Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Povilas URBŠYS, akademikas Romualdas GRIGAS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kur patyčioms iš simbolių ribos? Ar apskritai jos yra? Visai neseniai buvo nubaustas dailininkas, kuris vaizdavo Kristų džinsų reklamoje. Dabar reklamoje - mūsų didžiavyriai niekinami.

P.URBŠYS: Kad ir kaip būtų, tą reklamą kūrė konkretūs žmonės. Ir tie žmonės - ne užsieniečiai, o Lietuvos Respublikos piliečiai. Be abejo, yra baigę aukštuosius mokslus, domėjęsi Lietuvos istorija. Jie patys sau nustatė, kas jie yra tokie, su kuo siejama tapatybė, kas yra simboliai, kas yra vertybės.

Šiandien dėl vartojimo galima aukoti viską. Galima aukoti tautines vertybes. Galima aukoti pasiaukojimo Tėvynei, patriotizmo sampratą. Būtent tos asmenybės - S.Darius ir S.Girėnas, V.Kudirka - yra susijusios su tomis vertybėmis, su tais simboliais.

Kiekvienas žmogus savo tapatybę apibrėžia pagal jam svarbius dalykus. Iš to santykio apibrėžiamas jis kaip žmogus. Jeigu Tauta neturi simbolių, kuriuos ji vertina, dėl kurių ji pasiruošusi aukotis, tuomet ji tampa socialine grupe, kuri linkusi tik vartoti.

Reklamos tikslas yra skatinti vartojimą. Man atrodo, taip siekiama išjuokti simbolius, išjuokti istorines asmenybes, kurios brangios mūsų Lietuvos istorijai, ir per tai padidinti vartojimą. Jeigu mes kalbame apie „minkštąsias galias“, kurios dabar yra veikiamos iš Rusijos, tai savotiškai galima konstatuoti, kad šiuo metu mūsų švietimo sistema išugdė savus Lietuvos Respublikos piliečius, kurie dėl vartojimo gali griauti mūsų Tautos vertybių pagrindą.

G.JAKAVONIS: Šviesaus atminimo Gintaras Beresnevičius rašė, kad Tautos totemas reiškia labai daug. Nesvarbu, kokia tavo lytis, kokia socialinė padėtis, kokia profesija, štai mes - lietuviai, mes turime savo ženklą, savo Tautą, savo didvyrius.

R.GRIGAS: Ne per seniausiai man teko susipažinti su monografija „Elitų Europa“. Ją parašė prof. I.Matonytė ir V. Morkevičius. Jie dalyvavo Europos tyrimuose nuo 2007 iki 2011 metų. 5-6 metus vyko tyrimas 17-oje Europos šalių. Buvo bandyta susigaudyti, kaip vyksta integracinis procesas.

Tas tyrimas parodė labai blogas tendencijas. Pasirodo, K.Adenaueris, R.Šumanas ir A.de Gasperis buvo sumąstę Europą kaip tautų buveinę, kur tautinė kultūra turi išsiskleisti. Bet naujų laikų Europa migravo į kosmopolitinę pusę.

Bent aš manau, kad ji bando imituoti Amerikos visuomenę, kuri nėra tautinė, o yra bendra politinė visuomenė.

Šis tyrimas parodė, kad dabar bandoma kuo greičiau atsisakyti kolektyvinės tapatybės - pirmiausia tautinės. Žinoma, čia vokiečiai, prancūzai, italai niekur nedings. Bet mes mažesni.

Akcentuojamas ne tautiškumas, o pilietiškumas. Ir visų pirma europinis pilietiškumas. Mūsų euro aktyvistai labiausiai nusiteikę sekti tokia naująja Europos politika.

Neseniai vykę rinkimai parodė, kad Briuselio politika yra rimtai taisytina. Jeigu to nebus, įsigalės turgaus dvasia.

Tapatybė pirmiausia susijusi su praeities įvykiais, su praeities dvasinėmis vertybėmis. Simboliai yra tik tie elementai, kurie mums leidžia vienam kitą suprasti, ir atsiranda dvasinis ryšys. Bet jeigu iš simbolių tyčiojamasi, natūralu, kad tuomet prekinę vertę įgyja ir žmonių tarpusavio santykiai.

V.RUBAVIČIUS: Tai yra socialinis vyksmas, apimantis labai daug dalykų. Ir mūsų nepriklausomybės istoriją, ir mūsų politinio elito nuostatas, ir tų korporacijų, kurias Lietuvos valstybė aptarnauja, požiūrį į valstybę ir Tautą.

S.Darius ir S.Girėnas, visi mums reikšmingi istoriniai veikėjai yra tokios simbolinės figūros, kurios mūsų pasakojime įgauna telkiančiąją lietuvybės galią. Mes su jais išaugome, galima sakyti, kad iš jų išaugome. Ir mūsų priedermė yra vienaip ar kitaip palaikyti jų gyvybingumą. Kitaip patys nustojame būti Tauta, nustojame lietuvybės gyvybingųjų syvų.

Kodėl taip sąmoningai ir ganėtinai agresyviai visokie nacionaliniai simboliai yra niekinami, išjuokiami? Iš jų atimamas simbolinis turinys ir jie vaizduojami kaip paprasti, niekuo dėti, niekuo nereikšmingi ženklai.

Tie, kurie tuos ženklus niekina, puikiai suvokia labai didelę simbolių galią. Manau, ir Europos politikams, ir mūsų politinio elito daliai šiuo metu kaip tik atrodo, kad tie simboliai dar pernelyg stipriai veikia. Reikia dėti net rimtas pastangas, ypač atsižvelgiant į Europos Parlamento rinkimus, europinius rezultatus. Reikia papildomų pastangų, kad ta simbolika dar labiau menkėtų.

Kas čia dabar buvo padaryta su S.Dariumi ir S.Girėnu, su mūsų pinigais? Aišku, buvo pasityčiota iš nacionalinės valiutos. Per ją pasityčiota ir iš labai reikšmingų simbolių.

Kalbame, kad tą reklamą kūrė Lietuvos piliečiai. Bet jokie piliečiai nebūtų sukūrę tokios reklamos, jei nebūtų tokios reklamos poreikio. Tokios nesąmoningos nuostatos, kad tai yra gerai.

G.JAKAVONIS: Elito skatinama.

V.RUBAVIČIUS: Juk tą reklamą ne jie patys paskui naudojo. Ne jie patys iškabino. Ir pinigus už tą reklamą jiems sumoka kiti. Sumoka užsakovai. Vadinasi, užsakovams tinkama reklama.

Įsivaizduokime, ar kokioje arabų šalyje kas nors drįstų kurti tokią reklamą su religine simbolika? Iš principo neįmanoma. Drįstama tik tada, kai visuomenėje nebėra nuostatos, kad tai yra šventa ir kad iš tokių dalykų negalima juoktis. Kaip negalima juoktis iš tėvo ir motinos. O dabar ar nesijuokiama iš tėvo ir motinos vaizdinių?

Mes nekuriame nacionalinės valstybės. Visas mūsų valstybingumas ir su juo susiję klausimai yra žmonių valdymo klausimai. Valstybė suvokiama kaip žmonių valdymo ir finansinių srautų kontrolės mechanizmas.

Anksčiau buvo teigiama, koks čia pilietis, jei neperėjęs per Gariūnus.

Silpnėjant pačiam valstybingumui, reikalingos sąmoningos pastangos kitais būdais stiprinti valstybingumą. Politiniam elitui netgi naudinga dar labiau „išvalstybinti“ žmonių sąmonę. Nes „išvalstybinti“ žmonės daug labiau pavaldūs čia jau minėtiems vartojimo kultūros imperatyvams.

Kitas dalykas - patyčia. Čia buvo ne šiaip sąmoningai pasijuokta. Čia buvo pasityčiota. Bet argi patyčių kultūra nevyrauja mūsų visuomenėje? Nėra kitos, tai tenka vadinti patyčių kultūra. Ji yra nuo apačios, mokykloje. Pasižiūrėkime, kaip elgiasi mūsų aukščiausio politinio sluoksnio atstovai, kurie ir duoda toną toms patyčioms.

Kaip išsityčiojama iš žmonių, referendumo rengėjų, kuriems rūpi valstybė ir Lietuvos žemė. Galima ginčytis dėl formuluočių, bet nederėtų tyčiotis iš žmonių, iš jų pastangų. Iš pastangų išlaikyti šeimos, kaip vyro ir moters jungties, supratimą.

G.JAKAVONIS: Užpernai Vilniuje buvo rodomas spektaklis, kuriame į Kristų buvo mėtomos išmatos, visi į tai žiūrėjo vos ne kaip į meną. Ar tai vienos Lietuvos problema? Kiek mes kalti ir kiek kalta Europa?

P.URBŠYS: Kalbėdamas tomis temomis, gali atrodyti kaip euroskeptikas. O šiandien, būdamas euroskeptiku, tarsi tampi Rusijos propagandos įrankiu.

Tai, ką matome čia, Lietuvoje, yra bendros tendencijos to, kas vyksta pačioje Europoje. Mes matome tapatybės demontavimą: žmogaus, vyro ir moters, šeimos, Tautos, ir tai pateikiama kaip civilizacijos laimėjimas, kaip naujoviškumas. Tie, kurie gina tradicines vertybes, pateikiami kaip atsilikėliai, nesusipratėliai.

Jeigu iškyla grėsmė kuriai nors valstybei, tai visų pirma ar prancūzas, ar vokietis, ar italas gins ne Europos Sąjungą. Jis gins konkrečią valstybę - Italiją, Prancūziją, Vokietiją. Ir semsis stiprybės ne iš kur kitur, bet būtent iš Tautos savimonės, kuri yra tiesiogiai susijusi su tautiniais simboliais.

Mes demontuojamės patys kaip Tauta, nes savo rankomis sunaikiname simbolius ir ignoruojame savo istorinę patirtį. Kas jau kas, bet mes tikrai esame patyrę, kas yra sovietinė okupacija.

Tai, kad komunistinis režimas pripažintas nusikalstamu žmogiškumui ir prilygintas nacių režimams, yra faktas. Mes norime išsireikalauti, kad Europa būtent taip įvertintų komunistinį režimą, o patys iš tikrųjų nesivadovaujame ta istorine patirtimi.

Mes išlikome lietuviais, išsaugojome norą atkurti savo valstybę vien dėl to, kad branginome savo istoriją ir jos simbolius.

Dėl Trispalvės žmogus ilgiems metams galėjo patekti į tremtį arba kalėjimą. Tereikėjo žmogui išdrįsti užrašyti ant sienos: „Laisvė Lietuvai“, ir už tai jis buvo persekiojamas.

Dabar, praėjus 24 metams nuo Nepriklausomybės atkūrimo, transformuojamas žmogaus santykis su jo simboliais. Jam pasakoma, kad žemė yra prekė, jam pasakoma, kad pinigai (kurie iš tikrųjų buvo neatsiejami nepriklausomos valstybės simboliai) yra niekiniai.

Ką sukuria valstybė, kad žmogus suprastų, dėl ko prasminga jam būti čia, Lietuvoje, dėl ko jam prasminga dalyvauti kuriant tą valstybę?

Žmogus įtikinamas, kad valstybė yra ne jo reikalas, kad valstybė yra tiktai išrinktųjų, valdžios reikalas. Pati Tautos gynimo savastis eliminuojama iš valstybės gyvenimo. Dominuoja arba valdžios, arba verslo interesai, ir žmogus reikalingas tik tiek, kiek jis patenkina tuos interesus.

G.JAKAVONIS: Kiek reikalinga kaip rinka mūsų valstybė ir kiek mes kitoms valstybėms esame reikalingi kaip pigi darbo jėga? Dabar švietimas padarytas kaip paslauga, kaip kažkoks eilinis skalbimas ar valymas. Susimokėjai, ir pirmyn.

R.GRIGAS: Tai ir yra viena iš mūsų valstybės dramų arba būsimų dramų šaltinis. Žemė, kuri buvo nekilnojama ir dėl kurios bylinėtasi ištisomis kartomis, dabar padaryta kilnojamu turtu. Taip ir švietimas paverstas viešųjų paslaugų forma.

Natūralu, jau pradinukas žino, kad mokytojas turi aptarnauti, kad jo pastangos yra mažiausios, o mokytojo pastangos turi būti didžiausios. Čia jau prasideda moralinis irimas.

Graikų istorikas Herodotas vadinamas istorijos tėvu. Maždaug 400 m. pr. Kr. jis apibūdino mūsų protėvių gyventą kraštą kaip civilizaciją, kuri buvo grindžiama dvasinės kultūros principais. Manau, kad jam, kaip graikui, gal buvo net ir pakyrėjusi graikų materializacija, prabanga.

Žinome ir Tacitą. Jis rašė apie vakarinius baltus kaip labai iškilią ir morališkai labai turiningą tautą, kuri nevertina brangenybių ir kailių, kuri gali net savo priešui paaukoti bet ką.

Po tūkstančių metų arkivyskupas A.Bremenietis rašė tą patį: kad prūsai, vakariniai lietuviai - žmoniškiausi žmonės. O iki ko mes dabar prisigyvenome?

Turime ir makrosimbolius - piliakalnius. Turime tūkstančius piliakalnių. Jie visiškai užmiršti, jie visi buvo užgesinti XIV a., įvedus krikščionybę.

Absoliuti jų dauguma buvo praktikuojama kaip šventyklos po atviru dangumi. Kiekviena bendruomenė turėdavo savo šventyklą, atlikdavo apeigas, džiaugdavosi, vaišindavosi, ir mes šito iš viso negerbiame. Nežinau, ką čia kaltinti, bet tarpukariu, vadinamaisiais A.Smetonos laikais, jie taip pat nesulaukė dėmesio.

Nesulaukė dėmesio ir kitas mūsų kultūros simbolis - sutartinės, kurios atėjusios iš praeities, kurios iš tikrųjų jungia žmones dvasiniais saitais. Atliekant dainas reikėjo pereiti tam tikrą transą, improvizuoti, ir aš manau, kad piliakalnių viršūnėse tai buvo atliekama.

Visa šita istorija yra nunykusi, iš esmės nepraktikuojama, švietimo sistema nesidomi. Jeigu turėtume fantazijos ar pabandytume atkurti tų piliakalnių metrikas, jų funkcionalumą ir vykusias apeigas, tai iš tikrųjų seniūnijose atsirastų judėjimų, atsirastų ir mokyklose tam tikras dėmesys.

G.JAKAVONIS: Seimo narys Paulius Saudargas buvo įregistravęs įstatymo pataisą, kad už tautinių simbolių išniekinimą būtų keliama baudžiamoji atsakomybė. Seime atmestas šitas įstatymas. Užsienyje tyčiojamasi iš Gediminaičių stulpų, iš Vyčio kryžių, jie ten prilyginami svastikoms, žmonės apskritai nesupranta jų prasmės. Visi žino, kad svastika negerai, kad tarybinė žvaigždė negerai, ir štai lendama prie tokių dalykų, kur yra mažų tautų simboliai.

V.RUBAVIČIUS: Mano nuomone, mes šiuo metu išgyvename dorovinio, dvasinio nuopuolio tragediją. Ir Tautos nykimą, kurį akivaizdžiai rodo socialinė atskirtis ir emigracija. Visi esame tokios dramos dalyviai, bet ta drama yra apkaišyta visokiais gražiais reklaminiais blizgučiais.

Kaip ta drama prasidėjo ir kaip mes į ją patekome? Viena iš priežasčių yra ta, kad Tauta ir visuomenė, kuri pakilo laisvintis iš sovietinės okupacijos ir kurti savos nacionalinės valstybės, per kelerius metus buvo paversta politiškai neįgalia darbo jėgos mase ir atiduota visiškai valdyti kapitalo rinkai.

Tai yra ir pažeminimas, ir nesusipratimas, ir nuoskauda, ir visi šitie dalykai yra savinaikos dalykai. Jei pasižiūrėtume, tai pagal savinaikos rodiklius esame vieni iš pirmųjų Europoje.

Politinio elito uždavinys šiame savinaikos veiksme šiaip yra labai aiškus: kuo labiau įtikti toms nujaučiamoms bendraeuropinėms politinėms nuostatoms ir jas viršyti. O jos reiškiasi įvairiose srityse: ardant šeimos instituciją, „išnacionalinant“, išvalstybinant valstybę, silpninant ir marginalizuojant tautinę jauseną, kuri suprantama kaip nacionalizmas. Mūsų politinis elitas eina netgi priekyje.

Galiu šitai teigti lygindamas valstybinės raidos strategijas, „Lietuva 2030“, su Latvijos, Estijos ir t.t. Šitais aspektais mes esame priekyje.

Savo strategijoje mes visiškai nerodome jokio supratimo, kam reikalinga valstybė ir kas yra ta valstybė, koks valstybės ir Tautos santykis. Mes apeiname šitą klausimą, esame tiktai ekonomistai ir skaičiuojame atitiktį įvairiems globalizacijos arba ekonominiams rodikliams. Daugiau mums niekas nerūpi.

Jeigu yra tokia strategija, tai visuomenė, arba vadinamasis elektoratas, yra jau pavienių žmonių, visiškai nedalyvaujančių valstybės reikaluose, nes jie negali dalyvauti, yra politiškai neįgalūs. Jie gali dalyvauti tik rinkimuose (rinkti tai, kas yra pateikiama).

Visuomenė skaidosi, ji nebeturi jokių orientyrų, o kadangi dar yra nuostata ir paniekinti praeitį, paniekinti šaknis, iš kurių kylame, kaip visiškai nemodernias, tai dalis visuomenės, ypač jaunoji dalis, imasi niekinti, nes tai yra modernu, tai yra „cool“.

Tu taip gali bendrauti europinėje erdvėje su savo bendraamžiais, kuriems pasityčioti iš Lietuvos irgi gali būti madinga (iš savų ne taip jau tyčiosis, nes ten visi suvokia tam tikras vietines žaidimo taisykles). Tai mes darome iš esmės savo noru.

Kai tik paaštrėja su Lenkija santykiai, mes tuoj pat atsisakome savo valstybingumo atributų. Mes esame linkę atidėti visas problemas, kad tik su tomis problemomis mums nereikėtų kalbėti apie lietuvybės stiprinimą, apie nacionalinę jauseną, priminti skausmingą istoriją.

Mes iš karto nusimetame visą istorinę patirtį, atidedame. Dėl kažkokios ateities mes atidedame viską ir laukiame malonės. Iš ko? Iš didžiųjų valstybių, iš Europos, iš Lenkijos, iš Rusijos, iš kitų?

Tai pražūtinga politika. ES politinė nuostata yra paprasta: Rytų ir Centrinės Europos nacionalizmai yra grėsmės. Tos šalys, kurios išsilaisvino iš sovietinės okupacijos, išsilaisvino nacionalinės jausenos ir nacionalizmo pagrindu. Šitas jausmas yra suvokiamas kaip grėsmė.

Vadinasi, ta jausena turi būti marginalizuojama, vienaip ar kitaip ardoma. Bendroji politika yra tapatumo ardymo politika. Čia jau viskas priklauso nuo tautinės politinio elito savimonės. Nėra tiesioginių direktyvų ardyti tą ar kitą, tyčiotis iš simbolių ir t.t. Čia jau priklauso nuo politinio elito, nuo švietimo sistemos.

Šalys, kurios suvokia daugelį dalykų kaip tam tikras grėsmes, ieško atsvaros. Pvz., Estija ieško įvairių atsvarų ir suranda jas, vykdydama tam tikrą švietimo politiką, aiškiai orientuotą į nacionalinių pagrindų stiprinimą.

Didžiųjų šalių - Vokietijos, Prancūzijos - tapatumai išliks. Labiausiai maišysis mažosios šalys, kurioms kuriamos ir kuo blogesnės pragyvenimo sąlygos.

Vietiniai elitai, iš esmės išnaudodami, engdami savąsias tautas, sėkmingai vykdo tą uždavinį. Toks jau vietinių kolonizatorių įprotis: išorinę kolonizacinę sistemą perėmė vietinis politinis elitas.

Kokias girdime kalbas? Apie darbo jėgos atsivežimą. Tai pagrindinė ir ekonomikos, ir mūsų valstybės kūrimo kalba.

G.JAKAVONIS: S.Darius ir S.Girėnas skrisdami rašė testamentą: atskrisime į Lietuvą, ir savo skrydį aukojame tau, mūsų jauna Tėvyne. Televizijos laidoje „Emigrantai“ iš ekrano šneka: mes grįšime į Lietuvą, kai jūs ten susitvarkysite. Tai ką daryti?

P.URBŠYS: Visų pirma reikia nepaliaujamai apie tai kalbėti, patiems jausti to kalbėjimo prasmę. Ir patiems neprarasti tam tikro aštrumo ir adekvataus reagavimo.

Bijau, kad po 10 metų tokie plakatai gali būti norma ir neatsiras laikraščiuose, viešojoje erdvėje žmonių, kurie apie tai kalbėtų, nes nebebus to poreikis ir galų gale tai nebebus problema.

Jeigu mylime Lietuvą tik tiek, kiek ji yra naudinga mums, tai tada šitoks santykis ir atsiranda. Mes savo santykį su ateitimi tiesiogiai siejame su savo santykiu, su praeitimi. Nėra kitokio santykio, žmogus būtent per tą santykį ir nulemia savo ateitį.

Žmogus sako: jūs man paruoškite galimybę sugrįžti, išsigydykite nuo visų ligų, tada aš sugrįšiu į sveiką aplinką. Tai lygiai tas pats kalbėti, kaip apie motiną. Motina yra gera, kol ji jauna. Kai ji pradeda sirgti, tada reikia ją palikti, išvežti į mišką ar galų gale, palikus vieną numirti, išvažiuoti.

Toks santykis turi būti ir su Tėvyne, kurioje gimei. Jei joje blogai, yra didesnis rūpestis, kuo aš galiu jai padėti. Kita vertus, negalima vienareikšmiškai kaltinti tų žmonių, kurie išvažiavo.

Kas pas mus yra nacionalinė kultūra? Ar mes patys suvokiame, kas tai yra? Drįsčiau dabar būti toks nepopuliarus, bet dabar išgarsinti spektakliai pateikiami kaip nacionalinės dramaturgijos tam tikri etalonai. Pvz., „Mistras“, „Madagaskaras“.

Pažiūrėkite, kaip ten atrodo lietuviai. „Mistre“ tai tiesiog tyčiojamasi iš lietuvių, ir tai pateikiama kaip aukščiausia nacionalinės kultūros išraiška.

„Madagaskaro“ spektaklis prieš kelerius metus dalyvavo Lenkijos teatro festivalyje ir po šito spektaklio vyko aptarimas. Lenkai pripažino, kad jie neišdrįstų taip tyčiotis iš savo istorinių personažų, kaip tai daroma „Madagaskare“.

Siūlau kam nors dabar pasižiūrėti į Rasų kapines, kas darosi prie J.Pilsudskio kapo. Ten gėlės nenuvysta ir ten pamatysime Lenkijos vėliavą. Ir pasižiūrėkime savanorių kapus, kaip jie atrodo. Tai ir parodo, koks mūsų santykis su istorija.

Jei nacionalinė kultūra bus tik antraeilis ar trečiaeilis dalykas, mes, kaip tos dramos dalyviai, galime tapti tam tikrais Europos mankurtais. Mes niekinsime ne tiktai save ir savo praeitį, bet ir tas bendražmogiškas vertybes, dėl kurių iš viso gimėme žmonėmis.

V.RUBAVIČIUS: Matau, kad yra žmonių, kurie dar veikia, kuriems Lietuva brangi, kurie suvokia europinės politikos tendencijas ir ieško būdų, kaip rasti atsaką į tuos kylančius iššūkius.

Europos Konstitucija yra logiškai labai paprasta: valstybės yra „išvalstybinamos“ ir pačios „išsivalstybina“ dviem lygmenimis. Dalis valstybės galių yra perkeliama bendrai sąjungai, tai yra neišvengiama, yra tokia sutartis, mes esame ES nariai. Dalis valstybės galių nuleidžiama į savivaldos, regioninį lygmenį ir t.t. - vėlgi išsiskaido.

Valstybė, kaip darinys, ir konstituciškai, ir pagal savo valstybinę galią tarsi menkėja. Pirminis politinio elito ir visuomenės uždavinys yra šitai suvokti kaip tam tikrą iššūkį ir ieškoti kultūrinių, visuomeninių atsakų valstybingumo jausenai, nacionaliniam tapatumui tvirtinti. Reikia sąmoningų pastangų, kad kompensuotume šitą sąmoningumo silpnėjimą.

Jeigu mes atsiduodame tai galiai, tai tampame tik valdoma teritorija. Nebe valstybe. Politiniam elitui bus palikta teisė tą teritoriją valdyti, vienaip ar kitaip aptarnauti tuos bankus, kurie jau yra čia įsitvirtinę, ir darbo jėgos rinka. Kito turinio mūsų valstybė artimiausioje ateityje neturės.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“