Liko tik savaitė iki „Didžiojo šeimos gynimo maršo" pradžios. O gal tiksliau - iki vieno iš šio maršo pagrindinių akordų. Nes „Didysis šeimos gynimo maršas" faktiškai prasidėjo tada, kai visuomenei atsirado poreikis ginti nuo įvairių politinių kryptelėjimų tradicinę mūsų šeimą. Ir kai tas poreikis, susidūręs su įvairiomis oponentų patyčiomis, peraugo į vis didėjantį priešinimąsi. Jau ne tik norą, bet ir sąmoningą ryžtą. Viešai išreikšti politikams daugumos visuomenės poziciją, kas yra šeima. Mūsų, mūsų protėvių ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos požiūriu.
1 nuotr.
Šis maršas nėra griaunantis. Atvirkščiai, jis yra visuomenę telkiantis. Akcentuojantis ne „prieš", bet „už". Šis maršas nėra politinių partijų ar visuomeninių organizacijų instrumentas, skirtas ką nors įbauginti, keršyti. Tai eilinių Lietuvos piliečių noras, kad būtų gerbiama jų teisė saugoti savo vaikus, savo šeimas nuo įkyriai brukamų žydruoliškų ideologijų. Jau mokyklose. Jau darželiuose. Jau knygų lentynose. Ir galiausiai - Lietuvos Respublikos Seime. Šį mėnesį, vienos partijėlės pageidavimu, susiruošusiame svarstyti vienos lyties partnerystės įteisinimą.
Šis maršas jau dabar demonizuojamas. Kad nežinia, kas jį organizuoja. Kad kalbama pernelyg emocingai. Kad nėra tokių autoritetų, kurių balsai prieš tris dešimtmečius skambėjo Sąjūdžio mitinguose. Kad net vyskupai nedalyvaus. Renginio dalyviai jau pravardžiuojami homofobais, vatnykais, priešiškais mūsų valstybei. Tačiau ar priešiški mūsų valstybei tie 70,03 proc. piliečių, kurie prieštarauja vienos lyties partnerystei? Negi mūsų valstybei lojalūs tik 8,1 proc. piliečių, kurie vienalytei partnerystei pritaria? Negi lojalių tik tiek? Visi kiti - savo Tėvynės priešai? Oponentai, pravardžiuojantys maršo dalyvius vatnykais, tamsybininkais, patys supranta, jog šneka absurdus. 70,03 proc. piliečių - tai žmonės, kurie jau dabar bijo dėl savo vaikų, dėl savo anūkų ateities. Nes jiems teks ir tenka gyventi vertybiškai vis labiau išsiderinančioje Europoje. Ir kasdien tenka su nerimu stebėti, kaip vertybiškai išderinama ir Lietuva.
Taip, šis maršas neturi ryškių, visai Lietuvai atpažįstamų, lyderių. Bet tai ir yra jo stiprioji, žmones vienijanti, pusė. Organizuoja ne Vilnius. Organizuojasi vadinamoji „periferija", „provincija", „regionai". Tiksliau - sveikesnė, dar žydruoliškų ideologijų nesužalota Lietuvos visuomenės dalis. Bet ji vis vien turi savo lyderius. Jų daug. Nes kiekvienas šeimos tėvas ar motina yra savo šeimų lyderiai. Jie į maršą išvažiuos dėl savo šeimos.
Liko tik savaitė. Šiandien svarbiausia - apsispręsti. Išėjus iš komforto zonos, pakilti nuo savo minkštų „sofkučių" . Atsisakyti mąstymo, kad maršas apsieis ir be manęs, tegul važiuoja kiti. Antraip vėliau tradicinės šeimos iškraipytojai būtinai šaipysis - negi tik tiek susirinko? Tai galbūt paskutinis mūsų šansas parodyti, kas mums rūpi, jog mums dar skauda dėl savo valstybės. Kad mes, nepaisant įvairiausių politinių simpatijų, vėl galime susivienyti. Ir kad mums ne vis vien, kokią ateitį mums ruošia valdantieji.
