5 nuotr.

Vilniaus kasdienybė. Stasio Žumbio nuotr.

Sūpuoklės

Tokia transporto „priemonė“ pirmiausia ateina į galvą, kai tik kalba pasisuka apie politikų priešrinkiminius pažadus ir porinkiminius darbus.

Smagiausiai, žinoma, jos įsisiūbuoja ten, kur miestiečiams labiausiai skauda. Vilniuje tokia parankinė tema visuomet yra miesto susisiekimas ir transportas. Prieš rinkimus - daug graudenimų apie spūstis ir gražūs pažadai apie radikalius miesto susisiekimo pertvarkymus: metro ir kitos, dar negirdėtos mūsų mieste, transporto rūšys. Kai kurios - dar ir vežiojančios nemokamai. Po rinkimų - transporto atnaujinimai, gatvių paspalvinimai, šaligatviai, dviračiai, paspirtukai…

99 proc. - tiek vilniečių, taigi - rinkėjų, mano, kad spūstys - bene opiausia sostinės problema. Su tuo sutinka ir savivaldybės valdininkai. Štai miesto plėtros departamento direktorius M.Pakalnis, pristatinėdamas Vilniaus bendrąjį planą, pabrėžė, kad svarbiausias prioritetas - miesto transportas ir susisiekimas. Dėl nesutvarkyto miesto transporto vien kamščiuose, mokslininkų duomenimis, kasmet prarandama per 1,7 mlrd. eurų. Suma - 2,6 karto viršija sostinės biudžetą.

Daugelis mokslininkų, urbanistų, transporto specialistų mano, kad tik transporto srautų išskaidymas į skirtingas erdves gali gerokai sumažinti šiuos srautus sostinės gatvėse ir kad tik greitas ir patogus miesto geležinkelis - metro pajėgus reikšmingą dalį vairuotojų išvilioti iš automobilių. Kaip tai ir nutinka daugelyje miestų - tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Kovoti su spūstimis, teigia jie, visokiais riedžiais, paspirtukais ir „greitųjų“ autobusų juostomis - geriau jau paskaitinėkite Servantesą!

Gal tai tik malonus sutapimas, tačiau net 40-70 proc. įvairių apklausų respondentų geriausiu sprendimu bandant įveikti spūstis taip pat laiko metro. Tačiau miesto valdžia ir jį plėtojantys valdininkai, atrodo, nei rinkėjų, nei mokslininkų negirdi. Jų planuose - tik „daug naujų jungčių, viadukų, tiltų… Tiltų ypač, mat jie brangiausi, todėl ir nuobiros sočiausios.

O kaip su greituoju bėginiu? Artimiausiais dešimtmečiais siūloma tenkintis tuo, ką turime. Kodėl „artimiausiais dešimtmečiais“? Todėl, kad metro, jau prieš pusę amžiaus tapęs stebuklinga lazdele ar paskutiniuoju šiaudu daugeliui Europos miestų, yra sudėtinga sistema. Jo per mėnesį ar metus nepastatysi. Nepastatysi ir per vieną kadenciją, o politikai viską matuoja kadencijomis.

Darbai ir metai

Pirmas ir ilgiausiai trunkantis metro statybos etapas - apsisprendimo. Lietuvoje jis netrukus atšvęs penkiasdešimtmetį: praėjusio šimtmečio pabaigoje ši sistema jau buvo suplanuota, parengtas pirmosios trasos (Pilaitė - Centras) projektas, ir tik politinės permainos pristabdė jo įgyvendinimą.

Gerai pagalvojus - anokia čia šventė? Čia raudoti reikia - tiek laiko vietoj pratrypčiojus, kai kiti statė ir tiesė. Net tarp savo visų kaimynų esame vieninteliai, kurie iki šiol vaduojasi vien autobusais ir troleibusais.

Tiesa, Seimas pernai priėmė Metropoliteno įgyvendinimo įstatymą, atvėrusį kelius esminiams miestų transporto sistemos pertvarkymams. Tačiau sostinės valdžia Seimo, kaip ir savo rinkėjų, dar neišgirdo. Jei išgirstų, jei valdžios ir miestiečių norai sutaptų, prasidėtų antrasis metro statybos etapas - planavimas. Kuo anksčiau pradėsi planuoti, tuo geriau. Ne tik dėl to, kad greičiau turėsi. Vilnius pastaraisiais metais laikosi nuostatos - tankinti miesto užstatymą. O kažkada plėtros valdininkų žadėti greitojo transporto koridoriai planuose, atrodo, taip ir nepasirodys - „užbraižyti“ sutankinto užstatymo mūrų. Greitojo transporto trasas ateity jau reikės brėžti zigzagais, lankais, apylankom ar tiesiog kišti po žeme. O tai brangina darbus ir projektus iš anksto daro nepatrauklius investuotojams. Trečiasis etapas - organizacinis. Investuotojai, rangovai, subrangovai. Sudaromos sutartys, derinami projektai, išduodami leidimai… Ketvirtasis - statyba. Sukurtos darbo vietos, verda darbai, į biudžetą ima kapsėti ar lietis pinigai… Ir tik po kokių 15 metų metro linijos pradedamos eksploatuoti.

Pažadai ir užkalbėjimai

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodė sostinės valdžios atstovų pasisakymų apie susisiekimo problemas ir jo ateitį. Ir sušmėžavo skaičius - 15.

Štai vienas savaitraštis ką tik driokstelėjo antrašte: „Vilniaus meras po 15 metų jau žada važiuoti metro“. Logiška - turint galvoje, kad 2015-aisiais, eidamas į merus, R.Šimašius tam buvo išties pasiryžęs: „Šioje kadencijoje labai svarbu pradėti planavimo darbus“? Apie tą pradėjimą daugiau neteko girdėti.

„Jeigu į metro žvelgsime iš tolimesnės perspektyvos, tarkime, 15 metų laikotarpio, tada ši idėja atrodo kitaip ir matau kaip vieną realistinių galimybių - nors ir labai brangių - tobulinti Vilniaus transportą“.

Čia - jau mero bylojimas miestelėnams ir tautai 2019-ųjų rudenį. Metro pavasariu čia dar nedvelkia.

Rinkimai dar toli, į esmines transporto permainas galima žvalgytis ir iš 15-os metų perspektyvos. Ar - ir iš visų 30-ies ar dar daugiau, kaip tai daro sostinės Bendrojo plano rengėjai, skelbdami Vilniaus ateities vizijas iki 2050-ųjų, kur naujų transporto rūšių nei su žiburiu, nei su žvakele neatrasi.

Tik ką daryti su tais 99 proc.vilniečių, kurie su vaikais grumdosi kamščiuose, kvėpuoja užterštu oru ir laukia valdžios sprendimo?