Žmonės valdžiai priminė, kad nuo jos pavargo

Į susirinkusiuosius kreipėsi gausus būrys iškilių, Lietuvai nusipelniusių ir prie jos Nepriklausomybės ištakų stovėjusių, asmenų.

Nuotoliniu būdu su jais bendravo Kovo 11-osios akto signataras Bronius Genzelis. Savo pastebėjimais dalijosi vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigėjų, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos kūrėjas Antanas Buračas. Gyvai nuo scenos audringas kalbas rėžė Kovo 11-osios akto signataras Audrius Butkevičius ir kiti.

„Gero žodžio" visiems tautos identiteto naikintojams negailėjo socialinių mokslų daktaras, profesorius Adas Jakubauskas. Paklaustas, kodėl į mitingą atėjo palyginti mažai jaunimo, profesorius susimąstė.

„Turbūt todėl, kad pasaulis pasikeitė. 1989 m. mes buvome vieningi, nes turėjome aiškų tikslą - nuversti sistemą, ir tikėjome, jog tai pavyks pasiekti. Dabartinių žmonių, ypač jaunų, gyvenime, kiek pastebiu, dvasinius dalykus pakeitė materiali „tuštuma". Ir tai kelia nerimą, nes manipuliuojant ja iš žmonių gyvenimo stengiamasi ištrinti tokias pamatines vertybes, kaip tautos istorija, jos kalba, šimtmečiais puoselėta bei saugota šeima. Manau, apie valdančiųjų siekius, gal ir netyčia, bet prasitarė sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, pasidžiaugęs, jog šalyje mažėja gimstamumas. Kiekvienas padorus politikas po tokios nesąmonės pasitrauktų, „galvą barstydamas pelenais", o jis toliau dirba. Tik kam?" - svarstė A.Jakubauskas.

Nepaisant dabartinės sudėtingos situacijos, jis visgi buvo įsitikinęs, kad tauta dar pajėgi susivienyti ir pakilti.

„Ne kažkas kitas, o būtent tauta yra savo šalies pagrindas. Manau, ne tam Lietuvos gyventojai kentė Sibiro šalčius ar liejo kraują gindami nuo okupantų savo kraštą, kad visa tai būtų nubraukta ar iš jų būtų tyčiojamasi, ką šiuo metu toleruoja esantys valdžioje. Laimei, sąmoningų, patriotiškai nusiteikusių žmonių dar yra, tad dar yra ir vilties", - sakė profesorius.

Tarsi patvirtindami jo žodžius į netoli Seimo vykusį mitingą pamažėl, tačiau prisirinko palyginti nemažai žmonių. Jame apsilankė ir gausus marijampoliečių būrys. Viena jų, Ligita, papasakojo, jog, kartu su bendraminčiais, matydama, kas vyksta šalyje, dalyvavo Šeimų marše. Pritardami birželio 3-iosios mitingo idėjoms, jie vėl atvyko į Vilnių.

„Valdantieji su savo, švelniai tariant, keistoka politika ir neaiškiais siekiais jau peržengė visas galimas ribas, tad mums trauktis nebėra kur. Bandėme jiems tai pasakyti per Šeimų maršą - nesiteikė išgirsti. Primenama jiems tai dabar, tačiau, tikėtina, kad nenorės girdėti. Gali būti, kad per daug stori stiklai sudėti Seime ar ausys kaukių nuspaustos, tai garsas juos blogai ir pasiekia", - svarstė Ligita.

Su šeima į akciją atėję Marija ir Pavelas karštai palaikė pagrindines renginio mintis.

„Mes taip išauklėti, kad šeima yra visa ko pagrindas, o šeimą sudaro „galva" - tėtis, „kaklas" - mama, vaikai - berniukai ir mergaitės, o ne dar kažkas, bei seneliai. Tokia yra prigimtinė, tradicinė krikščioniška šeima, kurią mes ir siekiame apginti, - sakė Marija. - Tiesa, kitokių žmonių mes nesmerkiame, nes Dievas liepė mylėti visus. Neprikaišiojame jiems jų pažiūrų, tačiau vertinant situaciją iš krikščioniškų vertybių, kurios Lietuvoje turi gilias šaknis ir ne kartą padėjo šios šalies žmonėms, pozicijų, tai, kaip jie elgiasi, nėra normalu. Ir mums labai nepatinka, kai jie tokį savo elgesį ar „vertybes" per jėgą siekia įpiršti visiems aplinkiniams. Nesutinkame su tuo."