Kad liu­di­ji­mo ne­nu­si­neš­tų ana­pi­lin

„Se­niai no­rė­jau pa­gar­sin­ti, ką esu iš sa­vo ba­by­tės gir­dė­ju­si. Man jau 72 me­tai, nu­mir­čiau ir nie­kas tos žy­dų vai­kų gel­bė­ji­mo is­to­ri­jos ne­be­ži­nos, ne­bep­ri­si­mins, – sa­ko Vir­gi­ni­ja Nor­kie­nė. – Ne­bė­ra gy­vo nė vie­no iš ma­no gi­mi­nai­čių, ku­rie pa­tys bu­vo liu­di­nin­kai."

Kal­ba jau­din­da­ma­si – skau­dus jos per­duo­da­mas liu­di­ji­mas. Ta­me pa­čia­me kai­me gy­ve­no ir žy­dų gel­bė­to­jai, ir šau­dy­to­jas.

„Ba­by­tė man pa­sa­ko­jo, kaip slė­pė ir gel­bė­jo ke­tu­rias žy­dų mer­gai­tes, ku­rioms tuo­met bu­vo 8–9 me­tai," – pra­de­da sa­vo pa­sa­ko­ji­mą šiau­lie­tė.

Se­ne­lių – jos ma­mos tė­vų Juo­zo ir Jus­ti­nos Gi­lių – so­dy­ba bu­vo „Lie­po­rių pa­kal­nė­je": tuoj už Šiau­lių, Ber­žy­nės kai­me, prie pat Šiaulių–Bubių plen­to.

Se­ne­lis ūki­nin­ka­vo, šei­mo­je bu­vo ke­tu­ri vai­kai – dvi duk­ros, du sū­nūs. V. Nor­kie­nės ma­ma Sta­sė – vy­riau­sio­ji, 1920 me­tų gi­mi­mo.

„Ma­no se­ne­lis ge­rai pa­ži­no­jo Šiau­liuo­se gy­ve­nu­sį žy­dą pre­ky­bi­nin­ką Lei­ze­rį, – pa­sa­ko­ja V. Nor­kie­nė. – Sto­ties gat­vė­je Lei­ze­riai gy­ve­no ir tu­rė­jo žu­vies par­duo­tu­vę. Se­ne­lis ir Lei­ze­ris abu mė­go ark­lius, kar­tu į tur­gų va­žiuo­da­vo ark­lių pirk­ti, taip ir su­si­pa­ži­no. Lei­ze­rių krau­tu­vė­je se­ne­lis vi­sa­da ap­si­pirk­da­vo at­va­žia­vęs į Šiau­lius, pir­ko drus­kos, sil­kės. Lei­ze­ris par­duo­da­vo ir sko­lon, jei­gu pi­ni­gų ne­tu­rė­da­vo."

Pir­mo­sio­mis ka­ro sa­vai­tė­mis Lei­ze­ris bu­vo su­šau­dy­tas. Jo žū­ties tiks­lios da­tos ne­ži­no.

Iš is­to­ri­nių šal­ti­nių ži­no­ma, jog na­ciai Šiau­lių žy­dų pir­muo­sius ma­si­nius šau­dy­mus pra­dė­jo 1941 me­tų bir­že­lio 29 die­ną.

V. Nor­kie­nės se­ne­liai, kaip ir ki­ti pa­plen­tės so­dy­bo­se gy­ve­nę žmo­nės, ma­tė sunk­ve­ži­miais ve­ža­mus žy­dus šau­dy­ti į Bu­bius.

„Die­ną sunk­ve­ži­miai va­žiuo­da­vo, – pa­si­da­li­ja se­ne­lių liu­di­ji­mu. – Žy­dės ties­da­vo sa­vo vai­kus, pra­šy­da­mos gel­bė­ti, o kaip gel­bė­si, kai sunk­ve­ži­miuo­se ke­tu­ri vy­rai su šau­tu­vais sto­vi – kiek­vie­nam kam­pe."

Lei­ze­rie­nė, ne­te­ku­si vy­ro, pa­pra­šė Juo­zo Gi­lio, ku­rį pa­ži­no­jo, pa­slėp­ti ku­rį lai­ką jos ma­ža­me­tę duk­rą ir dar tris ki­tų žy­dų šei­mų vai­kus. At­ve­žė mer­gai­tes tar­pi­nin­kas.

„Se­ne­lių so­dy­ba bu­vo to­je vie­to­je, kur da­bar yra „Gel­to­na" ka­vi­nė, – pa­sa­ko­ja šiau­lie­tė. – Prie­šais, ki­to­je plen­to pu­sė­je, bu­vo di­de­lis ak­me­ny­nas, au­go krū­mokš­niai. Ta­me ak­me­ny­ne, mer­gai­tes ir pa­slė­pė, ak­me­nų krū­vo­mis ap­dė­ję. So­dy­bo­je bi­jo­jo slėp­ti, kad ne­pa­ma­ty­tų ne­to­lie­se gy­ve­nęs kai­my­nas, ku­ris vež­da­vo žy­dus šau­dy­ti. Ma­tė jį sto­vin­tį su šau­tu­vu tuo­se sunk­ve­ži­miuo­se. Kal­bė­jo, jog jis ir pa­ts šau­dy­da­vo. Ži­nau jo pa­var­dę – jau am­ži­na­til­sį, se­niai mi­ręs."

Iš vai­kų vie­nin­te­liam vy­res­niam sū­nui Juo­zui, ku­riam ta­da bu­vo 19 me­tų, tė­vai pa­sa­kė apie žy­dai­tes. Jis kar­tu su tė­vu ne­šda­vo mer­gai­tėms mais­to į ak­me­ny­ną.

Sa­vai­tę Gi­liai slė­pė žy­dų duk­ras. Po to su­tar­tu lai­ku, nak­tį, pa­si­kin­kęs ark­lį į ra­tus Juo­zas Gi­lys kar­tu su sū­nu­mi Juo­zu nu­ve­žė mer­gai­tes Lei­ze­rie­nei į Šiau­lius. Ve­ži­me šiau­dais ap­klo­jo, kad pa­slėp­tų nuo sve­ti­mų akių.

„Se­ne­lis apie tai ne­kal­bė­da­vo, o dė­dė Juo­zas yra pa­sa­ko­jęs. Jis sa­kė, jog mer­gai­tės bu­vo la­bai gra­žios. Lei­ze­rie­nė tu­rė­jo su jo­mis kaž­kur iš­va­žiuo­ti. Bet ar jai pa­vy­ko, koks jų vi­sų li­ki­mas, ar iš­si­gel­bė­jo? Nie­ko dau­giau apie jas ne­be­gir­dė­jo. Bet gal kas apie tai yra gir­dė­jęs, gal at­si­liep­tų į ma­no pa­sa­ko­ji­mą?" – ti­ki­si V. Nor­kie­nė.

Ji ap­gai­les­tau­ja, kad ne­ži­no mer­gai­čių var­dų, neį­si­mi­nė nė Lei­ze­rio duk­ters var­do, ku­rį dė­dė ži­no­jo ir mi­nė­jo.

„Bu­vau net kaž­kur jį už­si­ra­šiu­si, bet ne­be­ran­du. Jos var­das lyg Ma­ja ar Mei­nė – ne­su tik­ra, – sa­ko mo­te­ris. – Ta­da jai bu­vo aš­tuo­ne­ri-de­vy­ne­ri me­tai. Jei­gu li­ko gy­va, jei­gu iš­si­gel­bė­jo ir ki­tos mer­gai­tės, ga­lė­jo pri­si­min­ti, kaip slė­pė­si ak­me­ny­ne prie Šiau­lių, pa­pa­sa­ko­ti. Gal kas iš jų ar­ti­mų­jų apie tai iki šiol ži­no?"

V. Nor­kie­nė tei­gia, jog Lei­ze­rių na­mas Šiau­liuo­se, Sto­ties gat­vė­je, iš­li­kęs iki šiol.

"Aš ta­me na­me esu ir bu­vu­si, jis sto­vi ša­lia "Du­by­sos" val­gyk­los pa­sta­to, ant kam­po, – pa­sa­ko­ja V. Nor­kie­nė. – Ant­ra­me aukš­te yra gy­ve­nęs su šei­ma ma­no dė­dė Juo­zas. Tas pa­ts, ku­ris pa­dė­jo žy­dai­tes slėp­ti."

Tra­giš­ka va­sa­ra

Šiau­lių kraš­to lit­va­kų at­min­ties fon­das sa­vo in­ter­ne­to sve­tai­nė­je skel­bia is­to­ri­nius duo­me­nis apie žy­dų ge­no­ci­dą.

Pa­ly­gi­nus juos su šiau­lie­tės pa­sa­ko­ji­mu, ga­li­ma spė­ti, jog žy­dų mer­gai­tės ga­lė­jo bū­ti sle­pia­mos 1941 me­tų lie­pą-rugp­jū­tį ar ru­dens pra­džio­je. Gal­būt iki Šiau­lių ge­to įstei­gi­mo.

Į ge­tą žy­dams bu­vo įsa­ky­ta per­si­kel­ti 1941 me­tų lie­pos 18 die­ną. Per mė­ne­sį jie tu­rė­jo tai pa­da­ry­ti. Per­kė­li­mas bu­vo baig­tas rugp­jū­čio 15 die­ną. Du ge­tai bu­vo įsteig­ti – "Kau­ka­zo" (tarp Rė­ky­vos ir Vil­niaus gat­vių) ir Trakų–Ežero gat­vių. 4000–5000 žy­dų į ge­tus pa­te­ko. Da­lis žy­dų į ge­tus ne­til­po.

Kaip ra­šo­ma fon­do pus­la­py­je, „gy­ven­to­jų per­tek­liaus ir bu­tų sto­kos pro­ble­ma bu­vo „spren­džia­ma" žu­dy­nių bū­du."

1941 me­tų rug­sė­jo pra­džio­je Šiau­lių žy­dai bu­vo šau­do­mi ša­lia Bu­bių. Čia juos ve­žė 10 sunk­ve­ži­mių, nu­žu­dy­ta 500 žy­dų. Ve­žė tą rug­sė­jį žy­dų šau­dy­ti ir į Gu­ber­ni­jos miš­ką, ten 1 000 žy­dų nu­žu­dy­ti.

Pir­mo­sios Šiau­lių žy­dų žu­dy­nės bu­vo įvyk­dy­tos 1941 m. bir­že­lio 29 die­ną Lu­po­nių miš­ke prie Ku­žių (12 km nuo Šiau­lių). Per va­sa­rą čia bu­vo su­šau­dy­ta 8 000 žy­dų iš Šiau­lių ir vi­sos ap­skri­ties.

Pas­ku­ti­niai ma­si­niai šau­dy­mai įvyk­dy­ti 1941 gruo­dį Il­go­sios Lo­vos miš­ke (Kai­rių se­niū­ni­jo­je, Šiau­lių r.), čia su­šau­dy­ti 72 Šiau­lių žy­dai, dir­bę kai­muo­se.

Ge­to są­ra­šuo­se – tik pa­na­šios pa­var­dės

Vals­ty­bi­nis Vil­niaus Gao­no mu­zie­jus yra iš­lei­dęs al­ma­na­cho „Žy­dų mu­zie­jus" prie­dą „Šiau­lių ge­tas: ka­li­nių są­ra­šai.1942".

1942 me­tų ge­gu­žę bu­vo at­lik­tas gy­ven­to­jų su­ra­šy­mas. Su­ra­šy­ti ge­te ka­lė­ję ir už ge­to ri­bų bu­vę žy­dai. Ta­da Šiau­lių ge­te bu­vo 4665 žydai (iki karo (1939 m.) Šiauliuose gyveno 14 tūkstančių žydų). Nė vie­na­me iš tų są­ra­šų Lei­ze­rie­nės ar Lei­ze­rai­tės, o jos gal­būt ga­lė­jo at­si­dur­ti ge­te, pa­var­džių nė­ra.

Pa­var­džių ro­dyk­lė­je nu­ro­do­mos tik trys pa­na­šios mo­te­rų pa­var­dės: Lei­ze­ra­vi­čie­nės Li­bos (1899 m. gi­mi­mo) bei Lei­ze­ro­vi­čie­nės Sa­ros (1908 m. gi­mi­mo) ir jos duk­ros Lei­ze­ro­vi­čiū­tės Za­ha­re (1938 m. gi­mi­mo) pa­var­dės. Iš vy­rų pa­var­džių vie­nin­te­lė – Lei­ze­ra­vi­čiaus Jo­se­lio, bu­vu­sio Šiau­lių sun­kių­jų dar­bų ka­lė­ji­mo ka­li­nio.

Ga­lė­jo va­din­ti pa­gal var­dą

Sa­nia Ker­be­lis, Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas, iš­gir­dęs apie šiau­lie­tės liu­di­ji­mą iš „Šiau­lių kraš­to", svars­to, jog lie­tu­vių šei­ma ga­lė­jo žy­dą va­din­ti pa­gal var­dą, o jo žmo­ną – pa­gal vy­ro var­dą.

„Lei­ze­ris yra žy­diš­kas var­das, ne pa­var­dė, – sa­ko Sa­nia Ker­be­lis. – Pa­gal pa­var­dę ga­lė­jo bū­ti Lei­ze­ro­vi­čius ar Lei­ze­ra­vi­čius."

Jo žo­džiais, žy­dai il­gai iš vi­so ne­tu­rė­jo pa­var­džių, bu­vo va­di­na­mi pa­gal var­dus. Tik vė­liau jiems duo­tos pa­var­dės.

„Vie­niems pa­var­dės su­teik­tos pa­gal vie­to­vę, ku­rio­je gy­ve­no, ki­tiems – pa­gal pro­fe­si­ją ir pa­na­šiai. Lei­ze­rio sū­nus, pa­vyz­džiui, ga­lė­jo bū­ti pa­va­din­tas Lei­ze­ro­vi­čiaus pa­var­de", – tei­gia žy­dų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas.

Ki­ta ver­tus, jei­gu ge­to są­ra­šuo­se ieš­ko­mos pa­var­dės nė­ra, tai ne­reiš­kia, kad žmo­gus tu­rė­jo dau­giau ga­li­my­bių iš­si­gel­bė­ti.

S. Ker­be­lis nu­si­tei­kęs pa­dė­ti iš­siaiš­kin­ti šiau­lie­tės se­ne­lių pa­žin­tos žy­dų šei­mos ir gel­bė­tų žy­dų vai­kų li­ki­mus.

Pa­ža­da "Šiau­lių kraš­to" pub­li­ka­ci­ją apie šiau­lie­tės pri­si­mi­mus iš­vers­ti į ang­lų kal­bą ir pa­skleis­ti pa­sau­lio žy­dų pa­li­kuo­nių tink­la­la­py­je.

"Gal kas iš tų pri­si­mi­ni­mų at­pa­žins sa­vo šei­mos is­to­ri­ją, sa­vo ar­ti­muo­sius", – neat­me­ta pa­šne­ko­vas.

Jis pa­ts apie tai, kad žy­dams ga­lė­jo pri­klau­sy­ti pa­sta­tas Sto­ties-Til­žės gat­vių kam­pe, nie­ko ne­ga­li pa­sa­ky­ti.

Šiau­liuo­se Sto­ties gat­vė­je tar­pu­ka­riu bu­vo ne vie­nas žy­dų bend­ruo­me­nės pa­sta­tas. Tarp jų – To­ros mo­kyk­la, o da­bar – Šiau­lių uni­ver­si­te­to pa­da­li­nio pa­sta­tas, si­na­go­ga – da­bar­ti­nis "So­džiaus" ka­vi­nės pa­sta­tas. Ja­me yra gy­ve­nu­sios žy­dų šei­mos, tarp jų – pa­ties S. Ker­be­lio tė­vai.