Ar ilgai gėdysimės savo tautiškumo ir patriotizmo? Kas - Europa ar mes patys - naikina mūsų identitetą? Kada pasklido idėjos, kad tautiškumas yra atgyvena? Kas yra tikrasis lietuviškas identitetas ir ar tikrai jo reikia?
Apie tai prie apskritojo stalo kalbėjosi istorikas, paveldosaugininkas Eugenijus Skrupskelis, kino režisierius Raimondas Banionis, parlamentaras Valentinas Mazuronis ir žalgirietis Gediminas Jakavonis.
G.JAKAVONIS: Dabartinis Europos Sąjungos prezidentas H. van Rompėjus pasakė: nacionalinius simbolius jau laikas mesti į šiukšlyną, o mes turime ugdyti unifikuotą ES piliečių visuomenę, globalią, kosmopolitinę visuomenę iš esmės. Tai šitos tendencijos Lietuvoje vyksta jau gana seniai, tik tiesiog dabar pirmą kartą kažkas drąsiai ėmė ir tai garsiai įvardijo.
Mokslininkai aiškiai yra įrodę, kad jeigu vyksta globalizacijos procesai, pirmiausia grėsmė iškyla nacionalinėms kultūroms ir ypač - mažų valstybių nacionalinėms kultūroms.
Eugenijau, ar jūsų neužgauna tokie pasisakymai, kad nacionalinius simbolius laikas mesti į šiukšlyną?
E.SKRUPSKELIS: Stebint tai, kas darosi, didelio nusistebėjimo man niekas nekelia - viskas labai pažįstama. Jau mes kadaise kūrėme naują tarybinį žmogų, naują visuomenę, tad šia prasme nieko nauja nepasakyta. Manau, kad gana svarbu, kas pasakė visą šitą - tokios daugiatautės, liberalios valstybės atstovas labai braunasi vadovauti ES, taip kad čia didelės naujienos nėra, bet kad įžeidžia, tai be abejo. Tikėjomės, kad mes prie to paties niekada nebegrįšime. Negana to, jis ir daugiau ten pasakė - mes ir šiaip, pasirašydami ES sutartį, atidavėme labai didelę savo dalį, beveik visas esmines sritis - užsienio politiką, teisėtvarką, iš esmės viską, liko tik socialinė rūpyba, švietimas ir kultūra. Dabar jau bandoma kėsintis ir į šiuos dalykus, nes iš esmės prezidentas pasakė, kad reikia plėsti įtaką savivaldybėms, švietimui, sportui, t.y. visoms paskutinėms sritims, kurias valstybė dar galėjo turėti ir ką nors daryti.
Dabar kyla esminis klausimas - jeigu neišsaugome nacionalinio gyvenimo vertybių, tautinių bruožų, iš viso iškyla klausimas dėl bet kurios tautos vystymosi ir dėl tautų išlikimo. Situacija tikrai nėra gera, nes iš esmės sąlygas diktuoja jau nebe valstybės, o įvairios tarptautinės korporacijos ir valstybės šiuo metu aiškiai yra suniekintos ir pažemintos.
Kita vertus, nelabai norėtųsi sutikti su teiginiais, nes yra ir priešingų pozicijų. Pavyzdžiui, musulmonų pasaulis parodė, kad jų bendruomenė stiprėja ir toliau stiprės, o mes tuo tarpu visiškai nusileidome. Tad šiuo metu aš manau, kad nacionalinė valstybė yra vienintelė alternatyva globalizmui.
V.MAZURONIS: Tai čia akivaizdu. Ką tai reiškia? Mūsų tautos visišką išnykimą. Mūsų yra 3,5 ar 2,5 mln. Labai nedidelis žmonių skaičius, ir mūsų vertybės ir yra tautinis identitetas, mūsų istorija, mūsų kultūra. Mes esame neatskiriama Vakarų kultūros šalis ir labai svarbi. O jeigu mes prarandame arba asimiliuojamės ir ištirpstame su tomis pagrindinėmis vertybėmis, tai kitas žingsnis būtų išnykti kaip valstybei. Atsakymas į tą klausimą yra mūsų valstybės mirties arba išgyvenimo klausimas ir niekaip kitaip. Kažkaip mes viską pripratę vertinti naudos dabartiniame etape - trumpalaikės naudos kontekste. Tai jei mes kalbame apie tautinius dalykus, ugdymą ir išsaugojimą viso to, aš manau, kad nauda iš to yra žymiai didesnė nei bandymas supanašėti su kitais. Juk jei keliai bus duobėti, tai mes juos kada nors pataisysime, o jei pakirsime savo šaknis, tada nebebus ką taisyti. Keliai bus vokiški ar prancūziški, o mes prarasime viską - ir vaikus, ir ateitį. Negalima nesutikti su ES idėjomis - ten irgi yra daug gerų dalykų ir juos reikia perimti be jokių kompleksų. Taip pat mes turime kurti savo valstybę, ne XIX a. su trobelėmis, bet tikrai modernią ir lietuvišką.
G.JAKAVONIS: Štai kolega užsiminė, kad sovietiniais laikais mes turėjome tokią žmonių grupę, kuri vadinama “homo sovieticus”, turėjome Baltijos kelią ir atrodė, kad stovėjome ten tam, kad mūsų valstybė taptų nepriklausoma, bet, pasirodo, tik pakeitėme šeimininkus ir įstojome į kitą sąjungą, kuri labai aiškiai diktuoja, kaip mes turime elgtis. Kaip jums, Raimondai, tai atrodo? Kokius jausmus kelia pasakymai, kad laikas mesti nacionalinius simbolius į šiukšlyną?
R.BANIONIS: Kraštutinumai niekada neatspindi viso vaizdo ir, be abejo, visiškas užsidarymas, izoliavimasis ir buvimas tik pačiam sau įdomiam irgi nėra gerai. Man dažnai tenka dirbti užsienyje - kurti dramos spektaklius, operas - ir galiu pasakyti, kad mūsų režisieriai tampa įdomūs kaip kitokie, saviti. Jeigu aš neturėčiau jokio lietuviško mentaliteto, abejoju, ar būčiau įdomus Norvegijoje, Rusijoje ar dar kitoje valstybėje. Mes įdomūs tuo, kuo nepanašūs į kitus. Taip, gal mes per daug verksmingi, liūdni, turime mažai humoro, bet ką darysi - mes vis tiek esame įdomūs kaip kitokie. Ir tikrai ne tuo įdomūs, kad užsidarytume - čia labai svarbu balansuoti ir išsilaikyti.
O šitas prezidento, visgi didelio ES autoriteto, pareiškimas keistai skamba. Tai tarsi siauras žmogaus požiūris. Gyvenimas juk yra sudėtingas, nėra jame viskas taip paprasta - reikia turėti ir išlaikyti save, kad tu toks esi, ir bendrauti, nes tikrai dabartiniais laikais, išsivysčius transportui, bendravimas tampa būtinas tarp piliečių, valstybių, žmonių, šeimų. Bet tai turi būti daroma su viena išskirtine sąlyga - kad mes esame skirtingi. Mes negalime būti belyčiai, betaučiai ir apskritai kažkokios keistos asmenybės.
E.SKRUPSKELIS: Jūs tikriausiai pastebite, kad tendencija visus suniveliuoti vyrauja visur dabar, o tas niveliavimas nieko iš esmės mums neduoda - visi esame plokšti ir vienodi bei niekam nebeįdomūs. Taip pat kaip naujoji Palanga su plastmasinėmis palmėmis - tai kuo mes tapsime? Niekuo. Lygiai tokie pat kaip bet kur kitur.
R.BANIONIS: Išnykus mūsų išskirtinumui, tą patį bus galima pamatyti dar geresnėmis sąlygomis kitur. Tai kam čia važiuoti? Bet matote, tas prezidentas kaip prezidentas, man žymiai liūdniau, kad mes čia patys savo viduje tai labai stipriai darome. Gal negražu kalbėti apie kolegas, bet toks labai įdomus faktas - du filmai buvo sukurti praėjusiais metais. Vienas toks beveik rusų kalba, bet man labai lietuviškas - Lukšo “Duburys” pagal Granausko apysaką, kuri apima mūsų pokarinį laikotarpį, o kitas filmas, kuris buvo daug labiau stumiamas, tai daug universalesnis “Artimos šviesos” - toks, kuris gali tikti bet kuriai ES šaliai ir tikrai neturi tos mūsų kraštui būdingos situacijos. Gal jis tikrai jaunimui patrauklesnis, bet jis labai stipriai praradęs mūsų krašto mentalitetą. Bet jis buvo gerokai labiau palaikomas nei “Duburys”, nors pasauliui buvo kur kas įdomesnis “Duburys”. Bet va mes patys čia linkę viską suniveliuoti ir savo unikalumą, savo įdomumą sunaikinti.
Aš kalbu apie filmus, nes šią sritį labiau pažįstu, bet jei jau taip diletantiškai - tai aš tą patį matau visose sferose. Kad kiti mus skriaudžia, tai lyg ir suprantama, nes yra logiška, bet kad mes patys norime save sunaikinti, tai yra žymiai baisiau.
G.JAKAVONIS: Kiek mums diktuoja Europa ir kiek mes neatsispiriame patys ir nuolaidžiaujame tokiems dalykams, kurie nėra nei logiški, nei mums, mažai tautai, reikalingi. Mes jau turėjome tokią diskusiją, kurioje lyg ir tokia išvada piršosi, kad mes jau sunaikinome savo nacionalinę mokyklą, kad mūsų istorija keičiasi ir atsiranda tokie dalykai, kai susideginęs Margiris vadinamas bepročiu, kad mes lyg ir didžiuotis nebeturime kuo, tad kyla klausimas - ar nerandate dabartinės ES sąsajų su buvusia Sovietų sąjunga?
Aš atsimenu 7-8 deš. vienoje dainų šventėje maskviečiams užkliuvo, kad tuometiniai kolektyvai žygiavo su lietuviška heraldika ir už tai buvo labai smarkiai pagrūmota. Iš esmės ta heraldika tuo metu nebuvo draudžiama, bet tiesiog neskatinama, prislopinta ir niekas jos daugiau dainų šventėse iki dabarties laikų ir nerodė.
Bet dabar aš vėl galvoju - kuri iš tų sąjungų buvo geresnė? Nes kai Raimondas pradėjo kalbėti, aš iškart prisiminiau anuometinius filmus - istorinį “Herkus Mantas”, meninį “Niekas nenorėjo mirti”, miuziklą “Velnio nuotaka”, “Skrydį per Atlantą”, turime visą eilę klasikų, tokių kaip “Sodybų tuštėjimo metas”, “Dėdės ir dėdienės” ir pan. Kai aš pabandau pažiūrėti, kas padaryta per tuos dvidešimt metų nuo Kovo 11-osios, tai jūs mane pataisykite, bet aš tokių patriotinių filmų, išskyrus “Vienui vieni” apie Lietuvos partizanus ir galbūt iš televizijos serialų “Garbės kuopa”, nežinau.
Kitas dalykas - 600 metų Žalgirio mūšio jubiliejus šiemet. Aš nežinau, turbūt 5 metus aš visą laiką girdėjau, kad mes susikaupsime ir pastatysime šiai datai filmą, kad visa tauta turėtų kuo didžiuotis ir matytų savo senovės didvyrių narsą. Bet ta idėja ėmė ir prapuolė kažkur - nepriklausomoje Lietuvoje nesugebėta jos įgyvendinti. Kas sutrukdė? Europa ar mes čia patys savo prioritetų nematėme, Raimondai?
R.BANIONIS: Čia labai skausminga tema ir daugelis klausia - kur jūs dingote? Ir čia padėti ne penkeri, o septyneri mano gyvenimo metai. Aš nežinau, kiek reikia apie tai kalbėti, tačiau labai įdomūs dalykai - “Skrydis per Atlantą” - tai žiūrimiausias lietuviškas filmas. Jį pažiūrėjo 800 tūkst. žmonių ir tai yra visiškas rekordas, iki šiol nepralenktas. Žinoma, galima kalbėti ir apie “Niekas nenorėjo mirti” - kiek tas filmas svarbus. Bet vis dėlto tai apie lietuvišką Rūpintojėlį, kuris vis atsiranda, žiūri į tuos lietuvius ir galvoja - ką jūs vienas su kitu darot.
G.JAKAVONIS: Po to filmo irgi drąsiai galėjai sakyti, kad taip, aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis.
E.SKRUPSKELIS: Jį interpretuoti buvo galima labai įvairiai.
R.BANIONIS: Jis pasirodo ir pasirodo tame ekrane, o kodėl pasirodo? Vis tiek režisierius kažką mąstė, jei taip nusprendė.
E.SKRUPSKELIS: Taip, tai rėmėsi to laiko tradicijomis ir viskas vyko kitame kontekste, bet kiekvienas pagal savo supratimo lygį viską suprato. Dauguma suprato viską kitaip, nei tos oficialiosios ideologinės klišės buvo.
R.BANIONIS: Ar mums reikalingas istorinis filmas šiame kontekste? Labai reikalingas. Visiems tai atrodo suprantama. Jei kas nors mano, kad mes čia labai lengvai viską norėjome padaryti, galiu nuraminti, jog tai neįmanoma, nes tai yra didelis ir sunkus ilgas darbas. Taigi tai nebus padaryta pasitinkant 600 metų jubiliejų, o galėjome šį darbą padaryti 50 metų į priekį. Nežinau, kiek tai reikšminga, bet auklėjimui, pasaulėžiūrai, valstybės, kaip savęs, suvokimui, piliečių, kaip savęs, suvokimui kūrinys labai būtinas. Kad mes nespėjome padaryti, net gėda kalbėti. Ir ne dėl to, kad mes negavome tų pinigų, gėda dėl to, kaip tai buvo daroma, kaip trukdoma... Jeigu niekas nebūtų trukdęs, būtume padarę. Bet kiek buvo dėta pastangų - tiek savų, tiek Kultūros ministerijos, - kad tai neįvyktų! Labai įdomiai buvo sukviestas toks pasitarimas, kuriame dalyvavo visi, kurie oficialiai pasisakė prieš filmo apie Žalgirio mūšį idėją. Jie surengė tokį svarstymą, esą gal geriau nereikia, gal geriau kurti dokumentinį filmą. Nors buvo pasakyta, kad žmonės laukia vaidybinio filmo, o ne dokumentinio.
G.JAKAVONIS: Labai sunku ir įsivaizduoti dokumentinį filmą apie Žalgirį.
R.BANIONIS: Kodėl? Galima ten pavaikščioti, rekonstrukciją padaryti... Gal tai yra daugiau nei vaidybinis filmas. Bet tai irgi didžiulis darbas. Kitas dalykas - mes tai irgi siūlėme kaip variantą. Tas nesupratimas. Politinio požiūrio nebuvimas.
E.SKRUPSKELIS: O aš kaip tik manau, kad čia yra požiūrio buvimas, nes nuo pat 1991 m. valstybėje prasidėjo antisąjūdinė revoliucija, ji iš esmės viską ir pakeitė. Tai vieną kartą Vytautas Radžvilas yra pasakęs. Tai pakeitė ir Sąjūdžio, ir tautinės valstybės principus. Viskas buvo eliminuota, kuo toliau, tuo labiau bet koks pasisakymas už valstybę, už nacionalinius interesus pašiepiamas. Tie, kurie taip kalba, - atsilikėliai, o visas pasaulis - pažangus. Visapusiškai iš to bandoma tyčiotis, keliamas didžiausias triukšmas. Ir pagaliau prisiminkime, kas vyko praėjusių metų kovo 11-ąją, kai jaunimas pražygiavo Gedimino prospektu. Ar čia didelė tragedija įvyko? Jie tvarkingai, kultūringai viską suorganizavo ir parodė, kaip supranta pagarbą valstybei ir valstybinei šventei. Deja, iškart atsirado pasipiktinusių, kad tai nėra gerai. Bet tegul jie daro gerus darbus, tegul jie eina, tegul rodo savo patriotizmą - džiaugtis tuo reikia. Tuo tarpu pas mus daroma viskas priešingai. Ir tai, kas daroma, yra nukreipta prieš nacionalinę valstybę, todėl nieko nuostabaus, kad ir tokie filmai negali pasirodyti, ir daugelis kitų tautinių dalykų yra absoliučiai ignoruojami.
R.BANIONIS: Taip, vienas žinomas žmogus per mūsų filmo pristatymą, kai mes baigėme kalbėti, pagyrė: “Vien už tai jus galima pagirti, kad nepanaudojote žodžio “patriotizmas”. Vadinasi, jei tai būtų labai patriotiškas filmas - mums būtų didžiulis minusas.
G.JAKAVONIS: Taip, mes baigę sovietines mokyklas, buvome didesni patriotai nei Nepriklausomos Lietuvos abiturientai. Buvo labai daug kultūrinių dalykų - jeigu didžiuojamės į UNESCO įtraukta Dainų švente, tai yra darbas ne kokių nors profesionalų, o mėgėjų. Popamokinė veikla. Bet nėra politikos iš čia. Užtenka kokiam Briuselio biurokratui ką nors tarstelėti, mūsų valdininkai verčiasi per galvą, kad viską įvykdytų. Bet baimė, kad tave išveš ir sušaudys, nebeegzistuoja. Tai gal tas savarankiškumas kai kuriuos mūsų lietuvius glumina.
Tarkim, Antanas Sniečkus vertinamas nevienareikšmiškai, tačiau jis, tarnaudamas tai Sovietų Sąjungai, pas mus sugebėdavo apginti nacionalinius interesus. O toje ES, į kurią mes įstojome tarsi savo noru, nėra tų ryškių asmenybių, kurios trenktų kumščiu į stalą ir sakytų, kad mes turime mokėti lietuviškai ir išmanyti savo valstybės istoriją, kultūrą, ją propaguoti. To aš pasigendu ir klausiu - kur čia yra tas mūsų pačių kapituliavimas, nesupratimas ir prioritetų nustatymas. Kiek mus verčia Europa tuos dalykus daryt?
E.SKRUPSKELIS: Europa mus verčia, bet pagrindinis dalykas, kad mes patys veržiamės padaryti daugiau, nei iš mūsų tikimasi.
G.JAKAVONIS: Bėgam prieš traukinį, kol jis mus pasivijęs suvažinės?
E.SKRUPSKELIS: Taip. Ir grįžtant prie tos minties - nuo 1990 m. buvo siekiama visokiais užtvarais stabdyti pilietinės visuomenės kūrimąsi, visokiais būdais buvo stengiamasi stabdyti tuos dalykus, ant kurių laikėsi valstybė ir tauta. Tai iš esmės buvo gana matoma, o rezultatą šiandien mes ir turime. Esmė ta, kad sunaikintos pagrindinės vertybės. Jeigu jau žodis “valstybininkas” tapo keiksmažodžiu, žodis “patriotas” - apskritai kaip pajuokos objektas, vadinasi, pasiekėme tai, ko ir buvo siekta. Galutinis rezultatas yra įrodymas, kad lietuviai nesugeba valdyti savo valstybės ir mums reikia kuo greičiau prie ko nors glaustis. O norėdami prisiglausti turime būti labai aktyvūs tarnai ir be nurodymų viską vykdyti - tai intensyviai ir darome.
Mes neatkreipėme dėmesio ir nepasimokėme iš aiškių akcentų - krizės pradžioje Sarkozi aiškiai parodė, į ką reikia orientuotis. Kaip alternatyvą globalizmui ir liberalizmui, kuris aiškiai patyrė fiasko Lietuvoje, tik mes nenorime pripažinti, kad yra nacionalinė valstybė žmonių, kurie moraliai ir teisiškai atsakingi už savo žemių išsaugojimą, tvarkymą, priežiūrą ir gyvenimą pagal savo taisykles, pagal savo tradicijas, pagal savo normas. Mums tai prasprūdo visiems pro ausis ir pasirodė labai nereikšminga. Kaip tik labai reikšminga - pažiūrėkite, anglai irgi tuo labai susirūpinę. O mes judam į priešingą pusę.
G.JAKAVONIS: Kiek Europa verčia mus viską daryti, Valentinai? Žvelgiant, kaip dirba mūsų Europos Parlamento nariai, niekada neužkliuvo nei jų imlumas, nei jų vadinamasis stiprus atstovavimas Lietuvai. Bet kaip čia yra - ar jie diktuoja, ar mes čia nesugebame kovoti? Juk jei mes ten einame, vadinasi, einame kovoti dėl Lietuvos, tapti Europos lyderiais ir pan.
V.MAZURONIS: Man atrodo, kad mums patiems būdingas tam tikras nevisavertiškumo kompleksas, toks stereotipas, esą tai, kas iš Vakarų, automatiškai lyg ir gerai, o visa kita antrarūšiai dalykai. Žiūrėkite, kokius mes vertinimus pateikiame, jei tik paprašo koks prancūzų laikraštis. O, labai gerai. O jei mes vietoje - tik šiaip sau... Tai yra tam tikras nevisavertiškumo kompleksas.
Suprantu, kad esame valstybė tarsi ant briaunos - tarp Rytų ir Vakarų - ir mums artimi tie vakarietiški dalykai. Bet mes turime suvokti, kad net ir ten turime ginti savo interesus. Ir valstybės, ir tautos. Muštis ir kariauti čia nereikia, reikia turėti orumo ir noro apginti savo principus bei vertybes. Imkime bet kuriuos santykius, tarkim, homoseksualų. Gal didelėms valstybėms šiuo atveju yra kitaip, bet mes esame maža valstybė, mums tai išlikimo klausimas. Aš kalbu ne apie diskriminaciją, bet apie vertybių primetimą ir propagavimą. Tai galima pasakyti ne tik apie mūsų europarlamentarus, bet ir apie mūsų Seimą bei visas buvusias valdžias. Mes netgi bijom suformuluoti savo norus, o ką kalbėti apie vertybes ir jų gynimą. Juo labiau kad tai daryti niekas netrukdo. Pažiūrėkite, kad ir tie patys čekai dėl vokiečių pertvarkytų žemių - jiems tai atrodė vertybė, jie gynė tai, kas jiems atrodo vertinga. Mūsų atveju - ar tai būtų atominės reikalai, ar kiti - dar net nepamatę, kad mums grūmoja, jau puolame kelti rankas ir net nevaromi einame ta vaga, kuria įsivaizduojame, kad galbūt kažkas norėtų, jog eitume. Šiuo atveju tikrai nekaltinčiau kitų, nes kiekvienas pirmiausia turi rūpintis savimi. Niekas už mus to nepadarys, jei mes patys to nepadarysime.
E.SKRUPSKELIS: Mes per daug žvalgomės į šalis ir pamirštame save, savo tradicijas ir savo kultūrą. Pagrindinis dalykas, kad mes mažiau baimintumės dėl to, ką sako Europa, o susitvarkytume pirmiausia pas save. Bet kol kas pas mus nėra nei politinės visuomenės, nei normalių jėgų, kurios galėtų imtis ginti valstybės interesų. Tie patys europarlamentarai. Ar jie atstovauja Lietuvai? Turiu labai daug klausimų, ar tikrai taip yra. Prisiminkime, pavyzdžiui, kaip Sąjūdžio laikais siuntėme į Maskvą savo delegatus - jiems buvo perduoti labai konkretūs įpareigojimai. Dabar mūsų parlamentarai Europos Parlamente sėdi vieni, mes čia sėdim kiti, o tarpusavio bendravimo ir įpareigojimų atstovauti Lietuvai nėra. Kitas klausimas - ką tai gali duoti?
V.MAZURONIS: Aš tikrai nesu euroskeptikas, aš esu euroentuziastas, bet Europos Sąjunga ir Europos Parlamentas yra sukonstruoti tokiu principu, apie kurį kalba ir tas prezidentas. Tai išties, kai Lietuvos delegacija buvo Maskvoje, su ja buvo vienokia ar kitokia grupė, dabar Europarlamente mūsų šalies atstovai nėra Lietuvos delegacija, jie yra vienos ar kitos frakcijos nariai, dirbantys atskirai.
G.JAKAVONIS: Ar nėra taip, kad čia pasireiškia mūsų kompleksai, nes daugelį metų būdami Rytų bloke jautėmės tarsi galva aukštesni, bet keliaklupsčiavome prieš vakariečius. Atrodo, kad Sovietų Sąjungoje mes buvome spaudžiami, nors išties didžiavomės, kad esame lietuviai...
V.MAZURONIS: Sovietų Sąjungoje, jei kaip pavyzdį imtume kalbą ar meno, teatro dalykus, tuo metu buvo toks didžiulis spaudimas, kad jis iš esmės buvo lyg ir pretekstas konsoliduotis, kovoti. Dabar spaudimas lyg ir mažesnis, bet mes patys viską išskaidome. Nepasakysiu, kad naikiname, bet sudarome prielaidas viskam nykti.
E.SKRUPSKELIS: Labai gerai, kad tos durys užsidarė į Rytų pusę, nors lietuviams tai buvo toks savimonės šokas. Įsivaizduokite, kad ten būdami mes jautėmės šiek tiek aukštesni, bet ir mus traktavo kaip aukštesnius. Tai kėlė mūsų savimonę. O toje struktūroje mes tapome nebevertinami. Kadangi turime to didžiosios kunigaikštystės geno ir mums skaudu, kai mūsų nevertina, tai irgi prisideda prie bendrų nuotaikų.
G.JAKAVONIS: Pabaigoje atsakykite į klausimą: ar laikas mūsų nacionalinius simbolius mesti į šiukšlyną?
E.SKRUPSKELIS: Be abejo, kad ne. Jeigu mes patys savo noru atsisakome nacionalinių vertybių, vadinasi, mūsų, kaip valstybės ir kaip tautos, nebeliks.
V.MAZURONIS: Aš tikrai žiūriu optimistiškai, nes mūsų valstybė yra išgyvenusi ir juodesnių periodų, todėl tikiu, kad ir mūsų valstybė, ir tas pagrindas, šaknys išliks, tvirtės, bet dabar toks etapas, kai susiduriame su naujais pavojais. Laisvė irgi yra didelis pavojus, nes reikia mokėti ir žinoti, kaip ja naudotis. Ji gali būti ir palaima, ir didžiulių nelaimių pranašas. Aš manau, kad ta atsiradusia laisve ne iki galo mokame naudotis.
