6 nuotr.Po svaigaus ir trumpalaikio žydėjimo, akimi sunkiai pastebimo augmenijos kilimo, nokimo atėjo brandos ir sunokimo metas. Tą metą vainikuojame švente, Žoline vadinama. Kas gi ta Žolinė ir kodėl ji mums, žemės vaikams, tokia svarbi?
Pasak tautosakininkės, etnokultūros žinovės Gražinos Kadžytės, kur kas svarbesnis nei žolės ir žiedai Žolinės akcentas yra žemės, laukų ir daržų vaisiai. Žemės ir žmogaus darbo vaisiai, palaiminti Aukščiausiojo ranka. Ir už tai, kad pavyko juos užauginti švenčiama ši padėkos šventė. „Amerikiečiai turi vieną padėkos dieną, o mes turime dvi. Vasarinę, Žolinę, kada pamatome žemės vaisius ir už tai dėkojame, ir metinę, Kūčias, kuomet dėkojame už visą, net ne vienerių metų, gyvenimą“, - primena tautosakininkė. Jos žodžiais, tie, kas vertina, kad mūsų tautinė kultūra ne tik pramogos, bet ir kai kas giliau, supras, kad šita šventė yra ir bus, kol bus žmonių, kol mūsų laukai ir sodžiai nebus pavirtę dykyne, kurioje niekas neauga. Kol ką nors užauginsime, tol ta šventė gyvuos ir žmones džiugins.
Anot G.Kadžytės, Žolinės šventimas pakito per laiką tiek, kiek iš tūkstantmečiais žemdirbių, gamtos žmonių šalies mes patapome miestiečiais, miestelėnais. Didžiuosiuose miestuose užauga kelinta žmonių karta, kuri jau nebesupranta žemės ir žmogaus sąjungos. Tad jiems ta šventė įgijo pramoginio simbolizmo. „Bet valgyti visi valgo ir prisiragavę užsienietiško vieną dieną pasako, grįžkim prie lietuviško. Labai gražu, kad nemažai jaunų šeimynų jau išeina prie žemės. Tikiu, kad būdami prie žemės jie pajus tą dvasią ir pamažu, neraginami ateis prie to, ką buvo praradę“, - nepraranda vilties tautosakininkė.
Žolinė švenčiama visuose katalikiškuose kraštuose. Ji švenčiama ne tik kaip padėkos už derlių diena, bet suvedama su Švenčiausiosios Mergelės ėmimo į dangų diena. „Mūsų tradicija šias abi šventes labai gražiai susieja. Ir atsiranda labai graži legenda, - džiaugiasi tautosakininkė. - Kai Mergelė Marija baigė savo žemiškąsias dienas, jai paruošė karstą. O kai atėjo lankyti, pamatė, kad ji paimta į Dangų, o karstas pripiltas įvairiausių žolynų. Užtat ir mūsų mirusiems į pagalvėlę dėdavo sudžiovintų žolynų, kad Marija parodytų kelią į savo globą.“
„Žolinė nuo seno buvo laikoma giminių susiėjimų diena. Buvo sakoma, jei per Žolinę neaplankysi giminių, tai kaip ir iškritęs esi iš giminės. Anksčiau gimine buvo laikomi ne tik tėvų broliai ir seserys, bet ir pusbroliai, pusseserės, giminystė tęsėsi per penkias kartas. Buvo siekiama, kad giminės pažintų vieni kitus ir vieni kitiems padėtų. Ta tradicija iš kartos į kartą būdavo perduodama. Mūsų amžiuje Žolinė traktuojama ne tik kaip giminių, bet ir kaip bendruomeninis susitikimas. Išnykusių kaimų, buvusių klasės draugų susitikimas. Siekis susitikti, pabūti kartu, atnaujinti bendravimą“, - pastebi G.Kadžytė.
Vos kelias dienas gandrai dar rikiuos ražienose savo vaikus kelionei. O vieną rytą, kai pastebėsime, kad gandrų jau nebėra, pajusime, kad ant savo sparnų jie išsinešė vasarą. Ir kad diena sutrumpėjusi tiek, kad nebėra prasmės skubėti. Ne veltui sakoma, kad per Žolinę lyg per slenkstį perlipame į rudenį.
