Kaip aiškina Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė, Trišalė taryba (darbuotojų, darbdavių ir Vyriausybės atstovai) dėl kitų metų minimalios mėnesio algos dydžio derasi kasmet gegužės-birželio mėnesiais:

„Iki birželio 15 dienos socialiniai partneriai turi susitarti. Įvertinti šalies ekonominius rodiklius ir apskaičiuoti pagal patvirtintą formulę kitų metų minimalios algos dydį. O tada pateikiame Vyriausybei ir premjerui šį naują dydį patvirtinti.“

- Dabartinis minimumas, patvirtintas pernai, yra 555 Eur prieš mokesčius, kitiems metams sutarta dėl 607 eurų. O toliau?

- Kitų metų gegužę vėl sėsime prie trišalių derybų stalo. Atsižvelgę į 2020 m. I ketvirčio rodiklius, spręsime, koks minimumas turėtų būti 2021 metais.

Kitąmet minimumą uždirbantis asmuo į rankas gautų tik 440 eurų. Bet tai vienas iš didžiausių minimalios algos pakėlimų per istoriją. Anksčiau dešimt, dvidešimt eurų pridėdavo, o dabar padidins ženkliai. 52 eurais ant popieriaus.

Minimalios algos nustatymas yra viena iš sąlygų apskaičiuojant atlyginimus kitais pjūviais. Kuo minimumas didesnis, tuo ir kiti atlyginimai didesni.

- O kokį kitąmet prognozuojate vidutinį darbo užmokestį?

- Sunku pasakyti. Stebime, ką Lietuvos bankas sako, kokios būsimos ekonominės prognozės. Tegul ekonomistai vidutinį darbo užmokestį apskaičiuoja.

- Gal minimalios algos dydį vertėtų diferencijuoti? Vienoks - didžiuosiuose miestuose ir kitoks - kaimiškuose rajonuose? Pavyzdžiui, gal atokių regionų verslininkams sunku tiek pinigų mokėti? O žmogus, turintis prie namų sodą, dešimt vištų, gal sutinka dirbti ir už mažesnę algą?

- Buvo labai daug diskusijų, ar verta diferencijuoti algas pagal regionus, bet Europoje tokios praktikos nėra. Duona prekybos centruose kainuoja vienodai tiek sostinėje, tiek provincijoje. Siūlėme alternatyvą - diferencijuoti minimalius atlyginimus pagal sektorius. Gal IT sektoriuje galėtų būti minimumas ir 2000 eurų dydžio, o kituose sektoriuose - 600-800 eurų? Bet mūsų darbdaviai diferencijuoti kategoriškai atsisakė. Matome, kad darbdaviai apskritai nelinkę didinti algų nė centu. Baisus pasipriešinimas.

- Nelabai įsivaizduoju, kaip galima įšgyventi už 440 eurų per mėnesį, kai viskas taip brangsta. Tokiam žmogui iki gerovės valstybės dar toloka...

- Aš irgi neįsivaizduoju. Atrodo labai ciniška, kai kai kurie politikai sako, jog iš tokios sumos dar galima ir susitaupyti. Keturių asmenų šeimai, kai vyras ir žmona gauna minimumą, tiek pinigų tik šiaip ne taip išgyventi užtenka. O apie kultūringą laisvalaikio praleidimą net nekalbu. Apie skurdą, Lietuvoje didėjančią socialinę atskirtį varpais skambina ir Europos Komisija savo ataskaitose. Vidutinioji klasė iš Lietuvos traukiasi.

Bet su pramonininkais neįmanoma derėtis. Galima derėtis su šalimis, kurios priklauso viešajam sektoriui - su švietimo, medikų darbdaviais. O su privačiu sektoriumi derėtis beveik neįmanoma, neturi jokio noro nei derėtis, nei eiti į kompromisus.

- Kam eiti į kompromisus su vietiniais darbininkais, jei galima prisivežti ukrainiečių?

- Taip ir daro! Stengiamės ukrainiečiams aiškinti, kokias jie turi turėti socialines garantijas, nes jie čia apgaudinėjami. Reikėtų mūsų darbingus žmones Lietuvoje išlaikyti, saugoti, kad neišvyktų iš čia su šeimomis.

Kainos Lietuvoje jau europinio lygio, bet derybos dėl kiekvieno algos cento kartais vyksta „iki kraujo“. Su labai dideliu agresyvumu susiduriame...

Bet esame pozityviai nusiteikę. Tikime, kad atlyginimai didės. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija jungia daugiau nei 50 tūkstančių narių. Tai jėga, su kuria reikia skaitytis.