5 nuotr.Europos Komisija pradėjo pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą dėl to, kad mes politinių partijų veikloje leidome dalyvauti tik Lietuvos piliečiams. Vyriausybė ir Seimas išsigando - leido partiniais būti ir užsieniečiams. To Briuseliui buvo per mažai todėl dabar Vyriausybė Seimui siūlo nustatyti, kad užsieniečiai galėtų būti net partijų steigėjai. O šiaip jau mūsų Konstitucija numato, kad į partijas burtis gali tik piliečiai.
Kokia valdžia beateitų, vis tiek būna bestuburė. Tą įrodė ir Ingridos Šimonytės Ministrų kabinetas, nuolankiai vykdantis, ką Briuselis įsako, kad ir koks absurdiškas įsakymas būtų.
Dar 2010-aisiais Europos Komisija pareiškė, esą Lietuva, teisę steigti politinę partiją ir tapti jos nariu suteikdama tik Lietuvos piliečiams, pažeidžia Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Ir mūsų politikai iškart išsigando: ėmė pataikauti nepiliečiams. Suteikta galimybė Lietuvoje gyvenantiems ES piliečiams nebūnant politinės partijos nariu būti kandidatu per vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimus. Tačiau Europos Komisija atkirto, kad to maža - esą galimybė visapusiškai naudotis politinėmis partijomis ir jų infrastruktūra yra esminis rinkimų kovos aspektas. Tokios galimybės nesuteikimas yra diskriminacinis. Ką gi, mūsiškiai nusileido - dabar partiniais gali būti ir Lietuvoje bent pusmetį pagyvenę ir tebegyvenantys ES piliečiai. Nusispjauta į Konstituciją, kurios 35 straipsnis byloja, kad tik „piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas".
Bet vis tiek blogai. Briuselis nusprendė dar labiau „pašokinėti ant mūsų Konstitucijos" ir pareiškė: jie privalo turėti teisę ir steigti partijas Lietuvoje. Ir štai I.Šimonytės Vyriausybė nusprendė, kad iš tikrųjų taip ir turi būti. Tiesa, galutinį žodį dėl to, ar užsieniečiai galės Lietuvoje steigti partijas, tars Seimas, o ir prezidentas dar turės veto teisę.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, partijos „Nacionalinis susivienijimas" lyderis prof. Vytautas Radžvilas, „Vakaro žinių" paklaustas, kaip vertina tokį Briuselio spaudimą ir tokį mūsiškių nuolankumą, bei kokią tada prasmę turės pilietybė, jei nepiliečiai įgyja tokias pat teises, „nevyniojo žodžių į vatą".
„Šitas Briuselio reikalavimas atrodo visiškai dėsningas, žvelgiant iš laiko nuotolio. Tiesiog toliau vyksta nacionalinių valstybių griovimas, jau atvirai paverstas vienu svarbiausių ES tikslų. O pilietybė, jos institutas yra pagrindinė valstybės šerdis, pagrindinis atraminis stulpas.
Sąmoningai siekiama ištrinti ribą tarp šalies piliečių ir nepiliečių, o tai reiškia, kad tai, kas butaforiškai vadinama Lietuvos valstybe, galiausiai taptų teritorija be piliečių - tik su tam tikrais gyventojais. Faktiškai Lietuvos pilietybė pradėtų reikšti tą patį, ką reikšdavo Lietuvos SSR pilietybė okupacijos laikotarpiu: iš esmės ji neturėtų jokio politinio ar teisinLio turinio, būtų ne daugiau nei kokios nors savivaldybės gyventojo registracijos kortelė. O tai, kad Lietuva pasiduoda tokiam spaudimui, tik rodo, jog mūsų valstybės gyvenime būtini esminiai pokyčiai. O jų esmė - Lietuvoje turi rastis sąjūdinio mentaliteto politinės jėgos, kurios prisiimtų atsakomybę už krašto likimą bei ateitį ir sustabdytų šitą valstybės naikinimo vyksmą. Kitos išeities nebėra", - liūdnai konstatavo profesorius.
Logiškai mąstant, jei Lietuvos nepiliečiams leidžiama būti renkamiems, tai turi būti leidžiama ir rinkti. Bet ar normalu, kad svetimi mums rinktų valdžią?
„Visiškai akivaizdu, kad tai ir įvyks. Tai ir yra visų šitų ribų tarp piliečių ir nepiliečių trynimo prasmė. Deja, tokiu atveju turėsime problemą, kokią turėjome Sąjūdžio laikais, kai rinkimuose dalyvaudavo atvykėliai iš kitur, nes tai buvo labai nemenka kliūtis siekiant Nepriklausomybės. Tokiu atveju Lietuvą tam tikra prasme valdytų žmonės, niekaip nesusiję su ja, neatsakingi jai ir negalvojantys apie jos ateitį. Šiuo atžvilgiu irgi grįžtame į sovietinius laikus", - reziumavo V.Radžvilas.
Jam antrino filosofas Vytautas Rubavičius.
„Aišku, kad tokiu atveju ir nepiliečiai galės mums rinkti valdžią. Tai - viena iš sudėtinių išvalstybinimo ir ES federalizacijos projekto dalių. Juk ir Europos Parlamente jau veikia tik europinės partijos. Iki šiol valstybėse dar buvo leidžiama veikti nacionalinėms partijoms ir valdžią rinktis valstybių piliečiams, tačiau einame prie Europos Parlamento modelio. Tokio, apie kurį Aušra Maldeikienė sako: „mes atstovaujame visai Europai".
O kas tai yra „atstovavimas Europai"? Tai yra nekreipimas dėmesio į atskirų valstybių, tautų ypatumus, poreikius, bandymą išsaugoti savo šaknis ir t.t. Belieka tik lobizmas ir rūpinimasis didžiųjų korporacijų interesais. Tai - labai pavojinga, tačiau mūsų politinis „elitas" to nesuvokia ir net didžiuojasi: „žiūrėkite, kokie mes europiečiai". O štai kai kurios kitos šalys, matydamos, kas vyksta, kaip tik atsigręžia į valstybingumą.
Dabartinė pandemija parodė, kad nacionalinė valstybė yra pats stipriausias kovos su visokiais iššūkiais įrankis, nes ES biurokratinis aparatas - itin nepaslankus", - akcentavo V.Rubavičius.
