Afganistanu turi užsiimti musulmoniškos šalys

Vakarų visuomenei Talibano metodai kelia nemažai klausimų, tačiau, pasak arabistikos specialisto, profesoriaus Egdūno Račiaus, šalyje vykstantys procesai buvo prognozuotini ir vertinti juos vien neigiamai būtų klaidinga

- Talibanas ne tik kontroliuoja Afganistaną, bet palaipsniui sulaukia ir likusio pasaulio pripažinimo. Kažkas pasikeitė?

- Jeigu palyginsime originalųjį, 1994 m. atsiradusį Talibaną - vietinį, daugiausia puštūnų remiamą, karinį politinį judėjimą, ir šiandieninį, turėsime dvi visiškai neatpažįstamas organizacijas. Talibanas subrendo. Prieš 30 metų tai buvo „paaugliukas" - judėjimas, kupinas entuziazmo, jaunatviško optimizmo, idealizmo ir įsitikinimų, kad jūra yra iki kelių. Elgėsi jis irgi atitinkamai, maždaug taip: „sakykite, ką norite, bet aš padarysiu taip, kaip man atrodo teisinga."

Dabar mes turime „brandų žmogų", kuris yra konservatyvus, turi ir puoselėja savo vertybes, bet supranta, kad gyvena pasaulyje, todėl dalį tų vertybių prislepia, o įgyvendinti jas mėgina nuosaikesniais būdais: „sieksiu jas įgyvendinti, bet ne čia ir dabar, o palaipsniui.

"Organizacijos tikslas nėra modifikuotas, bet elgesys fundamentaliai pasikeitė. Talibanas evoliucionavo iš „paauglio", kuris nieko nepaiso, į „brandų žmogų", kuris supranta, kad gyvenime reikia taikstytis ir laviruoti.

- Bet afganų moterys, nepaisant pokyčių, ir toliau lieka beteisės?

- Klausimas turėtų būti ne tai, ką afganai nori sukurti, bet kaip nori pasiekti savo tikslus. Vizija nepasikeitė ir negalėjo pasikeisti. Jie liko ištikimi islamo deobandi (atgimimo) tradicijai ir tikslų bando siekti per Afganistano visuomenės reislamizaciją. Užtenka pasigilinti į tai, kaip gyveno ir ko mokė pranašas Muhamedas, ir taps aišku, kur link Talibanas juda.

Emancipacija, kurią praėjo islamo visuomenė, kai moterys iš daikto daugelyje musulmoniškų šalių tapo beveik lygiateisėmis pilietėmis, Talibanui nėra priimtina. Jis nori grįžti į situaciją, kai moterys tam tikras funkcijas atlieka ir kažkiek pareigų gauna tik privačiame sektoriuje, o visas viešasis gyvenimas perkeliamas ant vyrų pečių. Taip, namuose moteris gali patarinėti vyrui, tačiau už namų sienų visi sprendimai sukoncentruoti vyrų rankose.

Beje, talibai neišradinėja dviračio. Jie tik skaito pranašo raštus bei Koraną ir bando įgyvendinti tai, kas ten parašyta. Negaliu sakyti, kad Talibano vizija disonuoja su tuo, kas randama pranašo mokyme. Talibai įsitikinę, jog sugrįžti į VI-VII amžių yra teisingas sprendimas. Tai, kad islamo visuomenė išaugo ir evoliucionavo, todėl moterys gali ne tik reikštis už namų ribų, bet ir užimti aukštas pareigas (tarkim, buvusi Pakistano premjerė Benazir Bhuto), jiems nėra aktualu, arba tai suvokiama kaip nuokrypis.

Grįžtant prie religinio aspekto, kai pranašo Muhamedo buvo paklausta - kada bus pasaulio pabaiga? - jis esą atsakė: kai moterys pradės mūvėti kelnes. Religingas žmogus, perskaitęs tokį tekstą, padarys viską, kad moterys toliau dėvėtų burkas ir pasaulio pabaiga nutoltų.

Mūsų akimis tai gali atrodyti kaip primityvizmas, tačiau turime į šią situaciją žiūrėti per tikinčiojo prizmę. Tikintysis, kuris siekia išganymo ir nenori suklysti, imasi tam tikrų priemonių. Talibano vadovai yra giliai tikintys. Jiems nereikia turtų, nereikia įtakos. Jie įtikėję, kad tai, ką jie daro, yra naudinga ne tik jiems, bet ir visiems likusiems afganams. Negalima vienareikšmiai teigti, kad Talibano vadai nekenčia moterų ir todėl jas, vakariečių supratimu, skriaudžia. Jie, laikydamiesi pranašo mokymų, savo veiksmais šiame gyvenime siekia, kad moterims būtų geriau amžinajame.

- Ar įmanoma išsiaiškinti, kaip jaučiasi pačios afganės?

- Tam reikėtų atlikti išsamią apklausą. Be jos situaciją galima vertinti tik bendrais bruožais, bet, tarkim, atsakymas į klausimą - ar jos norėtų gyventi kaip europietės? - greičiausiai būtų neigiamas, nes jos nežino, kaip gyvena Europos moterys. Ar jos norėtų atsisakyti šeimos dėl karjeros, pareigų ir pinigų? Abejoju, nes tuose kraštuose laimė suvokiama kitaip. Jeigu tipiškai afganei pasakytų, kad ji gaus aukštas pareigas, bet liks be vaikų ir sutuoktinio, abejoju ar ji tuo apsidžiaugtų. Ta visuomenė gyvena taip, kad turtingumas „matuojamas" vaikais. Šeima džiaugiasi, jeigu turi, tarkim, 7 vaikus, bet tiek suderinti su karjera nėra įmanoma.

Mes, vakariečiai, manome, kad visur moterys nori to paties, bet taip nėra. Net „vakarietiškoje" Japonijoje laimingumas nėra matuojamas europietiškais masteliais, nekalbant jau apie musulmoniškus kraštus.

- Kaip tuomet su Vakaruose girdimais teiginiais, kad jos yra „skriaudžiamos ir nelaimingos"?

- Kaip minėjau, nemanau, kad jos yra nelaimingos, nes laimė ten suvokiama kitaip. Kalbant apie skriaudimą, taip, dėl vyraujančių patriarchalinių santykių jas nuolat skriaudžia tėvai ir broliai. Tačiau tai yra ne islamo, o Afganistano tradicija. Faktas yra ir tas, kad afganės šimtmečius kentėjo, bet ne dėl islamo, o dėl kultūrinių tradicijų, kurios prasilenkia su islamu.

Ar jas skriaudžia Talibanas? Nesu tikras, kad turėtume taip traktuoti situaciją. Gali būti, kad kai kuriais aspektais, tarkim, uždraudęs tėvams pardavinėti savo dukras turtingesniems vyrams, jis net pagerino moterų padėtį.

Čia tikslinga išskirti du kultūrinius lygmenis - A ir B. A lygmuo yra tai, kaip elgiasi tipiški, neapsišvietę, tradicijų, o ne religijos paisantys afganai. B lygmeniui priskiriami tie, kurie turi kažkokį išsilavinimą, gali perskaityti šventraštį ir vadovaujasi jo dogmomis.

Afganistane islamiška gyvensena nelabai buvo plėtojama, dėl to atsirado deobandi - bandymas įskiepyti islamą Afganistano visuomenei. Visuomenė - musulmoniška, bet kultūriškai ji nėra islamiška, todėl moterų padėtis prasta. Ypač - viduramžiškuose kaimuose. Bet tai lemia veiksnių visuma ir Talibanas - ne prie ko.

- Ar galima kažką pakeisti?

- Vakarai turi susitaikyti su esama situaciją, nes, nepaisant to, jog investavo trilijardus JAV dolerių, galiausiai vis tiek pralaimėjo. Beje, JAV išstūmė ne Talibanas, o jį pasirinkę Afganistano gyventojai. Afganai puoselėjo ir gynė talibus, kol šie išaugo ir pėsčiomis atėjo į Kabulą, iš kurio amerikiečiai pasitraukė be šūvio. Šiuo atveju Afganistaną galima lyginti su Palestina, kur vietos gyventojai palaiko ir remia „Hamas". Vakarams „Hamas" yra blogis, tačiau palestiniečiai į šį judėjimą žiūri kitaip.

Apibendrinant, šiuo metu Talibano valdomas Afganistanas - jau nebe Vakarų reikalas. Liberalioji postkrikščioniška demokratija čia nepasiteisino, todėl dabar būtų protingiausia „uždaryti duris" ir ramiai 50 metų palaukus, pasibelsti bei žiūrėti kas jas „atidarys".

Įtaką tolesnei šalies raidai gali turėti tik kaimyninės musulmoniškos šalys. Ypač tos, kuriose pragyvenimo lygis aukštesnis. Tarkim, tokios, kaip Saudo Arabija ar Jungtiniai Arabų Emyratai. Jie gali pasakyti: „Žiūrėkite, kaip mes gyvename. Jūs irgi taip galite. Na taip, mes turime naftos, bet jūs turite kitų naudingųjų iškasenų. Pabandom?"

Ne faktas, kad tai suveiktų, ir aišku, tam prireiktų laiko, tačiau musulmoniškos šalys, kuriose vadovaujamasi Koranu, ribojamas alkoholis ir t.t., gali tapti tuo modeliu, kuris Talibanui pasirodytų priimtinas.

Pagalbos afganėms iniciatyvos

Humanitarinei padėčiai Afganistane ir toliau sparčiai blogėjant, Vidurinės Azijos valstybės stengiasi aktyviai į tai reaguoti. Talibanui atėjus į valdžią 2021 metais, moterims buvo uždrausta dirbti ir dalyvauti viešajame gyvenime. Nauja Afganistano karta buvo užblokuota šalyje tokiomis sąlygomis, kurios neužtikrina net pagrindinių teisių apsaugos.

Šiame kontekste Kazachstanas tapo viena iš pirmųjų regiono valstybių, kuri pasiūlė ne deklaratyvų, o praktinį atsakymą į susiklosčiusią situaciją. 2025 m. kovą Almatoje pradėjo dirbti JT regioninis tvaraus vystymosi centras Vidurinei Azijai ir Afganistanui. Centras tapo logišku 2019 m. startavusios iniciatyvos, orientuotos į pažeidžiamiausias grupes, įskaitant moteris ir pabėgėlius, tęsiniu.

2025 m. balandį Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje buvo paskelbta rašytinė deklaracija, pavadinta Lyčių požiūrio diegimas Centrinės Azijos regione. Dokumentą pasirašė 21 deputatai iš 12 ET šalių, jis sulaukė visų penkių politinių Asamblėjos politinių grupių paramos.

Ypatingas dėmesys dokumente skiriamas švietimo programoms, kurias įgyvendina Kazachstanas, Uzbekistanas ir Kirgizija. Šios šalys suteikia afganų moterims galimybę įgyti aukštąjį mokslą. Tarptautinių struktūrų vertinimu, iki 2027 m. daugiau nei 100 afganių galės baigti akademinius ar profesinius mokymus. Daugelis jų jau mokosi minėtų valstybių universitetuose pagal bendras ES ir Jungtinių Tautų vystymo programos iniciatyvas.

Nepaisant to, padėtis, susijusi su moterų teisėmis Afganistane, išlieka viena sudėtingiausių humanitarinių problemų Eurazijos erdvėje. Draudimas mokytis, apribotos galimybės gauti darbą ir laisvai judėti kuria socialinės izoliacijos atmosferą. Tokioje aplinkoje bet kokia išorinė parama yra ypač svarbi, o Centrinės Azijos šalys praktikoje įrodo, kad įmanoma įgyvendinti ilgalaikę, į paramą moterims orientuotą politiką. Ji apima vizų išdavimą, akademines programas ir galimybes studijuoti nacionaliniuose universitetuose. Naujasis centras Alamtoje laikomas įrankiu, leidžiančia koordinuoti skirtingų tarptautinės bendruomenės dalyvių pastangas vienoje vietoje. Per jį įgyvendinami realūs projektai, susiję su vystymusi, švietimu ir humanitarine parama.

Europos Sąjungos šalims Kazachstano dalyvavimas humanitarinėse iniciatyvose atveria papildomų galimybių. Viena vertus, tai leidžia padėti afganų moterims tokiomis sąlygomis, kai ES negali tiesiogiai veikti Afganistane. Kita - tai kurią naują partnerystės su Centrine Azija formatą. Jis pagrįstas ne politiniu spaudimu, o sąveika su tvariomis regiono valstybėmis. Almata apjungia Europą ir Aziją. Čia humanitariniai maršrutai įgyja praktinę formą, pagrįstą instituciniais sprendimais, o ne skambiomis frazėmis.

ET Parlamentinės Asamblėjos paskelbta rašytinė deklaracija patvirtina, kad globalioje humanitarinėje erdvėje kuriasi nauji iniciatyvų centrai. Nepaisant to, kad Kazachstanas nėra ET narys, jo pasiūlytas modelis pasirodė esąs konstruktyvus ir sulaukė paramos. Kartu tai buvo signalas Europos politikams, kad efektyviai galima veikti ir už formalių struktūrų ribų.