- Miša, pasakyk man, ar tu myli žydus?

Miša nuoširdžiai nustemba:

- Liova, kaip tu gali... Juk mes draugai nuo vaikystės, aš dėl tavęs...

- Palauk, Miša, - neatstoja Liova, - aš tai aš, bet ar apskritai tu myli žydus?

Miša sutrinka, ilga pauzė.

- Aha, - pergalingai sušunka Liova, - štai, matai, Miša!!!

Jeigu į šią formulę įrašytume žodį „policija", bemat paaiškėtų paradoksalus dalykas: paklausus bet kurio Lietuvos gyventojo, ar jis myli savo tėvą (dėdę, brolį, sūnų) policininką - turbūt, sunku rasti šeimą, kurioje nebūtų „savojo" pareigūno - atsakymas tikriausiai būtų teigiamas. Tačiau atsakymai į klausimą apie meilę visai policijai greičiausiai būtų kitokie...

Ar policija apskritai turi būti mylima? Juk ji - ne daili mergina ir ne 500 eurų kupiūra, kad patiktų visiems. Gal tikslingiau palyginti ją su oru: kai jo pakanka, nepastebime, kai trūksta - dūstame; gal reikėtų kalbėti ne apie meilę (palikime šį tyrą jausmą Tėvynei, tėvams, vaikams, poetams ir t.t.), o apie pagarbą šiai ypač svarbiai valstybinio mechanizmo daliai, iš esmės - tvarkos šalyje garantui.

Policija - vieša tarnyba, visada buvo ir bus po didinamuoju stiklu, tokia jos paskirtis, tokia dalia. Nuolatinė valstybinė ir visuomeninė policijos veiklos kontrolė būtina. Tačiau tuo pat metu nereikėtų pamiršti, kad policija, vykdydama jai skirtas funkcijas, politinių (strateginių) sprendimų pati nepriima.

Ne milicija sovietmečiu sprendė, ar kovoti su spekuliantais, ne policija šiais laikais nutaria, kurį veiklos objektą pasirinkti - įstatymai bei statutai priimami kitur. Taigi, nevertėtų kiekvienu atveju „karti visų šunų ant policijos", mes visi atsakingi už viską, kaip piliečiai.

Tuo labiau nederėtų raginti pareigūnų nevykdyti „blogų" įsakymų, nurodymų... Policija - statutinė organizacija, su aiškia hierarchija bei drausme.

Suprantama, tokia situacija kartais susiklosto ne tik Lietuvoje. Antai, JAV policininkai, kurie dažnai buvo laikomi pavyzdžiu kitiems kolegoms, prasidėjus neramumams po juodaodžio Dž.Floido mirties, guodžiasi dėl „tėvynainių nedėkingumo" ir kilusios neapykantos. Neatsilieka Didžioji Britanija, Prancūzija. Baltarusiai irgi parodo, kas įvyksta peržengus ribą. Ši neapykantos banga tėra dar vienas įrodymas, kokia plona yra ta „mėlynoji linija", kokios permainingos, kartais sunkiai prognozuojamos, nuotaikos.

Geriausiai tai atsispindi komentaruose prie bet kurio rašinio policijos tema. Galima ginčytis, skaityti ar neskaityti tuos komentarus, už ko griebtis skaitant - už širdies ar pilvo, tačiau tam tikra prasme tie komentatoriai - taip pat Lietuvos piliečiai. Dėl komentarų, kupinų pagiežos ir neapykantos policijai, daugmaž aišku: dalį jų parašo atitrūkę nuo realybės žmonės, smarkiai priklausantys nuo mėnulio fazės; kitą dalį - už kokį nors nusižengimą bausti asmenys; dar vieną dalį - paaugliai, šitaip demonstruodami savo „kietumą"... Na, dar pridėkime tuos, kuriems maga pasisakyti visais valstybės valdymo klausimais, tačiau nuosava žmona ir vaikai seniai nebeklauso tokio pranašo...

Deja, visų ir visko komentavimas kai kuriuos piliečius veikia tarsi narkotikas, - laikui bėgant dozė vis didinama, ir štai, žiūrėk, kliedesiai jau mitinguotojų plakatuose „F**k the police". Atseit, šitaip reiškiamas kilusio judėjimo „black lives matter" palaikymas. Akcija su tokiais plakatais buvo palaikyta politikų (vienos parlamentinės partijos lyderis, pretenduojantis į šalies vedlius, irgi „fa...no" policiją).

Ar verta po to stebėtis, kad kai kuriems mūsų politikams policija ir apskritai teisėsauga - maitinamos „likutiniu principu" - podukros vietoje, su visomis atitinkamomis pasekmėmis?

Prisiminkime kad ir „juodus" 2000-2003 metus, kai visiškai nusmukdytą policiją beliko tik stebėti, ar ilgai išgyvens. Suprantama, artėja eiliniai rinkimai, populizmo priepuoliai dažnėja, tačiau kažin ar tokia taktika telkia žmones, nešiojančius valstybės simbolius, darbui.

„Policinė valstybė". Dabar ypač madinga klijuoti panašias etiketes. Kas turima galvoje: uniformuotų pareigūnų tankis 10-čiai tūkstančių gyventojų, „drakoniški" įstatymai, buvusių policininkų skaičius valdžios bei politinėse struktūrose ar dar kažkas? Beje, kiek tokių yra Lietuvoje? Gal kelios dešimtys. Klausimas - daug ar mažai? Neskubėkime atsakyti, prisiminkime tą klasikinį pavyzdį su penkiais plaukeliais ant galvos ir sriuboje.

Galima paklausti kitaip. Kiek Seime, Vyriausybėje, savivaldos institucijose teisininkų? O ekonomistų? O mokslininkų, meno žmonių, „grynų" politikų? Taigi, jiems visiems galima, jokių pastabų ar priekaištų. Bet, neduok Dieve, iš kandidato biografijos paaiškėja, jog jis kurį laiką dirbo policijoje - viskas, ant šakių nedorėlį, avansu, kad nebandytų kurti policinės valstybės. Ir kas iš to, kad buvo puikus pareigūnas, daug kartų apdovanotas už drąsą, praradęs sveikatą...

Lakstyti paskui padugnes - tiek to, lakstyk, bet paskui nedrįsk niekur lįsti, sėdėk po šluota. O kaip, tamstele, norėjai? Juk buvęs policininkas (faras, mentas) - tarsi raupsuotas.

Beje, daugelis pareigūnų, ypač aukštesnės bei viduriniosios grandies - aukštąjį išsilavinimą turintys teisininkai. Tačiau ir šiuo atveju bemat pradeda veikti kažkoks nematomas filtras. Jeigu žmogus, tarkime, kandidatuoja į Seimą baigęs VU ir dirbęs kokios nors „Ragų ir kanopų" firmos „velnio advokatu", viskas gerai. Tačiau baigusiems tą pačią Alma Mater ir pasirinkusiems rupią policininko duoną, iš karto maunamas apynasris: ei, kur susiruošei? Policinę valstybę kurti? Sakai, esi patyręs, puikus vadybininkas, drausmingas, mokytas, gyvenimo mėtytas ir vėtytas, kupinas jėgų toliau tarnauti tėvynei? Meluoji, tokie kaip tu Amerikoje juodaodžius užmuša, jų batų nebučiuoja, mažumų netoleruoja, tu tik svajoji užveržti varžtelius, įvesti diktatūrą, valdyti nedemokratiškai, nesiremiant šviesiais liberalizmo idealais... Pažįstama leksika?

Tiesa, kažkodėl nepalieka mintis, kad vieno ar kito buvusio policininko, sumaniusio išbandyti jėgas valdžios struktūrose, difamacija - ne „švitinamųjų" darbas, o sąmoninga konkurentų, politinių varžovų veikla.

Peršasi mintis, jog baiminamasi, neduokdie, buvęs pareigūnas iš įpročio pradės kapstyti „gerų vyrų" reikaliukus... Reikia pavyzdžių?

Ekspolicininkas Algirdas Stončaitis, kaip mat atsidūrė po „kryžmine ugnimi", iškart paskelbęs apie ketinimus kandidatuoti. Buvusiam VR ministrui (beje, taip pat ekspolicininkui) E.Misiūnui irgi priekaištaujama „policine valstybe". Bet ar buvo didesnių priekaištų buvusiems vidaus reikalų ministrams S.Šedbarui, V.Žiemeliui?..

Kalbant apie vyresnės kartos pareigūnus dažnai girdimas pagiežingas „A-a, Minsko milicijos mokykla!" Suprask, ta įstaiga prilygintina kokiai nors „profkei" arba sovietinei partinei mokyklai ir jeigu joje mokeisi - tau didelis minusas. Kodėl Minsko? Todėl, kad tai buvo vienintelė aukštoji mokykla regione, todėl, kad Vilniuje veikė šios mokyklos fakultetas.

Beje, Lietuvos policijos akademija 1990 m. įsteigta SSRS VRM Minsko aukštosios mokyklos, Kauno specialiosios milicijos mokyklos ir Vilniaus specialiosios vidurinės mokyklos bazėje. O gal užkliūva žodis milicijos? Bet juk policijos tada dar nebuvo, todėl galima retoriškai paklausti piktųjų komentatorių (tos pačios vyresnės kartos): jūs patys lankėte ne sovietines mokyklas? Studijavote ne sovietinėse aukštosiose mokyklose? Nelaikėte KPSS istorijos ir mokslinio komunizmo egzaminų, - visi, netgi inžinieriai ir tiksliųjų mokslų atstovai? Visi vienodai prisiragavome to absurdo, tad nekaltinkime vieni kitų...