Ar gali Lietuva, neturėdama stiprios savivaldos, būti stipri valstybė?

Diskusijai apie savivaldos problemas prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo pakvietėme profesorių, habilituotą daktarą Gediminą MERKĮ, buvusį diplomatą, socialinių mokslų daktarą Vytautą NAUDUŽĄ, filosofą Vytautą RUBAVIČIŲ bei Šiaulių miesto merą Artūrą VISOCKĄ. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Atkūrę Nepriklausomybę, vis dar ieškome optimaliausio mūsų šaliai savivaldos modelio, kuris priartintų valdžią prie žmonių ir drauge galėtume spręsti mus visus liečiančias kasdienines problemas. Kažkada planavome Lietuvoje turėti 90 savivaldybių, bet dėl įvairių priežasčių apsistojome prie 60-ies. Sukūrėme dešimtį apskričių, bet galop panaikinome jų administracijas. Kitąmet jau trečią kartą savivaldybių merus rinksime tiesiogiai. Atrodytų, viskas lyg ir būtų gerai, bet ar iš tiesų taip yra?

A.VISOCKAS: Mes neturime Lietuvoje savivaldos, turime tik imitaciją. Buvo šiek tiek daigų jai formuotis, tačiau kai savivalda priartėjo prie žmogaus ir atsirado pasitikėjimas ja (80 proc. Lietuvos gyventojų pasisakė už šiuo metu veikiančią savivaldos tvarką), pradėta ją griauti nuo pagrindo - nuo mero instituto. Meras bus paverstas administracijos direktoriumi, ir, nors renkamas žmonių, negalės įgyvendinti savo rinkiminių pažadų, nes iš esmės taps vykdytoju, o ne politiku. Net balsuoti negalės. Kur pasaulyje matėte nors vieną organizaciją, kad jos pirmininkas nebalsuotų? Kur matėte, kad, futbolo terminais šnekant, komandos kapitonui negalima liestis prie kamuolio? Dabar meras yra komandos dalis. Jis yra politikas ir kartu su komanda turi realizuoti duotus pažadus.

Nepriklausomus, partijų nevaldomus rinkiminius komitetus, kurie iki šiol labai sėkmingai dalyvavo savivaldos rinkimuose, taip pat sumanyta pažaboti. Jie užsitarnavo pernelyg didelį rinkėjų pasitikėjimą bei palaikymą, todėl valstybė (partijos) nusprendė atgauti prarastas pozicijas ir vietinius entuziastus „nugesinti" - nustatė tokius pačius reikalavimus, kaip partijoms, tačiau visas privilegijas pasiliko sau. Galimybė būti išrinktam dabar apraizgyta nereikalingomis ir sudėtingomis procedūromis. Būti savivaldos politiku ir šiaip jau nėra atsiperkanti veikla, todėl nedidelėms aktyvistų grupelėms, siekiančioms padaryti kažką gero savo miestui, miesteliui, gali pritrūkti motyvacijos.

G.MERKYS: Per 30 metų mūsų valdžia taip ir nesuprato savivaldos išskirtinės civilizacinės reikšmės. Savivalda, regionalizmas - visuomenės gerovės ir pažangos „liftai". Normalios savivaldos Lietuva per savo tūkstančio metų rašytinę istoriją niekada neturėjo. LDK miestai turėjo Magdeburgo teises, bet rimčiau išplėtotos savivaldos, kaip Vakarų Europoje, kur klestėjo miestų kultūra, neturėjo niekada. Sąlyginė išimtis - Klaipėdos kraštas, kuris po Pirmojo pasaulinio karo gyveno pagal Veimaro Respublikos konstituciją ir turėjo tikrai normalią savivaldą.

Lietuvos savivalda beviltiškai deformuota. Štai Birštonas. Ten maždaug 4,5 tūkst. rinkėjų turi savo tarybą ir jos komitetus, savo merą, savo biudžetą...Yra daugiau nykštukinių savivaldybių - Rietavo, Pagėgių, Visagino, Kazlų Rūdos, Kalvarijų... Taigi, 4 ar 10 tūkst. žmonių turi šiokią tokią savivaldą, tiesiogiai renkamą merą, o štai bemaž po 60 tūkst. gyventojų turintys Kauno Šilainiai arba Vilniaus Žirmūnai teturi tik paskirtą seniūną, jo pavaduotoją, kokį darbuotoją komunaliniams reikalams ir minimalų biudžetą kokiam staiga atsivėrusiam šuliniui uždengti ar bent jau pažymėti...

Berlyne berods yra 10, o Paryžiuje yra net 20 vidinių savivaldybių. Net „Batkos" Minske yra 9 rajonai, suprask - vidinės didmiesčio savivaldybės. Nors savivalda ten tik imitacija, bet, ūkine prasme žiūrint, Baltarusijos sostinės administraciniame-teritoriniame suskirstyme optimalumo daugiau nei Vilniuje.

Kur lygios galimybės gyventojams naudotis viešuoju gėriu - demokratine savivalda? Teisę į demokratinę savivaldą, lygias galimybes ir nediskriminavimą garantuoja mūsų Konstitucija, Europos vietos savivaldos chartija, kurią ratifikavo mūsų Seimas. Pasišluostymas į Konstituciją, visokias chartijas bei ratifikacijas Lietuvos valdžiai seniai tapo įprasta, rutinine procedūra.

Paradoksas, nepaisant sudarkyto, ydingo savivaldos modelio, šalyje dalis savivaldybių, jų politikai ir lyderiai sugeba visai neprastai tvarkytis. Štai čia yra stebuklas. Asmeniškai pažįstu bent kokius 5-7 merus, kurie, mažumėlę pareigose apšilę, būtų puikūs premjerai. Savo pasiekimais jie greitai „perspjautų" tuos, kurie mus valdė pastaraisiais dešimtmečiais. Deja, žmogus iš regiono mūsų šalyje nacionalinės politikos lygmeniui yra miręs... Šis faktas yra dar viena demokratinės ir europėjančios Lietuvos grimasa.

Dabartiniai Vietos savivaldos įstatymo pataisymai po Konstitucinio Teismo nutarimų - labai dviprasmiški. Jie pernelyg dideles galias suteikia vienam asmeniui - merui. Yra rizika, kad 60 šalies savivaldybių netrukus taps vieno žmogaus moralės ir kompetencijos (arba jos deficito) įkaitais...

Komentuojamas įstatymas, ypač jo priėmimo Seime evoliucija, rodo akivaizdų centrinės valdžios pakrikimą. Konservatorius seniai erzino būrelis sėkmingų „merų-ilgaamžių", atstovaujančių „neteisingoms" partijoms. D. Žalimo įvykdytos konstitucinės improvizacijos pagalba ketinta savivaldos rinkimus patvarkyti taip, kad, gavus dosnią centrinės partijos dotaciją, į mero postą būtų visada prastumtas „teisingas" ir klusnus saviškis. Tikroji lyderystė ir demokratija niekam nerūpi... Deja, centrinės valdžios darbingumo ir protavimo likučius netikėtai užpylė rūpesčiai: dėl „Batkos" migrantų ir kalio trąšų tranzito, dėl Kinijos ir Taivanio, dėl karo Ukrainoje... Centrinė valdžia paleido iš rankų teisėkūros procesą ir viršpartiniu lygmeniu neformaliai susitelkęs merų būrelis pasitvarkė įstatymą taip, kaip reikia. Faktinis rezultatas visiškai priešingas nei tas, kurio tikėjosi konservatoriai ir aukštakakčiai Konstitucijos aiškintojai-fariziejai.

G.JAKAVONIS: Dažnai tenka girdėti, kad pagrindinė mūsų valstybės problema yra savivaldos nebuvimas ir visiškas centrinės valdžios diktatas vietinei valdžiai, pradedant su finansais susijusiais dalykais ir baigiant seniūnijų vadovų skyrimu. Juk seniūnų rinkimas, didesnių seniūnijų savarankiškumas su tam tikru biudžetu tik padidintų pasitikėjimą savo valdžia, telktų bendruomenes. Kitas dalykas, ES skatinama regionų vystymo politika leistų įsisavinti Europos struktūrinių fondų lėšas tokiems etnografiniams mūsų šalies regionams kaip Dzūkija, Žemaitija, Aukštaitija, Suvalkija ar Mažoji Lietuva. Kodėl, jūsų manymu, tokie dalykai Lietuvoje nevyksta?

V.RUBAVIČIUS: Senoji komunistinė nomenklatūra, išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos, kartu su prisijungusiais sąjūdiečiais virtusi naująja politine klase, niekada neieškojo jokio savivaldos modelio - jie kūrė vaizduojamąją, imitacinę savivaldą. Buvę sąjūdiečiai greitai suprato tokios „kūrybos" teikiamą politinę naudą - valdyti galima nei tariantis su visuomene, nei nuo jos priklausant. Kitaip tariant, galima valdyti be jokios politinės atsakomybės visuomenei, o pačią visuomenę verčiant vadinamuoju elektoratu ir jai tam tikromis rinkimų progomis įtaigojant, esą „kiekvieno balsas svarbus". Tačiau kaip valdė, taip ir valdo buvusioji - esamoji - būsimoji nomenklatūra, buvusios nomenklatūros atžalos, ją aptarnaujantys valdininkai, anūkai ir įvaizdžių specialistai. Reali savivalda - tai vietos gyventojų tiesioginio atstovavimo savivalda. Šitai laikoma esminiu vakarietiškos demokratijos principu, kurį tik papildo, o ne pakeičia partinio atstovavimo rinkiminis principas. Mūsuose tiesioginis atstovavimas buvo numatytas Sąjūdžio dokumentuose, tačiau gana greitai išnyko iš savivaldos rinkimų įstatymų. Lietuvos Konstitucinis Teismas, beje, savo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimu pripažino vietos savivaldą esant teritorinių bendruomenių valdžią, tačiau tas nutarimas taip ir netapo savivaldos demokratinio pertvarkymo, kitaip tariant, vakarietiškos savivaldos pagrindu. Mūsų valdžia savivaldos stoką ėmėsi maskuoti vietos bendruomenių „judėjimais", tačiau vietos bendruomenės neturi jokio politinio veiksmingumo, niekaip negali teisiškai įtvirtinti savivaldinės galios.

Savivalda kyla iš vietos gyventojų politinio įgalumo tiesiogiai išrenkant savo atstovus kasdienio gyvenimo tvarkybai. Mūsų atveju - turėtų kilti iš seniūnijų. Prieš kurį laiką politinis nomenklatūrinis sluoksnis nutarė žengti valstybės „demokratizavimo" žingsnį - įvesti tiesioginiai merų rinkimai. Atkreipkime dėmesį - pradėta ne nuo pamatinio politinio lygmens, nes labai jau nenorima, kad žmonės įkvėptų tikro savivaldiško demokratinio oro. Tačiau kiek kovų būta dėl merų rinkimų „tobulinimo", kad tuose rinkimuose nuo partijų nepriklausomiems būtų kuo sunkiau dalyvauti, juolab būti išrinktiems. Tereikia tik įdėmiau pažvelgti į visuomeniniams rinkiminiams komitetams kuriamas papildomas, beveik neįvykdomas sąlygas. Ką jau kalbėti apie išmaniuosius, įvairiausių spalvingų orientacijų žiniasklaidininkus bei viešųjų ryšių „specus", kurie, tarsi nematomai finansinei ideologinei lazdelei pamojus, ima trinti „netinkamus" nomenklatūrinei valdžiai kandidatus į miltus. Akivaizdžiausiai - LRT ekrane.

A.VISOCKAS: Lietuvoje savivaldybės yra kaip į parduotuvę su pirkinių sąrašu nusiųsti vaikai - turi ribotus išteklius ir dar labiau ribotą pasirinkimo laisvę. Valstybė labai nepasitiki savivalda, jos gebėjimu pasirūpinti savo gyventojais. Savarankiškos savivaldybės funkcijos yra taip smulkiai reglamentuotos centrinės valdžios, kad tapo neįmanoma išsiskirti, prisitaikyti prie vietos gyventojų poreikių. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atlikta analizė parodė, kad savivaldybių veiklą apibrėžiančios taisyklės Lietuvoje yra vienos griežčiausių organizacijoje (EBPO sudaro 36 narės), kiekviena išlaidų sritis detaliai apibrėžta. Tad savivaldybės iš esmės nieko svarbaus nesprendžia, tik tvarkosi su centrinės valdžios priimtų sprendimų pasekmėmis. Nepasitikėjimas toks didelis, kad net itin strategiškai svarbias viešąsias paslaugas valstybė perdavė verslui, o ne savivaldai, pamiršdama, kad verslas neturi pareigos rūpintis žmonėmis. Taip nutiko su šilumos ūkiu. Beje, iš didžiųjų miestų tik Šiaulių miesto savivaldybė šilumos ūkį išlaikė savo rankose. Todėl miesto žmonės, o ne privatus asmuo, investavo ir jau gavo apie 50 mln. naudos dėl mažos šilumos kainos ir uždirbto pelno. Tačiau šilumos ūkio išlaikymas savo rankose kainavo siaubingai daug pastangų ir nervų, nes dirbti viešojo intereso naudai Lietuvoje yra ganėtinai sudėtinga ir netgi pavojinga. Lygiai tas pats mechanizmas sukamas su elektra. Didžiuliai privatūs elektros parkai duos greitą finansinę grąžą privačiam kapitalui, jeigu Lietuvoje elektra bus brangi. Kodėl parkų nestato valstybė ir pelnu nesidalija su gyventojais?

G.MERKYS: Jei kelios valstybės yra visiškai lygios pagal konkurencinių parametrų visumą, pranašumą įgauna ta, kuri turi adekvatų, gerai apgalvotą administracinį teritorinį suskirstymą ir tikrą savivaldą. Paprastų sprendimų čia nėra. Reikalavimai rengti tiesioginius seniūnų rinkimus, duoti jiems biudžetą - grynas populizmas. Apie du trečdalius Lietuvos seniūnijų teturi tik 1 tūkst. ar dar mažiau gyventojų. Yra begalė seniūnijų, kur tėra 500-750 gyventojų. Smulkiausia seniūnija turi vos virš 400 gyventojų. Vyrai Lietuvoje miršta vidutiniškai 14 metų anksčiau nei moterys. Tokiose seniūnijoje gerus 70 proc. gyventojų sudaro moterys-senjorės, gyvenančios iš klaikiai skurdžios pensijos. Yra keli vyrai stambūs ūkininkai latifundininkai. Didelė dalis vietos vyrų šypsosi gerovės Europai ir pasauliui bedantėmis burnomis.... Ir susiprotezuos vargšeliai tuos dantukus nebent po reinkarnacijos, jau kitame gyvenime.... Kiek tokiai savivaldai prikapsės GPM ir kitų rinkliavų? Prisikeltų kinematografo milžinai - F. Felini ar A. Hičkokas, galėtų susukti filmuką apie tokios lietuvaičių seniūnijos demokratinę savivaldą...

Jei Lietuva dar kada nors išsirinks bent apynormalią valdžią, (kuo aš asmeniškai netikiu), tai vienas iš pirmųjų uždavinių bus užleistos sarkomos diagnozė ir chirurginė operacija. Turiu galvoje plačius visuomeninius debatus apie demokratinės savivaldos ir Lietuvos teritorinio suskirstymo reformą bei jos įgyvendinimą.

G.JAKAVONIS: Dažnai kalbama, kad Latvija, Estija yra vieno miesto, t.y. jų sostinių Rygos ir Talino valstybės. Bet liūdnai turiu konstatuoti, kad, kaip rodo statistika, tokia valstybe virsta ir mūsų Lietuva. Išskyrus Vilnių, gal dar Kauną ir Klaipėdą, visose, ypač mažesnėse savivaldybėse, demografinė situacija tragiška. Kitais metais Lieuvoje vyks savivaldos rinkimai. Dažnas kandidatas į savivaldybės tarybos narius savo rinkiminėse kalbose linkęs kartoti, kad išrinktas atstovaus už jį balsavusiems žmonėms. Norėčiau paklausti, o kam jis atstovautų iš tiesų - savo žmonėms, ar Vilniaus valdžiai?

V.RUBAVIČIUS: Daugelį mūsų kandidatų atsakymų jau žinau, tad nesivarginsiu klausdamas. Juokaudamas esu mūsų iškiliųjų politikų klausęs paprastų klausimėlių: kas yra valstybė ir kam ji reikalinga, kas yra kultūra ir kam ji reikalinga. Atsakymų nesulaukdavau. O jei į Vilniaus merus bandančio prasiveržti paklausčiau, prie kokios europinės urbanistinės aglomeracijos stengtųsi „prišlieti" Vilnių ar kaip įgyvendintų sumanymą „Vilnius - Lietuvos valstybės ir lietuvybės sostinė", nesunku būtų nuspėti, ką atsakytų...

V.NAUDUŽAS: Atgavus Nepriklausomybę, mūsų savivaldybės su entuziazmu užmezgė daugybę ryšių su Europos miestais. Tad mūsų savivaldos administracijoms vertėtų pasinaudoti gerąja ES regionų praktika vystant infrastruktūrą. Beje, darni urbanistika nebuvo nežinomas žanras Lietuvoje ir anksčiau. Profesorius K. Šešelgis garsino mūsų šalį įgyvendinant tolygaus gyventojų paskirstymo sistemą, kuri neatsirado iš niekur. Iš pradžių amerikiečių mokslininkas D. Foresteris mėgino susieti tolygų valstijų apgyvendinimą su dinamiška ekonomine raida. Nesėkmę patyrė sovietai, mėginę „nubeždžionauti" amerikiečių demografines idėjas.

Įkvepiančiais pasiekimais, deja, negali pasigirti nei Estija, nei Latvija, kurios dažnokai įvardijamos vieno miesto valstybėmis. Net neginkluota akimi matosi pernelyg didelė gyventojų koncentracija Rygoje ir Taline, o likusių teritorijų neretai laukia depopuliacijos likimas. Lietuva šiuo požiūriu - „parodomasis pavyzdinis" modelis, kur gyventojai ir gamybinės jėgos gana tolygiai pasiskirsčiusios. Tačiau pastaruoju metu matome itin greitą Vilniaus ir Vilniaus - Kauno dipolio augimą. Dalis kitų miestų ir miestelių po truputį netenka gyvybingumo.

Kodėl Paryžius ar, sakykim, Madridas, Roma neapima savo valstybių gyventojų daugumos? Todėl, kad žmonės mielai renkasi mažyčius miestukus. Ir kaimams negresia sunykimas. Kaip tai buvo pasiekta ? Aišku, kad suveikė gausybės ekonominių, juridinių, administracinių, informacinių ir kt. faktorių visuma. Efektyvumu pavyzdingai pasižymi Prancūzijos merijų vadovų kvalifikuotas darbas. Savo laiku prancūzai įsteigė super aukšto lygio mokyklą ENA ( Ecole Nationale d‘Administration ) šalies valdininkams su aukštuoju išsilavinimu. Taigi, regioną ar meriją valdo ne „atsitiktiniai praeiviai", o specialiai tam parengti atsakingi pareigūnai, vadovai, gebantys numatyti ir įgyvendinti optimalius sprendimus. Kokie tokios edukacijos rezultatai?

Šią vasarą teko lankytis Prancūzijos - Luksemburgo pasienyje esančiame Tjonvilio (Thionville) mieste. Tai tipinis, maždaug Marijamplės dydžio miesto, pavyzdys, kodėl nemigruoja miestelėnai į didmiesčius. Todėl kad regioninės ir vietinės politikos dėka šis miestas konkuruoja ir su galingomis šalies aglomeracijomis. Ir tai lemia ne šalia esanti atominė elektrinė. Spręskite patys: puikus susiekimas su Paryžiumi, Liuksemburgu ir kitais miestais greitaisiais, 300 km/val. lekiančiais traukiniais, mieste veikia keletas prekybos centrų, pastatyti du milžiniški prekybos miestai, o IKEA parduotuvė dydžiu vargu ar nusileistų Vilniaus homologei. Daug bankų, o bankomatų, atrodo, daugiau nei gyventojų. Medicininis aptarnavimas sutvarkytas taip, kad pas gydytojus galima patekti tą pačią dieną. Daug dėmesio skiriama sportui - yra vandens pramogų centras, du milžiniški municipaliniai baseinai, slidinėjimo centras kaip Druskininkuose. Vietinių poilsiui gausu parkų, svečiams - daugybė tinklinių viešbučių, restoranų. Tai - pavyzdys, kaip galima tvarkytis. Bet ir tokiame, atrodo, rojaus kampelyje esama problemų. Pavyzdžiui, dėl keliasdešimt darbo vietų norinčių išsaugoti vietinių profsąjungų nuostatų Tjonvilio gyventojai šiukšlių beveik nerūšiuoja... Nereikia manyti, kad visi ES regioninės politikos pavyzdžiai - blizgantys. Pvz., Kreta - nuostabi ir didžiausia Graikijos sala Viduržemio jūroje. Taip, ten šilta, gražu, tačiau... Vieną dieną nėra šilto vandens, kitą - išvis vandens nebelieka; romantikos dėlei kelioms valandoms gali dingti elektra, o internetinis ryšys primena 90- uosius... ES parama, pinigai įsisavinti, bet ne maksimaliai panaudoti gyventojų gėrovei. Reiktų suvokti, kad regionų, miestų patrauklumas yra ne problemų nebuvimas, o gebėjimai jas spręsti.

A.VISOCKAS: Žmonėms reikia stiprių regionų centrų, kad darbo vietos, mokslas, kultūra, sportas būtų lengvai pasiekiami, kad provincijos gyventojas gautų tokios pat kokybės paslaugas, kaip ir sostinės gyventojas. Ką mes turime dabar? Dėl kiekvieno objekto provincijos turi kovoti. Lietuva virtusi tvenkiniu su lydekomis: jei sėdėsi ramiai, neėsi savo brolių, seserų, būsi pats surytas. Kad, pavyzdžiui, Šiaulių regiono gyventojai gautų didesnius atlyginimus, būtina kurti aukštos pridėtinės vertės darbo vietas, pritraukti investuotojus. Atrodo, viskas aišku, centrinės valdžios atstovai irgi pritariamai kinkuoja galvomis, tačiau realybėje nuo 2016 metų kovoju dėl kiekvieno cento, kad Šiaulių laisvoji ekonominė zona butų patraukli investuotojams, kad toje vietoje susikurtų transporto mazgas, jungiantis oro, kelių ir geležinkelio transporto galimybės. Iki šiol geležinkelio vėžė iki LEZ nėra baigta ir neatneša jokios naudos, nepaisant to, kad ji reikalinga ne tik Šiaulių regionui, bet ir visos Lietuvos saugumui užtikrinti - vėžė išplėstų ir paspartintų sąjungininkų galimybes dislokuoti, rotuoti bei aprūpinti karinius vienetus Lietuvoje.

Kur nėra verslo, ten nėra ir kultūros, arba atvirkščiai - aukštesnės pridėtinės vertės verslas ateina ten, kur visuomenė yra pasiruošusi jį priimti. Kam Šiaurės Lietuvos regionui reikalinga kokybiška koncertų salė? Miestas, o kartu ir regionas, be profesionaliosios muzikos klausymo erdvės ir intensyvaus muzikinių kolektyvų gyvenimo lieka sociokultūrinio gyvenimo paraštėse. Lietuvos teritorijoje 2030 metais yra būtinos 3-4 kokybiškos koncertų salės. Tuos dalykus suprato ir sales pasistatė Latvija ir Estija.

Ką čia kalbėti apie kokybiškas darbo vietas bei aukšto lygio koncertus, jei valstybė net šiukšlių savarankiškai provincijoms tvarkyti neleidžia, štai, Šiaulių gyventojai turi vežti šiukšles į Kauną, nes valstybė neleidžia jų deginti vietoje. Kaunas šiukšles naudoja kaip kurą, todėl šiauliečiai moka daugiau už tai, kad Kauno gyventojų šilumos kaina būtų mažesnė. Tai nėra teisinga! Ar teisingumas rūpi Seimo nariui, kuris pats ir jo šeima gyvena Vilniuje?