Žmogus, kurį kagėbistai vadino chameleonu

Šis memorandumas 1971 m. buvo skirtas tuometiniam Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui Kurtui Valdheimui (Kurt Waldheim). Tad kaip čekistų persekiojamas, Sovietų Sąjungoje už geležinės uždangos gyvenantis P.Plumpa susisiekė su K.Valdheimu?

P.Plumpa, pasveikintas su Laisvės premija, tik nusijuokė, kad premijos skyrimą dar turi patvirtinti Seimas, o ar pritars - dar didelis klausimas, nes, anot P.Plumpos, ten kasdien vyksta karai. Tačiau pasiteiravus, kaip pavyko perduoti memorandumą, kurį pasirašė 17 tūkst Lietuvos katalikų, pašnekovas tapo kalbesnis:

„1971 m. aš turėjau slaptą spaustuvę Kaune, Kalniečių g 113, ten ruošėmės išleisti pirmąjį „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikų" numerį. Bet prieš tai susirinko kunigai, Sigitui Tamkevičiui vadovaujant, ir surinko 17 tūkstančių parašų dėl tikinčiųjų teisių pažeidimo. Ketino laišką siųsti tuometiniams Sovietų sąjungos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui.

Tuos parašus surinkome, pas mane atvežė, aš kopijas padariau, kad neprapultų originalai. Ir dabar reikėjo juos nusiųsti Brežnevui, bet aš sakau, kad jau prieš tai buvo siųsti jam parašai, bet tie raštai dingdavo Lietuvoje pas čekistus. Nepasiekdavo adresato, o jei pasiekdavo - rezultatų neduodavo. Sakau - reikėtų nusiųsti Brežnevui tuos parašus per JT generalinį sekretorių, kad jis įteiktų. Kaip tarėme, taip padarėme.

Kadangi Maskvoje turėjau pažįstamų disidentų - buvusių kalinių iš pirmo mano teistumo, nuvežiau memorandumo kopijas jiems, o jie įteikė tas kopijas užsienio žurnalistams. K.Valdheimas į memorandumą nieko neatsakė, bet tas mūsų kreipimasis išplito po užsienio spaudą ir 1972 m. balandžio 3 d. visos Vakarų radijo stotys apie tai kalbėjo."

- Tais laikais tiek rusų draugų buvo! O kur jie dabar?

- Jie išmirė. Dar kitus susodino, o kiti pabėgo į užsienį.

Tie, kurie šiandien kritikuoja karą Ukrainoje, jiems gresia kalėjimas iki 20 metų. Tai yra baisiau negu Stalino laikais, nes tada už kelis žodžius 20 metų neduodavo, o dabar gali gauti. Todėl galima sakyti, kad tie naujųjų laikų disidentai išsibėgiojo.

- Disidentinę veiklą pradėjote 15-os metų. Iš kur toks idealizmas?

- Čia reikia mamos paklausti. Mama buvo pamaldi, rūpinosi dvasine gerove. O kas tai yra? Tai rūpestis kitais. Solidarumo jausmas buvo toks iš vaikystės stiprus. Tai yra patriotizmo pagrindas, tai trys „s" raidės - savigarba, saviraiška ir solidarumas.

- Ar dar yra dabartinėje Lietuvoje to solidarumo, to idealizmo?

- Yra. Jei būtų reikalas, atsirastų, bet jeigu nėra reikalo, tai nebūna ir idealizmo.

Idealizmas, galima sakyti, žmoguje dažnai snaudžia. Patys žmonės nežino, ką jie savyje turi, nes patys save pažįsta tik sunkiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, apie ukrainiečius nebuvo galima pasakyti, kad jie buvo labai kovojanti tauta, atrodė, jog daug kam nesipriešino, o dabar matome, kad jie taip priešinasi, kad ir kitiems pavyzdžiu gali būti.

Todėl ir mes priešintumės, jei būtų reikalas. 1991 m. sausio 13-ąją tai jau parodėme.

Mes dabar naudojamės žuvusiųjų už Lietuvos laisvę vaisiais, Tūkstančiai jų guli po velėna. Tai jiems priklauso Laisvės premija, bet jie savo premijas jau aname pasaulyje gauna.

- Ar nebuvo skaudu, kad jūs - lageryje, o jūsų bendraamžiai tuo metu daro karjeras, gal net į komunistų partiją stoja?

- Nė kiek nebuvo skaudu! Nė kiek! Čia toks pašaukimas. Dirbi tai, kam esi pašauktas.

- Bet kaip jaunam žmogui pajusti, kam esi pašauktas?

- Tikėjimo reikia, todėl aš juo labai domėjausi. Nes be tikėjimo žmogus praranda savo entuziazmą, tvirtumą.

- Kodėl persekiotojai jus vadindavo chameleonu?

- Todėl kad „keisdavau kailį", maskuodavausi, persirenginėdavau ir manęs neatpažindavo. Jie net nenustatė, kur yra mano slėptuvė, kur „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikas" spausdinau. Jie surado tą vietą, kai po mano arešto jau buvo praėję pusė metų. Ir kada išdavė? Balandžio 1-ąją, Judo dieną. Išdavė tie, kurie žinojo, kad aš ten dirbu. Išdavė ne iš blogos valios, bet iš silpnumo. Iš baimės, kad nukentės.

Man siūlė dirbti ir pogrindinėje „ab" spaustuvėje (įrengtoje Domeikavoje, Vytauto Andziulio sklype, po šiltnamiu ir KGB nerastoje - aut. past.). Bet pasakiau - negaliu, nes po antro teistumo čekistai, kurie mane laikė chameleonu, sekė iš visų pusių, kaimynai buvo užverbuoti, buvo ir išorinis sekimas. Todėl palaikyti artimus ryšius su pogrindine spaustuve būtų buvęs didelis neatsargumas. Patariau jokiu būdu nebendrauti su įtartinais, teistais žmonėmis, nes jie yra sekami. Be to, gali tarp jų būti ir išdavikas. Aš, pavyzdžiui, Vilniuje sutikęs senus draugus, sakydavau, kad jie geriau nekalbėtų su manimi. Jie net supykdavo, kad aš nenoriu draugauti, bet aš sakydavau, kad jei čekistai pastebės su manimi kalbančius, tai pradės ir juos sekti.

- Ar daug liko jūsų buvusių bendražygių?

- Yra. Elena Šuliauskaitė ką tik skambino. Ji ir Bernadeta Mališkaitė redagavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikas", kai areštavo S.Tamkevičių. Tada E.Šuliauskaitė viena iš redaktorių buvo, nes ji lietuvių kalbos žinovė, o B.Mališkaitė medžiagą rinko. Praktiškai jos abi redagavo, o kunigas Jonas Boruta buvo kokybės stebėtojas, kad nepraeitų netinkama medžiaga. Nijolė Sadūnaitė dirbo kaip kurjeris.

- Dažnai keisdavote darbovietes. Turbūt, bijojote, kad jus seka?

- Visi žmonės yra drąsūs, kai to reikia. Pavyzdžiui, savo šeimos, savo vaikų atžvilgiu. Kiekvienas savo srityje, į kurią yra pašauktas, yra drąsus, jei tik sąžiningai atlieka savo pareigas. Nes jeigu sąžiningai atliksi savo pareigas, tai drąsos reikės.

O skaudžiausios man buvo išdavystės. Ne tiek sunku, kad tave areštavo, kiek, kad tave išdavė. Išdavystė yra sunkus nusikaltimas. Kristui, matyt, buvo didžiausia kančia, kad jį išdavė. Judo nuodėmė yra didesnė už kitas nuodėmes.

- Ar jūsų negąsdina faktas, jog dabar buvusių kagėbistų vaikai daro sėkmingas karjeras Lietuvos valstybėje?

- Negąsdina. Kadangi kasdien skaitau Šv.Raštą. Buvo toks persekiotojas, „čekistas" Kristaus laikais Saulius, kuris paskui apaštalu Pauliumi tapo. Buvo žiaurus „čekistas", bet kai atsivertė, tapo didžiausiu apaštalu. Krikščionybės tikslas yra žmones ne sunaikinti, bet neatstumti. Atversti į kilnius žmones. Kristaus misija yra iš blogo padaryti gerą, parpuolusį pakelti, segantį išgydyti, nuliūdusį paguosti.

O „čekistų" vaikai nėra nusikaltę, todėl manęs nė kiek nepiktina. Ir „čekistų" negalima niekinti, jeigu atsivertė, jeigu dirba Lietuvos labui.

Tiesa, savo buvusių tardytojų sutikti dabar netenka. Jie patys nenori, o ir aš neturiu reikalo su jais susitikti. Na, ką jiems dabar pasakyti? Buvo daug užsiverbavusių mūsų inteligentų, kultūros veikėjų, ypač meno žmonių, kurie, norėdami išvažiuoti į užsienį, užsiverbuodavo, rašydavo tuos skundus, pareiškimus. Kartais su tokiais susitinku, bet kas buvo, pražuvo. Reikia duoti žmogui galimybę pakilti ir dirbti Lietuvos labui, nes Tauta mažėja.

Čia Kristaus žodžiai labai tinka - kas be nuodėmės, tegul pirmas meta akmenį. Taikos sąlygomis ieškoti priekabių nereikia. Karo sąlygomis reikia gintis, su išdavikais elgtis kaip karo sąlygomis, o taikos sąlygomis reikia suteikti žmogui galimybę pakilti.

Dosjė

• Petras PLUMPA, gimė 1939 m. Ratkūnuose, Rokiškio raj.

• 1954 m. leido nelegalų leidinį „Lietuvos balsas", platino atsišaukimus.

• 1958 02 16 ant Kauno Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlė nepriklausomos Lietuvos vėliavą, su kitais įkūrė organizaciją „Laisvę Lietuvai".

• Tais pačiais metais KGB suimtas ir 1958-1965 m. kalėjo Mordovijos srities lageryje.

• Grįžęs iš lagerio, iš pradžių įsidarbino Suvainiškio kolūkyje, o vėliau darbovietes dažnai keitė. Dirbo Vilniuje santechnikos darbų treste, vėliau - Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje, „Žemprojekte". Tuo pat metu leido ir platino sovietiniais laikais draudžiamą literatūrą. Bendradarbiavo su Rusijos disidentais, teikė medžiagą jų „Einamųjų įvykių kronikai".

• 1972-1973 m. kartu su kunigu Sigitu Tamkevičiumi leido pogrindines „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikas".

• 1973 m. antrą kartą suimtas, bausmę 1973-1981 m. atliko Permės srities lageryje ir Čistopolio kalėjime.

• 1989-1990 m. dirbo žurnale „Caritas" ir laikraštyje „XXI amžius".

• 1992 m. paskirtas LR Saugumo tarnybos generaliniu direktoriumi.

• 1993-2001 m. Vyriausybės patarėjas religijų klausimu.

• 1999 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. - Lietuvos nepriklausomybės medaliu.