Architektas A.Ambrasas, Baltijos šalyse aukščiausio pastato autorius, 2016 m. buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros premija. Ne už skulptūrą, bet už architektūrą. Autorius savo instaliaciją ant Žaliojo tilto pavadino „Žaliojo tilto ženklais".

Instaliacija simboliškai pažymi erdves, kur nuo 1952 m. stovėjo keturios skulptūros: „Pramonė ir statyba", „Žemės ūkis", „Taikos sargyboje" ir „Mokslo jaunimas". Skulptūros, anot valdžios, simbolizavusios sovietinę ideologiją, buvo nuo tilto nukeltos 2015 m. O ant tilto pradėtos rengti Vilniaus savivaldybės jau ketvirtą kartą organizuoto konkurso „Kuriu Vilnių" laimėtojų laikinos instaliacijos. Konkurso sumanytojas - Marius Skarupskas, buvęs savivaldybės tarybos narys.

2019 m. ant Žaliojo tilto buvo surengtos dviejų konkurso laimėtojų instaliacijos. Fotografo Sauliaus Paukščio „Megarealybės gerumo aktyvatorius" ir skulptoriaus Donato Norušio „Šeima". Vienoje instaliacijoje buvo keturios vėtrungės, aktyvuojančios drąsą, sąžinę, teisybę ir ryžtą. Kitoje instaliacijoje, sukurtoje iš keramikinio indo, geležies bei saulės baterijomis maitinamų skaidrių, buvo siekiama analizuoti šeimos santykį su urbanistine tikrove. Tik įdomu, kiek žmonių, skubančių per tiltą, spėdavo tą santykį išanalizuoti.

Dabartiniame konkurse „Kuriu Vilnių" iš viso dalyvavo 188 autoriai, norėję papuošti sostinės erdves. Komisija atrinko 12 projektų. Jiems įgyvendinti skirta 500 tūkst. eurų. Bet ar tikrai tie projektai verti tiek pinigų?

Čia yra žaidimai

Architektas, buvęs Vilniaus miesto savivaldybės Paminklotvarkos skyriaus vedėjas Augis Gučas nesutiko, kad keturi metaliniai karkasai, pastatyti ar Žaliojo tilto, yra per brangūs:

„Pinigai čia nėra labai dideli, o jei ieškotume kažko vertingo - čia yra toks pažaidimas. Laikinai gali pabūti.

Nukeltos skulptūros buvo daug vertingesnės? Nesusiečiau šių dalykų. Visos skulptūros, kurios stovėjo ant Žaliojo tilto, buvo sukurtos labai stiprių skulptorių - Juozo Mikėno, Juozo Kėdainio, Broniaus Pundziaus, Bernardo Bučo.

Jei skulptūrų vietoje pastatytų gražias vazas su gėlėmis, būtų gražu. Bet galima ir pažaisti. 18 tūkst. eurų žmogui, gaunančiam pensiją, yra nemaži pinigai, o savivaldybės biudžetas yra didelis. Jam tokia suma nėra labai reikšminga.

Sakote, karkasai panašūs į tuos, kurie buvo naudojami nukeliant skulptūras? Gal ir architektas šaiposi iš viso to proceso. Gali vykti ir tokie dalykai. Nematau poreikio tai nei svarstyti, nei sureikšminti."

Neracionalu

Tačiau kitas pašnekovas, Vilniaus savivaldybės tarybos narys Žilvinas Šilgalis sakė neabejojantis, kad už tokius pinigus buvo galima rasti ir geresnių sprendimų:

„Čia labai neracionalios išlaidos. Miestui visko reikia, niekada jis nebus visiškai idealiai sutvarkytas, bet klausimas - kas yra prioritetas. Mano asmeniniu vertinimu, galima buvo rasti ir geresnių sprendimų, kaip panaudoti tuos pinigus. Nes labai lengva pasakyti - nieko tu nesupranti, tai yra menas. Galima pateisinti ir milijonines išlaidas prisidengus menu."

Tuo metu internautai socialiniuose tinkluose šaiposi, kad „suvirinimas ir medžiagos daugiausiai 1200 eurų kainuoja", „gerai čia libertarai pinigėlių iš oro pasidarė" ar kad „reikia turėti „nagliausias" akis ir labai brangius suvirintojus". Į karkasus siūloma prileisti kiškių ar net pakabinti kartuvių kilpą.

Komentuoja tapytojas, dailės pedagogas, kritikas Aloyzas STASIULEVIČIUS:

Aš daug kartų esu rašęs ir kalbėjęs, kad egzistuoja dvi priešingos ideologijos. Harmonijos ir destrukcijos - griovimo ideologijos. Jeigu dauginsime destrukciją, griūtį - ji ir įvyks. Kai kas garbina Jurgį Mačiūną („Fluxus" judėjimo pradininką (1931-1978) - aut. past.), bet jis yra griovėjas. Jo manifeste parašyta: paimk degtuką, padek meno galeriją, biblioteką. Jų, destrukcijos ideologijos atstovų, tokia yra orientacija.

Užsienyje vieni žiūri į griovimo ideologiją teigiamai, o kiti - ne. O Lietuva priėmė tą griovimo ideologiją be jokios kritikos. Kultūros ministerija jau nieko bendro neturi su kultūra. Lėšos naudojamos ne meno kūriniams, bet įvairiems objektams. Lietuvos nacionalinės dailės galerija tikina, kad viskas yra menas, kas galerijoje eksponuojama, bet koks objektas.

Aš pats priklausau kūrybinei grupei, kuri daro viską, kad liktų tapyba. Ką tik buvo pleneras Vilkaviškyje. Viską darome, kad tapyba būtų gyva, kad Lietuvos tapybos mokykla išliktų. Bet valdininkija Lietuvoje yra persmelkta griovimo ideologijos. Su tuo reikėtų kovoti visuomenei.

Bet kas yra visuomenė? Gatvė nėra visuomenė. Dauguma žmonių gyvena savo buitinius gyvenimus ir yra labai toli nuo tų meninių ar pseudomeninių dalykų.

Griovimo ideologija yra vyraujanti Vilniaus valdžios ideologija. Kad tai vyksta ne tik Lietuvoje - labai aišku, nes postmodernizmas gauna labai aiškų palaikymą. Postmodernizmaas ne iš Rusijos, ne iš Vladimiro Putino pas mus atėjo, bet iš Amerikos. Ar išliks europinė katalikiškoji kultūra? Tai jau yra kova dėl Europos likimo. Vakaruose ne visi yra perėmę destrukcijos ideologiją. Jokiu būdu. Išlikusios proporcijos tarp harmonijos ir destrukcijos. Lietuvoje vamzdis („Krantinės arka", pastatyta 2009 m. - aut. past.) jau baigia surūdyti, o kiek tas vamzdis kainavo?

O Nacionalinėje galerijoje objektas „Batas su druska" buvo įvertintas 14 tūkst. litų. O kiek kainuoja batas? O druska?

Tai ką daryti? Aiškinti! Šviesti! Dirbti!