Ant valstybės kūrėjo, Vasario 16-osios akto signataro Mykolo Biržiškos, jo žmonos Bronislavos bei brolių, praėjusių metų liepos 11-ąją iškilmingai perlaidotų Vilniaus Rasų kapinėse, kapų valstybė iki šiol nesugebėjo pastatyti antkapinio paminklo. Dar net nepaskelbtas konkursas. Pasidžiaugti, matyt, galima tuo, jog kapavietėje auga viržiai, papurenta žemė ir niekam, kaip per praėjusias Vėlines, nebereikės plėšti velėnos nuo užmirštos ir žole apžėlusios kapavietės.
Valstybės požiūris - apgailėtinas
Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos direktorius Valdemaras Kaupinis, paklaustas, ką mano apie tokį „dėmesį“ Nepriklausomos Lietuvos kūrėjui, kuris visą gyvenimą rūpinosi lietuvybės ir ypač Vilniaus reikalais, sakė:
„Man gėda. Parvažiuoja į Tėviškę signataras, visa jo giminė, kurio nuopelnai, kam jau kam, o Vilniui, yra ypatingi. Ir jis čia yra užmirštas, jokio dėmesio jam. Toks ir valstybės, ir miesto požiūris yra apgailėtinas. Ką mokytojas gali pasakyti vaikams? Pernai mes tvarkėme šiuos kapus, nes buvo apleista, velėna apaugusi kapavietė. Nežinau, ką galima mokiniams sakyti, kai šitaip „parodoma“, koks mūsų valstybėje pilietiškumas, patriotiškumas.“
Paminklą pastatys kitais metais?
Biržiškų atminimo įamžinimu Vyriausybės pavedimu rūpinasi Lietuvos nacionalinis muziejus. Viešųjų ryšių specialistas Arminas Šileikis, paklaustas, kodėl dar net nepaskelbtas konkursas M.Biržiškos šeimos kapų paminklui statyti, nors pernai žadėta, kad paminklas 2019 metais jau stovės, atsakė, jog muziejus tam negavo lėšų. Jos Biržiškų šeimos paminklui numatytos tik 2020 metams. „Kai Lietuvos nacionalinis muziejus gaus paminklui skirtas lėšas, bus skelbiamas jo sukūrimo ir pastatymo konkursas“, - sakė A.Šileikis.
Lietuvos nacionalinis muziejus, pasak A.Šileikio, nėra tiesiogiai atsakingas už kapų priežiūrą, tačiau savo iniciatyva ir išgalėmis kiekvienais metais sutvarko signatarų kapavietes. Lapkričio 1-osios išvakarėse ant visų Vasario 16-sios signatarų kapų ir kenotafo Rasų kapinėse, kaip ir kasmet, bus padėti vainikėliai su Trispalve juostele.
Savivaldybės teritorijoje esančių kapinių priežiūrą organizuoja ir lėšas tam skiria Vilniaus savivaldybė. Komunalinio ūkio poskyrio vedėja Judita Nauckuvienė, atsakydama į klausimą, ar juos pačius tenkina vaizdas, kaip sutvarkytas Lietuvai nusipelniusio žmogaus ir jo šeimos kapas, buvo lakoniška: „Žolė nupjauta, auga viržiai. Kai bus įgyvendintas Biržiškų kapavietės sutvarkymo projektas, kapavietėje atsiras daugiau ją puošiančių augalų, ją prižiūrės kapinių administracija. Didesni pokyčiai atsiras pastačius paminklą.“
Situaciją komentuoja Seimo Lietuvos laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas GUMULIAUSKAS:
Kalbant apie istorinę atmintį, manau, ypač bloga padėtis Vilniuje. Atrodytų, viską, kas vyksta Vilniaus savivaldybės teritorijoje, turi kontroliuoti ir darbus vykdyti pati savivaldybė. Tačiau Vilnius - neeilinė savivaldybė, tai valstybės sostinė. Kai iškyla klausimas dėl istorinės atminties įamžinimo objektų, dažniausiai tie objektai būna valstybinio reikšmingumo. Kadangi mes neturime Sostinės įstatymo, prasideda bėdos. Vis dar ginčijamės dėl Lukiškių aikštės. Daug problemų buvo iškilę ir dėl neseniai atidengtos paminklinės lentos Romualdui Ozolui, kai iki paskutinės akimirkos nebuvo aišku, ar ją galėsime atidengti.
Anksčiau su Vilniaus savivaldybe kažkaip susitardavome, ir Vyriausybė susitardavo, bet dabar, kai yra skirtingos politinės jėgos Seime, Vyriausybėje ir savivaldybėje, kyla problemų. Kiekviena politinė jėga turi tam tikrą požiūrį į istorinę atmintį, jos svarbą. Vieniems tai labai svarbu, kitiems visi tie atminties įamžinimo reikalai - tuščias pinigų švaistymas.
Kodėl nemokame pagerbti savo žmonių ir savo istorijos? Per vadovavimo Istorinės atminties komisijai metus įsitikinau, kad dalis visuomenės nesupranta istorinės atminties svarbos šiandieniniame gyvenime. Mus spaudžia iš išorės, iš visų pusių toje srityje, o mes beveik nieko nedarome. Pavyzdį reikėtų imti iš Lenkijos - jie istorinei atminčiai skiria didelį dėmesį ir daug lėšų.
Manau, reikalingas ir aiškinamasis darbas visuomenei. Jeigu mes nerašysime savo istorijos, už mus ją parašys kiti. Aiškiai matau bandymus tą daryti. Todėl tenka tik apgailestauti, kad Vilniuje yra toks nesusikalbėjimas, kurį, beje, grindžia nepakankama įstatyminė bazė.
Mykolo Biržiškos gyvenimo faktai
Gimė 1882 08 24 Viekšniuose (Mažeikių r.).
1915 m. kartu su Jonu Basanavičiumi ir Povilu Gaidelioniu įkūrė pirmąją lietuvišką gimnaziją Vilniuje (dabartinę Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją) ir iki 1922 metų buvo pirmasis jos direktorius. Lenkymečiu gimnazijoje dėstė ir Bronislava Biržiškienė, abu
M.Biržiškos broliai profesoriai Vaclovas ir Viktoras.
1944 m. liepą su žmona Bronislava, dukromis Marija ir Ona pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. apsigyvenio JAV.
Mirė 1962 08 24 Los Andžele.
Biržiškų palaikus į Lietuvą iš JAV, vykdydami paskutinę senelio valią, 2018 m. liepą atlydėjo M.Biržiškos anūkai - jau mirusios signataro dukters Onos vaikai: Vytautas Barauskas, Venta Leon ir Danutė Mažeika su šeimomis.