Žiema priminė apie miško gyventojus

Gailestingi daugiausia medžiotojai

Medžiotojų klubo „Tauras" vadovas alytiškis Ričardas Burinskas pastebi, kad ūkininkai miško žvėrims padėti nelabai linkę. „Iki šios dienos nesulaukiau nė vieno bet kokių pašarų laukiniams gyvūnams pasiūlymo. Nors kai kurie ūkininkai yra atsakingi ir įtakingi asmenys rajone. Dažniau sulaukiame skundų ir komisijos nuostoliams nustatyti šernams nuknisus arą pasėlio ar jei bebrai užtvenkia griovį, nei klausimų kuo prisidėti", - apgailestauja apie 20 metų „Tauro" klubui vadovaujantis R.Burinskas. Gamtą dažniausiai globoja tie ūkininkai, kurie patys yra medžiotojai.

Anot alytiškio, tokia rūsti, kaip ši, žiema pasikartojo po maždaug 12-15 metų. Netikėta ji buvo net medžiotojams. Nors neužklupo visai be atsargų, vis dėlto praėjusios kelios besniegės žiemos budrumo nepridėjo. „9 tonas kukurūzų ir kviečių turėjome sukaupę iš rudens, sausį atsargas dar papildėme 7-8 tonomis. Šienas taip pat būtų gerai, bet neįžvelgėme, kad šią žiemą jo prireiks. Bandome dabar ieškoti pas ūkininkus šieno ar šienainio. Nė vienas neparduoda, patys bijo, kad žiema gali užsitęsti", - nerimauja medžiotojas.

„Tauro" medžiotojų klubas prižiūri apie 10 tūkst. medžioklės plotų, juose yra įrengę per 30 šėryklų kanopiniams žvėrims. Medžiotojai pasistengia prilankstyti bei pripjaustyti drebulių šakelių stirnų būriavimosi vietose. Gana aukštas pusnis Pietų Lietuvos miškuose žvėrims dar nesą labai sunku įveikti. Sniegas dar nesuplūktas atlydžių, bet medžiotojai apsnigtas šėryklas bepasiekia tik dvitilte technika.

Pasak R.Burinsko, stirnų pulkeliai neretai būriuojasi prie negyvenamų sodybų. Senuose soduose jos randa rudenį pribirusių obuolių, prasikapsčiusios sniegą čia ilsisi. „Kaime gyvenantys mūsų medžiotojai pastebi daugėjant kurapkų ir jas globoja, atkasa pernykštę žolę, papilta grūdų pabirų, žvyro. Blogiausia, kad globotojai prie kurapkoms suręstų užuovėjų užmato ir lapių pėdsakų", - apgailestavo „Tauro" medžiotojų klubo atstovas R.Burinskas. Jis teigia pastebintis, kad badą pajutę žvėreliai atklysta ir į miesto pakraščius, parkus. Ir miestiečiai, pastebėję jų pulkelius, galėtų parūpinti ėdesio. Ko jau šiemet turi žmonės, tai - obuolių. Perrinkus vaisius, daržoves juos reikėtų ne į atliekų dėžes suversti, o nunešti ten, kur atkeliauja badaujantys miško gyventojai.

Rapsai žvėris nuodija

Turbūt nėra ūkininko, kuris negaląstų danties ant braidančių po jų rapsų laukus stirnų. Vaiko jas šunimis, petardomis. Ar išviję iš laukų palaukėje joms pabarsto šieno, grūdų - kita kalba. Viena aišku, kad išviję stirnas iš rapsų, galbūt išgelbėja ne vienos gyvybę. Mokslininkai aiškina, kad žiemą stirnų taip mėgiami rapsai joms yra mirtinas nuodas.

„Rapsai šalčių pakąsti yra nekartūs, sotūs, bet jie turi alkaloidų, kurie žvėris svaigina. Žvėrys praranda orientaciją, soties jausmą ir apsinuodija. Jei apsinuodijimas didelis, prasideda skrandžio spazmai. Žvėrelis eina susirietęs, pasišiaušia, netenka orientacijos, savisaugos. Išsiskyręs metilo alkoholis apnuodija kepenis, gyvūnas gali apakti. Priklauso nuo suėsto rapsų kiekio. Jeigu orientaciją pametusi stirna atklystų į kiemą, reikia ją gelbėti. Pasiūlyti vandens, šieno", - priminė VDU Žemės ūkio akademijos Medžioklėtyros laboratorijos vadovas dr. Artūras Kibiša.

Mokslininko manymu, ūkininkams nereikėtų žiemą alkstančių stirnų vaikyti, gelbėti apsirgusių, jei ruožą rapso galulaukių užsėtų žieminėmis kultūromis. Taip, kaip priimta ne vienoje senas ūkininkavimo tradicijas turinčioje Europos valstybėje. „Stirnos yra pamiškės, palaukės gyventojos. Jos gyvena ir maitinasi ne daugiau kaip 30 metrų į miško gilumą ir iki 50 metrų į palaukę. Didžiausi pažeidimai ūkininkams įvyksta šiame ruože. Taip, jos nueina ir toliau. Žiemą stirnelių džiaugsmas yra obuoliai sodybose. Atsikasa, paėda ir gulasi, kitaip peršaltų."

Kaip pastebi VDU ŽŪA mokslininkas A.Kibiša, rapsai nuodingi ne tik stirnoms, elniams, bet ir galiūnams stumbrams. Po šios žiemos kritusių greičiausiai bus ir jų. Anot mokslininko, ši labai išplitusi, labai gausiai purškiama kultūra mūsų gyvūnijai yra itin pavojinga. Dar ir todėl, kad labai gausiai purškiama.

Kuo kiekvienas galėtų padėti žvėreliams? Anot dr. A.Kibišos, pagalba labai parverstų kurapkoms. O stirnoms nereikia statyti ėdžių pamiškėse ar galulaukėse. „Prie ėdžių, kaip vaizduojama kalėdiniuose atvirukuose, stirnos neima. Elniai galbūt. Atritinus į galulaukę ritinį šieno ir tikintis padarius gerą darbą dėl stirnų, taip pat teks nusivilti, stirnos pašaro neįstengia išsipešti. Geriausia pamiškėje stirnoms šieno išdėlioti ant neaukštų krūmų. Po kelių dienų atidrėkusį ir suminkštėjusį pašarą stirnos mielai surupšnos. Jei krūmų nėra, šieną reikėtų padraikyti ant vėžių, kurias patys pamiškėje suvažinėjome. Stirnos naudojasi suvažiuotais keliais ir pašarą tikrai suras.