respublika.lt

Danutė ŠEPETYTĖ: ŠNIPINĖJIMU KALTINAMĄ ALGIRDĄ PALECKĮ PALAIKO VIRŠUŽDAVINYS Plius Vito Tomkaus trigrašisnuotraukos (166)

2021 sausio mėn. 18 d. 13:02:26
Danutė ŠEPETYTĖ

Šiaulių apygardos teisme nuo vasaros tebenagrinėjama šnipinėjimu Rusijai kaltinamo politiko Algirdo PALECKIO baudžiamoji byla. Iki pat teismo proceso pradžios jis buvo laikytas kalėjime. Visuomenei posėdžiai visdar tebėra uždari. Sausio 5 dieną teismas dar trims mėnesiams pratęsė kardomąją priemonę; atidavęs pasą ir sumokėjęs 50 tūkst.eurų užstatą kaltinamasis ir toliau privalės nešioti apykoję ir neišvykti iš Vilniaus.

×
nuotr. 17 nuotr.
Algirdas Paleckis. Redakcijos archyvo nuotr.


Galvojant apie A.Paleckį, keista mintis laužiasi į galvą: žmogus darė puikią karjerą, buvo Lietuvos misijos prie ES pirmasis sekretorius, vadovavo skyriui Užsienio reikalų ministerijoje, dirbo Seimo nariu, Vilniaus vicemeru, bet kai išsilaisvino nuo visų valdiškų pareigų ir tapo visiškai laisva asmenybe, buvo uždarytas už grotų.

- Ar tai buvo pirmoji pažintis su antrankiais?

- Pirmoji.

- Kaip jaučiasi inteligentas surakintomis rankomis?

- Reikia prisimint, kada juos uždėjo pirmą kartą, nes išvežė iš namų be antrankių, tik "kampuoti" vyrukai mane suspaudė automobilyje iš abiejų pusių. Uždėjo paskui, veždami į apklausą. Nesakyčiau, kad ypatingas, inteligento ar ne inteligento, jausmas, viduje nusijuokiau, ką jūs čia vaidinat? Ką?.. aš bėgsiu, susikausiu su jumis, ginkluotais iki dantų? Ką jūs čia demonstruojate: ar savo svarbą, ar mano svarbą, ar dar ką nors? Bet paskui suvoki, kad pareigūnai - nuostatų vykdytojai, pagal įstatymą jie turi tai daryti.

- Jūsų suėmimas buvo gaubiamas dideliu slaptumu, kurį tik sustiprino aplinkybė, kad iki teismo taip ilgai buvote įkalintas. Būta dėl ko?

- Atsakymas aiškus - jiems nepatiko mano pažiūros ir veikla, kitamintiškumas, tai, kad dariau žurnalistinį kai kurių istorinių įvykių tyrimą. Mane suėmę jie tikėjosi rasti kažkokius šnipnėjimo įrodymus, be to, vylėsi padarę kratas pas tuziną mano draugų, aptikti menamą šnipų tinklą, apie kurį jie kalbėjo. Bet kas išėjo? Pas mane nieko nerado, pas tuziną mano draugų, padarę kratas, irgi nieko nerado, tad jie liko su vieninteliu auksiniu "liudytoju", kurio parodymais jie remiasi ir pasimetę galvoja ką daryti. Nutarė imituoti tyrimą, - vadinasi, jį užtęsti, padaryti itin slaptu, per tą laiką kabintis už mažmočių - į bylą pradėjo krauti mano turėtas vizitines korteles, klijavo šiukšliadėžėje rastas popieriaus skiautes su mano paprasčiausiais užrašais, kad kuo sudėtingiau viskas atrodytų, nors iš tikrųjų nežinojo ką daryt ir ir iki šiol bijo pripažinti, kad suklydo. Prašiau viešo teismo, labai norėjau , kad visuomenė matytų, kokiais metodais dirba prokuratūra, tačiau prokuratūrai ir Saugumui pavyko įtikinti teismą, kad iki šiol vykę posėdžiai būtų uždari.

- Kiek laiko praleidote kalėjime?

- Jeigu trumpai iš mano lūpų: šnipinėjimo byla man iškelta 2018 metų spalio gale, iškart nuo spalio 25 dienos buvau uždarytas į kalėjimą ir iš jo neišleido viso ikiteisminio tyrimo metu, t.y., iki paties teismo pradžios. Mane laikė kalėjime septyniolika mėnesių ir dvi savaites, arba 528 paras, iš jų būnant tik įtariamuoju - penkis šimtus vienutėje. Galų gale 2020 metų pavasarį pabaigus ikiteisminį tyrimą, balandžio 6 dieną Lietuvos apeliacinis teismas jau nebepaklausė prokuratūros ir išleido mane į namų areštą. Prokuratūra bevelytų mane laikyti kalėjime iki pat teismo pabaigos, kuri dar nežinia kada įvyks. Birželio mėnesį Šiaulių teismas, jau leido man išeiti iš namų, judėti po Vilniaus miesto teritoriją, išskyrus laiką nuo 9 vakaro iki 6 val. ryto. Nuo balandžio man uždėta elektroninė apykojė, policija mato kiekvieną mano judesį, dar giminės sumokėjo didelį užstatą, iš manęs paimtas pasas.

- Kiek iš tų dienų buvote Lukiškių kalėjime ir kiek Pataisos namuose?

- Pradžioje dvi savaites buvau laikomas buvusioje areštinėje Kosciuškos gatvėje, paskui daugiau kaip pusę metų iki birželio pabaigos išbuvau Lukiškėse. Tada mane perkėlė į Rasų kalėjimą. Savaitę gydydamasis Pravieniškių ligoninėje, iš dalies susipažinau ir su Pravieniškių kalėjimu. Iš Rasų kalėjimo mane pervežė į Šiaulių kalėjimą, ten buvau iki namų arešto.

- Kokie įspūdžiai liko iš įkalinimo vietų?

- Aš juos detaliai aprašysiu knygoje, kurią netrukus išleisiu. Bet jeigu trumpai, buvusi areštinė Kosciuškos gatvėje, kur buvau dvi pirmas savaitės - dar caro laikų visiškai sutrūnijęs pastatas, maistas ten buvo vienas iš geriausių, kuriuo maitinama kalėjimuose, o personalas gan mandagus ir netgi vietomis draugiškas, bet, aišku, pati aplinka gana nykiai atrodė. Lukiškės irgi atrodė labai nykiai, kamera buvo labai maža, vos vos didesnė už traukinio kupė, sienos išdažytos tamsiom spalvom, visos išrašinėtos, apspjaudytos, išdegintos nuorūkomis...

- Mačiau jas, kai Mažasis teatras vaidino Rimo Tumino spektaklį „Čia nebus mirties"...

- Jeigu buvote, matėte, kokie ten langai, nes niekas neskiria pinigų tokiems dalykams: mediniai plonyčiai rėmai, stiklai sudaužyti (kai kurie kaliniai pasidaro tokią pramogą); nuolatinė peršalimo grėsmė. Lukiškės, aišku, konvejeris, ten daugybė kalinių (600 ar 700 būdavo), jie juda, jie vežami į apklausas, personalo labai daug, keičiasi dažnai, jau ten toks šaltesnis kontaktas. Maistas prastesnis, bet problema buvo net ne jis, o monotonija. Vieną valandą per parą galėdavai išeit į taip vadinamą lauką. Jeigu buvote Lukiškėse, matėte, kad "laukas", kur kaliniai vaikštinėja - tai ta pati kamera, tiktai erdvesnė ir be stogo.

Išskyrus advokatą daugiau nieko negalėjau matyti ir su niekuo bendrauti,- prokuratūra neleido ne tik matytis su giminėmis, bet ir skambinti jiems negalėjau. Dešimt mėnesių negalėjau paskambinti artimiausiems žmonėms. Aš galėjau tiktai rašyti jiems laiškus. Tai buvo visiškai nepagrįstas draudimas: kas būtų nutikę, jei būčiau paskambinęs motinai arba tėvui, juo labiau, kad tų visų pokalbių kalėjime greičiausiai yra klausomasi. Tai buvo išbandymas šeimai.

- Jūsų šeima yra gerai žinoma, gerbiama ir gana įtakinga. Tėvas Justas Vincas Paleckis - Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras, diplomatas, buvęs europarlamentaras, brolis Rimvydas - sėkmingas televizijos žurnalistas, laidų vedėjas. Gal galėjotės tikėtis bent šiuo atveju kokių nors veiksmų jūsų padėčiai palengvinti?

- Šeima ir artimieji, be abejo, neturėjo teisės ir galių daryti itaką teisėsaugos institucijoms. Bet morališkai ir visaip kitaip jie man labai padėjo.

- Turėdamas mintyje judu su broliu, gali įsivaizduoti, kad pokario pasakojimai, kuriuose brolis eidavo prieš brolį, yra ne iš piršto laužta tema...

- Būtų stipriai perdėta mūsų santykius su Rimvydu pailiustruoti pokario kovomis tarp brolių. Mūsų santykiai broliški, tik mes nesiginčijame politinėmis temomis, nes nei jis, nei aš nematome prasmės: aš - kairysis, jis -centristas, arba liberalesnių pažiūrų. Nekonfliktuojame dėl to.

- Aš jus nutraukiau. Baikime apie kalėjimą. Kodėl jūs visą laiką buvot laikomas vienutėje?

- Todėl, kad aš buvęs politikas. Politikus ir pareigūnus laiko atskirai nuo kitų kalinių, bet vieni su kitais jie gali būti kalinami.

- Atrodo kaip tam tikra privilegija.

- Toks įstatymas. Tuo metu, kai buvau Rasose ir Lukiškėse, kitų suimtųjų politikų ar pareigūnų ten nebuvo, tad tik vieną mėnesį teko dalintis kamera su buvusiu pareigūnu, paskui jį paleido į namus. Rasose kamera buvo didesnė, na,o Šiaulių kalėjimo kamera, kurioje aš atsidūriau, buvo trečdaliu mažesnė už Lukiškių kamerą. Ji apskritai mano ūgio žmogui (beveik 190 cm) buvo kaip spinta; joje tilpo tik lova, staliukas, tualeto kampas, ir viskas. Trys žingsniai ir atsimuši į sieną arba stalą. Galų gale po kelinto prašymo pakeitė tą kamerą į didesnę, paskutines kelias dienas praleidau joje.

- Ar pavyko įžvelgti socialinę nelygybę, kuriai kairysis politikas neturėtų būti abejingas: tiesa, kad belangės gyventojai geriau maitinasi, negu dalis mūsų pensininkų?

- Dalis skurstančių pensininkų, atsidūrusių ant bado ribos, kuriems maltiečių sriubos lėkštė -visos dienos valgis, aišku, maitinasi blogiau, tačiau kalbant apie maistą, kurį tau pasiūlo kalėjimas (sriuba, košė), amžinai lieki nepavalgęs ir alkanas. Jame maistingumo nedaug, tad aš nesakyčiau, kad visi pensininkai blogiau maitinasi. Kita vertus, kalėjime yra maistas lėkštėje ir maistas, kurį turėdamas pinigų gali kartą per savaitę nusipirkti kalėjimo parduotuvėje (daržovių, vaisių mėsos). Bet čia irgi egzistuoja savi ribojimai.

- Kas buvo jūsų užnugaris, kurį kiekvienam itin svarbu jausti panašiomis aplinkybėmis, jei jūsiškė Socialistinio liaudies fronto partija išskydusi, o su šeima negalėjote susisiekti?

- Žinot, vakar redagavau rengiamą dienoraščio formos knygą, ir kaip tik akis užstrigo už vietos, kurią apgalvojau ir jums pacituosiu. Ten užrašytos mano mintys, gimusios sunkiu periodu, kai į viena sukrenta keli sunkūs momentai: tai gali būti tavo liga, kai tu negali net į lauką išeiti, teismo sprendimas, pratęsiantis įkalinimo laiką dar 3 mėnesiams, dar labiau slegianti pabloginta kamera... Dienoraštyje aš ir rašau, kas, kokia neišsakoma žodžiais vidinė jėga, tokiais atvejais mane palaiko, kai lieki galų gale kameroje vienas ir negali kalbėtis su niekuo, nors žinai už kalėjimo sienų esant geriausių norų ir veiksmų, bandymų tau padėti. Tokių žmonių buvo daug - nuo politologų ir 60 signatarų, kurie pasirašė kreipimąsi, nesuprasdami, kodėl Algirdas Paleckis pusantrų metų laikomas už grotų dar iki teisminio nagrinėjimo, ragindami mane paleisti ir rengti atvirą teismą - aš jiems visiems esu be galo dėkingas. Bet vis tiek su savo problemomis turi tvarkytis pats. Matyt, kiekvienas žmogus atėjus sunkiam metui, turi savyje atrasti jėgų atsilaikyti. Antras dalykas, papildyčiau, turi būti kažkoks gyvenimo tikslas, kuris yra didesnis už tave. Vienas dalykas - išgyventi dėl savo likimo, o kitas dalykas - žinoti, kad tu atstovauji kažkokią idėją, kažkokią mintį, svarbią ne tik tau, bet ir kitiems.

- Galėtumėt ją įvardinti?

- Kartais ją vadinu socialiniu teisingumu, kartais kitaip, bet ji yra viršuždavinys, tikslas, kuris didesnis už tave patį. Kas dar man teikė tvirtybės? Vienas mano mėgstamų filosofų F. Nyčė perfrazavo žinomą Kristaus frazę, sakydamas: "Mylėkime savo nedraugus, nes jie mus sustiprina". Tie mano nedraugai, aš tą pamačiau ir įsitikinau, mane sustiprino. Daugiau kaip 500 parų, praleistų vienutėje, minusą vertė pliusu: aš daug skaičiau, mąsčiau, rašiau, kūriau - ruošiausi knygos publikacijai.

- F.Nyčė, regis, buvo ir Hitlerio pamėgtas filosofas...

- Čia supaprastintas traktavimas. Nyčė yra kaip vandenynas, o Hitleris tėra vos įžiūrimas taškiukas. Nyčė padarė įtaką daugybei intelektualų, tai viena giliausių filosofijos figūrų. O dalis politikierių, tarp jų ir Hitleris, labai susiaurintai ir iškreiptai interpretavo filosofą. Aišku, dabar galima bandyti kaltinti Nyčę, kad jisai davė tam tikro pagrindo interpretuoti taip savo idėjas, sakysim, "pastumk krentantį" ir panašiai. Bet esminė Nyčės idėja kita. Ji teigia žmogaus laisvę ir kūrybingumą.

- Jūsų senelis Justas Paleckis, kurio vyresnei kartai nereikia pristatinėti, savo prisiminimuose užsimena apie "bausmės romantiką". Ji juntama ir jūsų dienoraštyje?

- Gal bus ir tokio aspekto, bet tikrai ne vienintelio ir ne pagrindinio, - matyt, kažkuria prasme kaip ir diduma žmonių, iš dalies esu romantikas. Aš traktuoju kalėjimą kaip sunkų išbandymą, ir jeigu tu jį įveiki, nepasiduodi, tik stiprėji.

- Tiesa, bausmės romantiką jūsų senelis minėjo kalbėdamas apie mokyklinius metus. O 2008-ieji metai, kai jūs, iki tol daręs svaiginančią karjerą, buvote pašalintas iš Socialdemokratų partijos nebus kertiniai, nuo kurių jūs pakliuvot į didelių kliūčių ruožą, iš kurio neišeinate iki dabar?

- Na, čia gal įdomiai pavartojot terminą "kliūčių ruožas", bet kadangi aš žinau savo gyvenimą truputį detaliau, negu jūs, gal jums bus įdomu truputį paankstinti tą momentą ir kalbėti ne apie 2008 -uosius, kai mane pašalino iš LSDP, o apie 2002 - 2003 metus, kai dar apie mane nedaug kas ir žinojo. Man buvo 32 metai, tuo metu buvau Užsienio reikalų ministerijos Vakarų Europos skyriaus vedėjas ir iki ambasadoriaus posto, liaudiškai šnekant, tebuvo likę keleri metai. Tuomet man jau atsiskaitinėdavo gal 10 ar 13 Lietuvos atstovybių Vakarų Europos šalyse ambasadoriai ir aš galėdavau, aišku, ne vienas, jiems siųsti kažkokias direktyvas. Alga tuo metu buvo solidi, aš buvau ką tik grįžęs iš Briuselio, kur ji buvo dar didesnė. Man tereikėjo luktelti, gal būčiau išvažiavęs į kokią nors Vakarų Europos šalį, bet, matot, tuo metu ir ne tik tuo metu aš jau buvau ieškojimuose. Intensyviai domėjausi filosofija, be abejo, daug skaičiau ir ne tik Nyčę ar Platoną, bet ir daugybę kitų, domėjausi religijomis, ideologijomis ir supratau vieną dalyką: arba aš dabar išeinu iš šitos biurokratinės mašinos ir tampu laisvu žmogumi, arba parduodu save už pinigus tam, kad gaučiau ambasadoriaus postą, departamento direktoriaus postą. Čia kalbu tik apie mano dilemą. Daugelis diplomatų nemato situacijos taip dramatiškai, jie nuoširdžiai dirba, ministerijos statutas, diplomatijoje įprasta hierarchija jų per daug nevaržo. Nesakau, kad jie neteisūs, o aš teisus. Tiesiog padariau savąjį pasirinkimą - jis ir tapo didelio kliūčių ruožo pradžia. Sprendimas, kad aš visgi turiu išlikti savimi, beje, linkėčiau to kiekvienam, juo labiau, kad jį daryti niekada nevėlu, buvo lemiamas. Kai visų nuostabai išėjau iš ministerijos, niekas negalėjo manęs suprasti. Pasukęs į politiką, įsitraukiau į kovą dėl socialinio teisingumo, įstojau į LSDP, kur netrukau pastebėti, kad ji nukrypusi nuo savo ideologijos. Žinot, jaunystėje susidūręs su daug neteisybės, priimi tai labai aštriai, emocingai ir pradedi jai priešintis, tačiau ne taip lengvai mane iš partijos ir pašalino...

- Jeigu jau tada pastebėjote, kad socialdemokratai nukrypę nuo kurso, tai ką tartumėt apie juos šiandien?

- Nuoširdžiai pasakysiu: nelabai tikiu jaunimo, kuris dabar atėjo į partijos vadovybę, gebėjimu įvykdyti jų žadėtą partijos atsinaujinimą, ir nesu iki galo tikras, kad jie iki galo tiki tuo, ką sako. Kai kuriuos iš tų žmonių pažįstu dar nuo seno. Žinoma, galiu klysti, galbūt jie per tą laiką pasikeitė, bet kol kas mano nuojauta ir patirtis sako ką kita. Ko gero Lietuvoje daugumai žmonių klasikinė vakarietiška socialdemokratija vargu ar priimtina, nes visgi Lietuvoje, ypač kaimuose, mažuose miesteliuose dominuoja mentalitetas tų, kurie linkę palaikyti R.Karbauskio liniją.

 -  Ne taip seniai buvote įkūręs ir vadovavote Socialistinio liaudies fronto partijai; tiesa, partijų rikiuotėje jos jau nebėra. Sakykite, kuo jūsų socializmas skyrėsi ir skiriasi nuo vadinamojo liberalaus marksizmo, ateinančio iš Vakarų podraug su paminklų, šeimos instituto griovimu, mažumų teisių diktatu ("kas buvo nieks, tas bus viskuo") ir panašiai?

 - Trumpa korekcija: Markso neidealizuoju, bet jis nesiūlė griauti paminklų. XIX amžiaus šeimą jis kritikavo už tai, kad joje moteris patekdavo visiškon vyro priklausomybėn. Ir jis gynė ne mažumų teises, o daugumos - tų, kas parduoda savo darbo jėgą. Panagrinėjęs Markso tekstus ir jo paties charakterį, manau, kad jei jis šiandien atsibustų, tai karčiu, homerišku juoku "apdovanotų" ir kai kuriuos šiuolaikinius jo pasekėjus, ir tuos, ką jūs įdomiai pavadinot "liberaliais marksistais".

Ko gero vienas iš kertinių mano pasaulėžiūros, kuri evoliucionavo (kiekvieno žmogaus pasaulėžiūra privalo evoliucionuoti, kitaip ji negyva), kertinių akmenų yra asmenybės laisvė.  Žmogus visų  pirma turi būti kūrėjas.  Didžiausia problema dabar Lietuvoje ir apskritai visame pasaulyje yra ta, kad žmonės taip užguiti darbo bei vartojimo, užguiti reklamos, medijų skleidžiamos informacijos, kad jie  nebeturi laiko apgalvoti savo, o ne kitų, ne visuomenės primestų vertybių,  ir negali išsivaduoti iš dominuojančių stereotipų, kuriais kiekviena visuomenė, kad ir kokia ji būtų, stengiasi užkrėsti visus. Viena vertus, būdamas už tai, kad žmogus išliktų laisvas, taigi atskleistų savo kūrybines galias ir nepasiduotų jokio autoriteto propogandai esu liberatas (įvairiausių suvaržymų priešininkas - red. past.)., kita vertus, būdamas už tai, kad būtų įgyvendinamas socialinis teisingumas, nepažeidinėjant minėtos žmogaus laisvės, kad diduma visuomenės, tiksliau - visi, turėtų lygias startines galimybes, ypač ekonomines, socialines, kad vaikai iš sunkiai besiverčiančių šeimų turėtų tokias pat starto galimybes, ko šiandien visiškai nėra  nei miestuose, nei tuo labiau  kaimuose arba miesteliuose (daugelyje vietų tiesiog vyksta degradacija), esu kairysis.  Beje,  pirmieji libertarai ir buvo kairieji.

- Viešame laiške iš kalėjimo rašėte apie Amerikoje gimusį "demokratinį fašizmą", kurio esmė, anot jūsų, „demokratiškai" eliminuoti kitaminčius, iš pradžių užsiundant ant jų dalį žiniasklaidos. Jei nepasiduodama, bandoma paveikti finansiškai, per darbovietes, kol galiausiai, jei ir tai nepaveikia žmogaus, tai sufabrikuojama byla. Turėjote mintyje save?

- Be abejo, save  ir, deja, ne vienintelį save. Tokių  pavyzdžių esama ir daugiau. Yra iliuzija galvoti, kad liberalioje demokratijoje nekyla konflikto tarp žmogaus laisvės ir  valdžios. Be abejo, kyla, ir kaip kitaip pavadinti mano persekiojimą, jeigu ne persekiojimu už nuomonę, už kitokią nepatogią nuomonę. Yra įdomus pastebėjimas dėl to, kuo skiriasi monarchija nuo demokratijos:  monarchijos sąlygomis  yra leistina viena nuomonė, demokratijos salygomis -  penkios nuomonės, o šešta septinta aštunta jau nebeleistinos. Kitaip tariant, demokratija geriau už monarchiją, bet ir joje esama cenzūros. Tik tai nepripažįstama. Na, gerai, sakykim, Lietuvoje leistinos  aštuonios nuomonės, o jeigu tu turi devintą ar dešimtą, tave arba ignoruoja, o jeigu ir toliau šakojiesi, gali atsidurti kalėjime. Ir   pasėdėsi vienutėje penkis šimtus parų ir galbūt palūši, galbūt pradėsi prokurorams laižyti padus. "Auksinis" liudytojas Deimantas Bertauskas, kurio parodymais remiasi visa mano byla, irgi pasėdėjo kalėjime. Beje, spauda jau rašė, kad iš pradžių jam dar ir kitą bylą iškėlė, už vaikų pornografines nuotraukas, ir kad tada jis palūžo  ir  pradėjo kalbėti  prieš mane.  

- Žinot, kas  jums gresia?

- Pagal šnipinėjimo straipsnį gresia nuo trijų iki penkiolikos metų kalėjimo, jeigu fantazijomis bus patikėta. O jeigu bus remiamasi faktais, joks šnipinėjimas nebus įrodytas.  35  metų praktiką turintis mano advokatas sako tokio teisinio jovalo iki šiol dar nebuvo matęs.

-  Su teismais susiduriate antrą kartą.  Prieš 8  metus buvote pripažintas kaltu Sausio 13-osios nusikaltimų neigimo byloje. Ką šiandien galvojate apie paties ištartą frazę "saviškiai šaudė į savus"?

- Aš puikiai suprantu, tema labai jautri. Man be galo gaila žuvusiųjų ir jų artimųjų. Nebuvo ir negalėjo būti jokio tikslo pažeminti, niekinti aukas, bet tuokart manimi buvo sumanipuliuota. 2010 metų lapkritį, dalyvaudamas radijo laidoje, ėmiau svarstyti apie 1991 metų sausio įvykius, bet  vos tik pradėjau apie tai kalbėti, mane iškart nutraukė, neleido užbaigti minties, apšaukė. Po to keli  konservatoriai kreipėsi į prokuratūrą, man buvo iškelta byla ir kažkas pasiekė savo politinių tikslų. Įdomiausia, kad garsioji mano frazė buvo tik rašytojo Vytauto Petkevičiaus tekstų perpasakojimas.

- Niekas jums nesakė, kad  ko gero esat atsigimęs į savo senelį Justą Paleckį? Jo būta neabejotinai talentingos ir, regis, gana sudėtingos asmenybės: tai jis sielojasi dėl Lietuvos respublikos, tai  protestuoja prieš fašistinį režimą, tai skuba tvirtinti tarybų valdžią Lietuvoje... Jūs irgi žiniasklaidoje vienareikšmiškai vadinamas prorusišku politiku, o šiandien kaltinamas kone kaip Rusijos agentas...

- Senelio beveik nepamenu. Kai jis mirė, man buvo devyneri, ir mes gyvenome skirtingose šalyse. Jį pažinau daugiau iš savo tėvo pasakojimų; jo nuomone, mes su seneliu visiškai nepanašūs - nei charakteriu, nei veiksmais. Mano nuomone, mes panašūs tuo, kad tiek jis, tiek aš dažnai atsidurdavome opozicijoje. Jis nesusitaikė su 1926 metų A.Smetonos perversmu, o 1952 metais (dar Stalino laikasi) buvo apkaltintas buržuaziniu nacionalizmu ir vos išvengė susidorojimo dėl to, kad išdrįso užsistoti lietuviškumą. Bet apskritai labai skirtingi mūsų gyvenimai, gal todėl, kad mums tekęs laikas labai skirtingas. Kai dėl kaltinimų prorusiškumu, tai dabar mada lipdyti tokias etiketes kitaminčiams, o mados ateina ir praeina. Svarbu, spaudžiant madai ar miniai, išlikti laisvu, savarankišku žmogumi

***

Vito Tomkaus trigrašis: Kadangi dauguma komentatorių siūlo Algirdui Paleckiui balotiruotis į prezidentus, sutinku jam atiduoti savo paskelbtą programą. Tereikia ją šiek tiek pakoreguoti ir bus pats tas. Tiks ir socialistams, ir kapitalistams. O Tamstoms belieka švedų statytiniui interpeliaciją organizuoti. Beje, pats lengviausias darbas. Kaip rodo demokratiškiausios šalies - JAV! - pavyzdys, „impičmentą" ir prezidentą jau galima padaryti per dieną. Tik prieš tai jį reikia atjungti, kad nesispardytų. (Turiu galvoje, „Facebooką", o ne tai ką jau ne vienas pagalvojot.)

 

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (166)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar taupote pinigus?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar karantinas pakeitė Jūsų apsipirkimo įpročius?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+1 +2 C

 0 +1 C

 

 -1  0 C

+2 C

 0 +1 C

 

   -1  0 C  

0-3 m/s

  0-2 m/s

 

3-9 m/s

       

Nuorodos