Žolės degintojai atkunta vis anksčiau

Pasak A.Česūno, gaisrams kilti atvirose vietose didelės įtakos turi klimato sąlygos. Gaisrus pristabdo lietus, drėgmė, o kai oras šiltas, sausas, nevėjuota, tada tų gaisrų labai padaugėja. 2016 m. atvirose teritorijose kilo 3562 gaisrai, 2017 m. - 2786, 2018 m. - 4415 gaisrų, 2019 metais - gaisrų dar padaugėjo. Pernai iš visų atvirose vietose kilusių gaisrų 43 proc. buvo pievų gaisrai. „Pievose gaisrų skaičius kasmet nors ir nežymiai, bet auga. 48 proc. gaisrų atvirose teritorijose kyla dėl pašalinių ugnies šaltinių, galimai, padegimų. Dėl neatsargaus elgesio - 20 procentų, 19 proc. gaisrų kyla dėl ražienų, augalininkystės produktų deginimo, 2,3 - buitinių atliekų deginimo, 1,1 - neatsargaus rūkymo. Daugiausia gaisrų kyla ten, kur daugiausia gyventojų. Praėjusiais metais atvirose vietose daugiausia gaisrų kilo Vilniaus regione, dvigubai mažiau - Kauno, dar mažiau Klaipėdos, Šiaulių kraštuose“, - aiškino PAGD Valstybinės priešgaisrinės priežiūros valdybos atstovas.

Kodėl apskritai padegamos pievos? Anot A.Česūno, tai per daugelį metų susiformavusios klaidingos nuomonės pasekmė. Manoma, kad žolės deginimas gerina dirvožemį, jį atnaujina, patręšia, padeda kovoti su piktžolėmis ir kenkėjais, tačiau mokslininkai įrodė, kad toks būdas yra daugiau kenksmingas nei naudingas. Laukai ir ganyklos po deginimo sužaliuoja, bet degintojai nesigilina, kaip dėl to pasikeičia dirvožemio struktūra. Dirva nuskursta ir daugeliui metų praranda savo gerąsias savybes.

Anot A.Česūno, priešgaisrinės priežiūros inspektoriai kiekvieną pavasarį lanko gyventojus, ūkininkus, gyvenančius prie atviresnių teritorijų, ir jiems aiškina apie pievų deginimo žalą, pavojų. Primena, kad pavojingiausia, kai pievų gaisrai gali tapti nekontroliuojami ir priartėję prie pastatų juos padegti. Tokių atvejų buvę ne vienas. Rengiami susitikimai su moksleiviais mokyklose, jiems aiškinama apie žolės deginimo žalą augmenijai, gyvūnijai ir žmonėms.

Pasiteiravus, kokį tipiško pievų degintojo portretą ugniagesiai yra susikūrę, specialistas šypsosi. Tokio nėra. „Iš patirties galiu pasakyti, kad laužus atvirose vietose dažniausiai kuria mažiau išprusę, mažiau sąmoningi žmonės, nuo seno įsikalę, kad pernykštės žolės deginimas yra naudingas. Prasiplėtus priešgaisrinės apsaugos tarnybų techninėms galimybėms, ir jie nebegali būti ramūs, tikėtis, kad liks nesusekti. „Jau keletą metų sekimui naudojamos bepilotės skraidyklės (dronai). Jais pažeidėjai nustatomi, nubaudžiami, bet kur kas didesnių baudų jie nusipelno iš aplinkosaugininkų už gamtai padarytą žalą“, - aiškino priešgaisrinės priežiūros specialistas.

Kaip elgtis, pamačius degant pievą, pagriovius, pelkę. Pulti patiems gesinti ar skambinti bendrosios pagalbos numeriu? Anot A.Česūno, visų pirma reiktų įvertinti grėsmę. Jeigu gaisras nedidelis ir žmogus parankinėmis priemonėmis gali jo plitimą sustabdyti, užgesinti, jis turi imtis visų galimų priemonių tą padaryti. Bet jei žmogus įvertina, kad gaisras keltų pavojų jam pačiam, jokiu būdu jis neturi rizikuoti. Lieka tik kviestis pagalbą.

Suprantama, kad pakilusi saulė pavasarį sužadina norą apsitvarkyti savo kiemuose, ūkiuose, tačiau tai daryti reikia atsakingai, privalu griežtai laikytis gaisrinės saugos reikalavimų. Ką žmonės turėtų žinoti apie gamtinių atliekų deginimą jiems priklausančiose valdose, kiemuose? Pasak priešgaisrinės priežiūros tarnybos pareigūno, šakas, augalinės kilmės atliekas žmogus gali deginti ne arčiau nei 30 metrų nuo pastatų, deginimas turi būti kontroliuojamas.