose kaip Vilijampolės gyvena žmonės, turintys vidutinę ir sunkią negalią, ir ten yra visokių problemų. Fiksacijos priemonės yra taikomos, jas kartais privaloma taikyti, kad pats žmogus nesusižalotų arba nepadarytų žalos kitiems. Stengsimės objektyviai vertinti šitą situaciją, ar ten yra kitų motyvų, kodėl tą informaciją bandoma viešai pateikti. Taip neturėtų būti, mes turėtume patys pirmieji gauti tokią informaciją, nes turime pajėgumų, specialistų ir pakankamai kompetencijos labai greitai sureaguoti ir įvertinti tokius dalykus. Bet kai viskas pradedama aiškintis per viešąją erdvę...

Pritarčiau, kad dabar mes visi kalbame neturėdami visos informacijos. Net neabejoju, kad ambasados įsitraukia, ir jeigu kalbėtume apie ambasadorių Švedijoje - jis dirbo ir šeštadienį, ir sekmadienį, buvo ištisiniai kontaktai, buvo laukiama mama tenai, bet čia jau yra procedūriniai dalykai. Jie tikrai atlieka tą funkciją. Viskas vyksta laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos. Nes kitaip čia ir būti negali.

G.JAKAVONIS: Lietuvoje labai dažnai kaip pavyzdinės valstybės imamos skandinavų šalys. O jums pačiam, kaip savo srities specialistui, skandinaviškas vaikų priežiūros modelis yra priimtinas?

A.ŠEŠELGIS: Man teko lankytis Švedijoje. Jie jau 25 metai netoleruoja fizinių bausmių vaikams. Jų statistikos duomenimis, prieš 25 metus maždaug 50 proc. vaikų būdavo taikomos fizinės bausmės kaip auklėjimo priemonė, dabar, po 25 metų, tą skaičių jie sumažino iki 10 proc., ir jie tikrai tuo didžiuojasi ir džiaugiasi.

Dėl mūsų mentaliteto, galbūt tradicijų, kurios atėjusios iš vakarykštės dienos, šiandien daug kam atrodo, kad kas čia tokio, jei vaikui užduosi ir t.t. Aš asmeniškai galvoju, kad jeigu trūksta proto, tai tada yra jėga. Jeigu esi atitinkamai pasiruošęs ir matai situaciją, kurią reikėtų taisyti, tai dialogo būdu, poveikio būdu, man atrodo, visada gali rasti sprendimą.

Jėga - tai ne ta priemonė, ypač su vaiku, kai reikia su juo susitarti, kai reikia prie jo prieiti. Jeigu kalbamės ir mūsų nuomonės yra skirtingos, tai suaugęs žmogus prieš kitą suaugusį žmogų jėgos nenaudoja. Bet kai vaiko nuomonė yra skirtinga, tai į ją nesigilinama ir manoma, kad galima panaudoti fizines bausmes. Taip neturi būti.

Visuomenės požiūris turi keistis ir mes turime po truputį žengti ta linkme, žiūrėti patyrimo tų šalių, kurios yra gerokai daugiau pasiekusios, ir aš manau, kad ateityje Lietuvoje turėsime kur kas geresnę situaciją. Metai kiti yra per trumpas laikotarpis, turi keistis kartos, ateiti su kitu požiūriu, juolab kad naujų kartų atėjimas yra veikiamas jau visai kitų sąlygų: informacinės technologijos, bendravimo būdai yra visai kiti, taip pat formuojasi kiti įgūdžiai. Prisimindami savo vaikystę, šiandien galime sakyti, kad kieme žaisdavome futbolą, draugaudavome, bendraudavome, o dabartinė karta bendrauja pasitelkusi informacines technologijas.

G.JAKAVONIS: Susidarė įspūdis, kur yra tos problemos: vienas dalykas - ambasadorius, kitas dalykas - ambasados darbuotojai, kuriems, man atrodo, Lietuvos vardas nelabai rūpi ir kurie neturi supratimo, kad ambasados darbuotojas turi ginti lietuvius užsienio valstybėje. Kaip apsivalyti nuo tokių dalykų?

E.BIČKAUSKAS: Čia turbūt yra bendra problema. Galbūt net ir Užsienio reikalų ministerijos lygmeniu. Todėl ir kalbu, kad vargu ar ką pakeisime įvedę kokią nors instrukciją. Jeigu nebus santykio - kad ir sunkaus, vos ne konfliktinio - tarp ambasados darbuotojo ir to, kuriam reikia pagalbos, tai bus atskira tvirtovė... Nežinau, galbūt dabar yra pasikeitę. Na pamėgink šeštadienį ar sekmadienį susisiekti su ambasada kokioje užsienio valstybėje. Juk įvairių problemų būna, ir miršta žmonės, ir...

G.TAMOŠIŪNAS:
Aš turiu patirties, trejus metus esu gyvenęs ne Lietuvoje, labai aktyviai bendravęs su ambasada. Problema yra dar kita - pati struktūra, nes konsulinis departamentas ambasadoje nėra tiesiogiai pavaldus ambasadoriui. Jis yra pavaldus Užsienio reikalų ministerijai.

Visi atašė priklauso atitinkamoms ministerijoms: gynybos atašė - Krašto apsaugos ministerijai, transporto - Susisiekimo ministerijai, komercijos - Ūkio ministerijai. Visokių žmonių pasitaiko. Vieni yra geranoriški - kaip ambasadoje Norvegijoje: žmonės deda daug pastangų, dirba daug daugiau, negu privalėtų dirbti, ir atlieka daug funkcijų, kurių nėra šiaip surašyta. Bet yra ir atvirkščiai: jeigu funkcija nebus įrašyta į ambasados reglamentą, tai bus priežastis nieko nedaryti. Manau, kad apskritai reikėtų pakeisti ambasados struktūrą. Nes ji yra tokia pat kaip prieš šimtą metų, niekuo nesiskiria, tai yra labai labai sena sistema. Tai vienas aspektas.

Dėl teisinių dalykų - jau yra nemažai ambasadų, kurios, tarkim, vizų išdavimo klausimus atidavusios vizų centrams, pavyzdžiui, Rusijoje yra daug vizų centrų, kur Rusijos piliečiai, norintys važiuoti į Lietuvą, gali paduoti dokumentus, arba Lietuvos piliečiai susitvarkyti kokius nors reikalus. Žiūrint iš šalies, gaila ambasadoriaus, nes jam reikia viską suvaldyti... Tiktai geranoriškumo principu gali tvarkytis. Bet jeigu konsuliniame departamente bus ne visai geranoriškas žmogus, tai ambasadoriaus kartais ir neklausys.

Visa filmuota medžiaga tinklalapyje www.suzalgiriu.lt

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kaip dirbate - iš namų ar vykstate į darbo vietą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia oro temperatūra vasarą jums labiausiai komfortiška?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+14 +20 C

+14 +22 C

+12 +17 C

+20 +27 C

+15 +24 C

+16 +22 C

0-5 m/s

0-7 m/s

0-7 m/s