respublika.lt

Ar gerai, kad Seimas - stambus darbdavys? (0)

2015 lapkričio mėn. 30 d. 08:00:07
Alia ZINKUVIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Seimo kanceliarija darbuotojų skaičiumi (1246) lenkia tokias stambias įmones kaip „Achema“, „Lifosa“, „Lietuvos dujos“. Tautos išrinktųjų ir juos aptarnaujančio aparato triūsas itin gerai apmokamas, mat šiemet kanceliarija prasimušė į daugiausiai „Sodros“ mokesčių sumokančių darbdavių 30-uką. Ar galėjo ir gali būti kitaip, kai didžioji mūsų pramonės dalis sunaikinta? Kalbamės su prof. Rimvydu Jasinavičiumi, buvusiu pirmosios Vyriausybės pramonės ministru.

×
nuotr. 1 nuotr.
SKAIČIAI. Ne Seimo piliečiai vis protestuoja, vis ko nors reikalauja prie parlamento, tačiau dar nė karto politikai jų neišgirdo. Seimo piliečiams patiems visko negana - ir algų, ir išmokų, ir padėjėjų, ir patarėjų. Stasio Žumbio nuotr.

 

- Ką apie valstybę ir jos finansų valdymą sako tai, kad biudžetinio sektoriaus įstaigos yra didžiausios darbdavės, o Seimo kanceliarija lyderiauja pagal įmokas „Sodrai“?

- Pirmiausia tai liudija gana dideles viešojo sektoriaus išlaidas. Antra, rodo, kad valstybės, tiksliau, mokesčių mokėtojų, pinigai naudojami neproduktyviai: išleidžiama vis daugiau, o naudos Lietuvos žmonėms beveik nematyti.

- Kodėl žmonės niekaip nepajunta tos gerovės - juk valdžia dievagojasi, kad išlaidauja būtent dėl to?

- Gal atrodys kiek netikėta, bet taip besielgiantieji absoliučiai nepaiso elementarių gyvenimo ir ekonominių dėsnių. Tai aiškiai matyti ir iš daugelio politikų bei viešajam sektoriui vadovaujančių darbuotojų komentarų, žodžių bei veiksmų. Mano senelis sakydavo: kaimas žiemos metu negalės valgyti to, ko praėjusią vasarą neužsiaugino, nesurinko ir rudenį nesukaupė atsargų pavidalu. Taigi pirmasis dėsnis - žmonės neišgyvena iš to, ką jiems duoda gamta, o ko trūksta, privalo pasigaminti patys. Šitai pamirštama.

- Galima dar ir nusipirkti...


- Jeigu mes turėtume tokių gamtos dovanų, kaip nafta, dujos, uranas, metalai ir t.t., jas pardavę užsienio pirkėjams už valiutą, už ją galėtume nusipirkti beveik visko, ko mūsų šaliai trūksta. Deja, gamta mūsų tokiomis gėrybėmis neapdovanojo. Todėl mums belieka naudotis antruoju šaltiniu - visiems kartu savo darbu susikurti tuos reikiamus ir trūkstamus mūsų gyvenimui išteklius ir tik po to adekvačiai juos dalinti.

Aišku, yra ir kita medalio pusė - veiklos sąnaudos. Kiekvienas ne tik savo gyvenime, bet ir darbe naudoja išteklius. Ir jeigu mūsų darbas pasireiškia tik išteklių sunaudojimu, tai kokia jo nauda? Darbo tikslas ir rezultatai privalo sukurti bei suteikti naudą ir vertę visuomenei.

Savo darbovietėse mes turime pagaminti produkciją, kuri kam nors visuomenėje (rinkose) reikalinga. Ir tik tada, kai ji bus parduota, mes nusipelnysime atlygio, išmokamo pinigais. Tai antras gyvenimo ir ekonominis dėsnis: mūsų uždarbis - dalis pajamų, gautų už parduotą mūsų darbo produkciją.

Darbo pajamos privalo visada viršyti darbe turėtas išlaidas, įskaitant ir išmokamą darbo užmokestį. Deja, viešojo sektoriaus darbovietėse to nepaisoma.

- Bet kaip įvertinti darbą, kuriuo nesukuriama apčiuopiama produkcija, ekonominė vertė?

- Jeigu nematerialias vertes kuriantiesiems atlygio reikia pinigų pavidalu, jų darbus irgi reikėtų vertinti gautų pajamų pavidalu. Kol tokie darbai nėra parduoti, pajamų nėra, pinigų už juos mokėti irgi negali būti. Iš kur jų paimti? Iš kitur? Tada ir prasideda visos problemos, kurias bandoma spręsti panaudojant jėgą ar kitokius būdus - atimti...

- Turite omenyje mokesčius?


- O kas tai, jei ne atėmimas? Suprasčiau, jeigu pats žmogus savo pagamintos produkcijos ekonominės vertės dalį atiduoda savo laisva valia. Bet mūsų niekas neklausia, kiek galime ir norime mokėti „Sodros“ mokesčio ar GPM arba PVM? Taip, mokesčių įstatymo galia pinigai yra atimami.

Visų mūsų šalies ekonominių problemų pagrindinė priežastis ta, kad Lietuvos žmonės, visuomenė savo veikla nesukuria pakankamai ekonominės vertės, kuri užtikrintų visiems orų, teisingą, gerą gyvenimą. O kai finansinių išteklių nėra pakankamai, atsiranda įvairiausių būdų tą trūkumą užglaistyti perskirstymu - iš vieno atima, iš kito atima, o trečiam atiduoda...

- Nepaisydami, kokie to gaunančiojo nuopelnai, kuriant bendrą gėrį?


- Tą bendrąjį gėrį reikėtų matuoti mūsų darbų rezultatais sukurta ekonomine verte. Ją geriausiai atspindi pridėtinės vertės rodiklis. Kiek pridėtinės vertės sukuria verslo įmonės, galima paskaičiuoti gana greitai, nes ją iš dalies atspindi jų sumokamas PVM. Bet apie viešojo sektoriaus įmones ir įstaigas to sakyti negalima. Tokie subjektai ilgus metus gali gyvuoti, nekurdami jokios vertės, o tik naudodami kitų uždirbtus išteklius, nusavinamus per mokesčius.

- Kaip reikėtų matuoti, kokią naudą sukuria įstatymų leidyba, jų įgyvendinimo kontrolė, viešos paslaugos?


- Jų matas - įdėtų lėšų grąža, efektyvumas, naudingumas bei poveikis visuomenei. Bet kadangi pas mus to nedaroma, valstybinių užsakymų kainos visada yra 2-3 kartus didesnės nei privačių užsakovų. Tai tapo taisykle. Kodėl? Todėl, kad mokama ne savais pinigais, o dėl to jų vertė mokėtojui yra mažesnė.

- Kaip nesavais? Jie mūsų visų, gal tik neišmanantys žmonės tuos pinigus valdo?

- Kiekvienas žmogus elgiasi taip, kaip jį matuoja ir vertina. Jeigu jis ką nors daro klaidingai, vadinasi, klaidingi ar iškreipti yra jo veiklos vertinimo rodikliai. Atsimenate, kaip neseniai buvo madingas raginimas greičiau panaudoti ES pinigus? Ką reiškia panaudoti? Prasmių gali būti įvairių, bet šiuo atveju buvo suprantama, kaip greičiau pinigus sunaudoti, išleisti. O pinigų valdymą reikėtų vertinti ne pagal patį panaudojimą, o pagal jo naudą - kokią ekonominę, socialinę ir kitokią grąžą tos įdėtos lėšos duoda mūsų žmonėms, valstybei. Tai pirmiausia turėtų daryti tautos lyderiai, esantieji valdžioje.

- Jie to nedaro, nes yra pirmi eilėje prie pyrago ir iš jo atsiriekia, kiek nori?


- Jeigu mes juos taip vertinsime kaip dabar, juos rinksime ir leisime jiems išsimokėti, kiek jiems norisi, jie ir toliau tą patį darys, jokio visuomenės gyvenimo kokybės progreso nebus. Daugelio žmonių gyvenimas tik blogės.

- Gyventojų Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip 0,5 mln. Ar neturėtų atitinkamai mažėti ir valstybės tarnautojų ir netgi Seimo narių skaičius?


- Kad valstybė neskurdintų savo gyventojų dėl jos valdymo klaidų suvešėjusia infliacija arba kad nedidėtų valstybės skola, visos biudžeto išlaidos neturi viršyti 20 proc. BVP. Šį reikalavimą visuomet akcentavo ilgametis JAV federalinių rezervų sistemos valdytojas, keleto JAV prezidentų patarėjas Alenas Grinspenas (Alan Greenspan). Viršijus šią 20 proc. ribą sakoma, kad viešosios išlaidos perlipa harmoningo vystymosi galimybes. O mes negyvename pagal tokias galimybes. Mūsų BVP litais buvo apie 100 mlrd., o 36 ar 39 mlrd. litų metinės biudžeto išlaidos labai jau lenkia tuos 20 proc. BVP. Tad valdžios ir jos valdininkų išlaikymo išlaidas reikėtų griežtai susieti su bendraisiais šalies ekonominiais rezultatais, pvz., BVP.

- Turite galvoje, jog tiems, kurie savo veikla ne tik BVP dalies nesukūrė, bet ir lėmė jo mažėjimą, algas reikėtų atitinkamai „minusuoti“?


- Taip. Pažiūrėkite, kaip vyksta versle: jeigu darbdavys sukūrė gerą darbo vietą - ja užtikrina ir savo pajamas, ir samdomo darbuotojo pragyvenimą, ir mokesčius valstybei, o nesukūrė - bankrutavo. Normalus dėsnis. Viešajame sektoriuje to nėra. Ir Seimas, ir visas kitas valdžios aparatas savo visoms išlaidoms turi turėti konkretų procentą, nustatytą nuo pridedamosios vertės, sukurtos visoje valstybėje ar toje jos dalyje, kurioje jie veikia ir daro įtaką. Kai dėl jų racionalaus įstatyminio, mokestinio, politinio reguliavimo sferoje būtų sukurta daugiau ekonominės pridėtinės vertės - jiems turėtų būti mokamas tam tikras padidėjusios dalies procentas. Bet jeigu ta vertė sumažėjo - reikėtų mažinti ir jų užmokesčio dalį.

- Bet kaipgi mažinsi sau algą, kai taip sunkiai dirbai, su krize kovojai?


- Jie ne dirbo, bet buvo užsiėmę. Man labai nepatinka tas naujas iš ES atėjęs terminas „užimtumas“. Mes jau bijome žodžio „darbas“, nes tada galima paklausti, kiek uždirbai. Ką atsakys žmogus, kuris ne dirba, bet tiesiog yra užsiėmęs visą dieną, visą mėnesį? O mūsų išrinktieji į Seimą „vargšai“ nuolat užsiėmę taip, kad net neturi atostogų.

Jeigu mes mokame už daromas išlaidas, tai ir turime dar daugiau išlaidų. Viską galima pamatuoti. Štai kad ir kova su šešėliu: priimti įstatymai, sugriežtinta tvarka, atlikti patikrinimai turėtų būti matuojami jų poveikiu surinkto akcizo, PVM dydžiui.

Ir ligoninių, poliklinikų teikiamos sveikatinimo paslaugos, kurios tarnauja žmogui, sukuria vertę - žmonių sveikatą. Mes turime visą armiją mokslininkų. Kodėl jie negalėtų suskaičiuoti, kiek vertės visuomenei sukuria sveikas žmogus ir kiek kainuoja sergantis?

Švietimo ir mokymo įstaigos privalo ugdyti visuomenės žmogiškąjį kapitalą, o ne diplomų skaičių. Išmatuokime sveikų žmonių žmogiškojo kapitalo sukuriamą grąžą valstybėje ir pamatysime, kokia valstybės ir jos biudžetinių įstaigų nauda visuomenei.

- Gal pasirodys, kad gėdinga girtis, jog Seimo kanceliarija pagal „Sodros“ mokesčių dydį yra itin gerbtinas darbdavys?


- Ar šis darbdavys įgalina savo darbo vietose sukurti daugiau ekonominės vertės, nei jose turima išlaidų? Spėju, kad ten išlaidos tikrai nemažos, o sukuriama vertė - abejotina. Mes gi sakėme, kad darbas turi sukurti vertę ir nuo tos vertės turėtų būti išmokamas atitinkamas atlyginimas.

- Galbūt todėl nėra ir politinės valios skaičiuoti kiekvienos darbo vietos sukuriamą vertę?

- Tiksliau sakant, nėra teisingo suvokimo apie mano minėtus dėsnius. Valdžioje esantys lyderiai nei patys vadovaujasi tais dėsniais, nei kitus motyvuoja savo darbuose naudoti ekonomiškai pagrįstus būdus. Dabar bandoma viską įvilkti į vadinamą „socialinį modelį“, bet jame irgi darbo apibrėžimo nėra. Kai mes, ekonomistai, raginame apibrėžti darbo esmę konkrečiai, mums atsako: „Tai - filosofinis klausimas.“

- Bet biurokratai ir politikai negyvena nei pagal Darbo kodeksą, nei pagal socialinį modelį gyvens. Jie turi atskirus „tarnybos“ įstatymus ir savas nepajudinamas garantijas - kaip valstybė valstybėje?


- Taip, ir čia tiktų nuoroda į Graikiją. Graikijoje visos bėdos prasidėjo nuo to, kad valstybėje irgi nebuvo sukuriama pakankamai pridėtinės vertės ir gyveno graikai ne iš jos, o iš skolintų lėšų. Negana to, jie „išpūtė“ išlaidų „generatorius“ - Graikijoje viešasis sektorius sudarė net 60 proc. darbo rinkos. Pas mus jis dar kol kas sudaro apie 40 proc., bet mes „graikėjame“. Graikėjame.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • AUKOS: covid-19 aukų skaičius Turkijoje, oficialiais duomenimis, išaugo iki 356; per pastarąją parą mirė dar 79 pacientai.
  • LATVIJA: Koronapandemijos įkarštyje Latvija turi naują ekonomikos ministrą; parlamentas ketvirtadienį juo paskyrė deputatą Janį Vitenbergą iš populistinės partijos „Kam priklauso valsybė?“ (KPV LV).
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Kokiam verslui pirmiausia reikėtų atšaukti ribojimus?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokios šiuo metu apribotos veiklos jums labiausiai trūksta?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+1 +2 C

+2 +3 C

 

+1 +2 C

 +5 +6 C

+5 +7 C

 

+7 +8 C

1-7 m/s

2-7 m/s

 

1-6 m/s

Nuorodos