Atrodo, kol kas pusiaužiemio barsuko pranašavimai pildosi - žiema niekur neskuba, iš savo podėlių ištraukia vis naujas šalčio porcijas, paberia sniego.
Jos turtai nepaprasti, nes kad ir kiek žiema stengtųsi juos kaupdama ir saugodama, jų likimas vienodas - kada nors viskas ištirps, nutekės pavasario upokšniais. Tai kartojasi milijonus metų, tačiau, atrodo, iš to nepasimokyta - taip bent jau gali pagalvoti žmogus. Iš tikro - šiaurės pusrutulyje žiema yra labai svarbi atsvara vasarai. Tai ji atrenka silpnuosius ir palieka stipriuosius, tai ji sukaupia drėgmę, leidžia pailsėti daugeliui gyvų organizmų. Šiek tiek poilsio ji suteikia ir mums. Bent jau ramybės, jeigu tik mokame ją suprasti ir ja naudotis.
Po pūgų ir gausaus sniego pagaliau pripažįstame žiemos viršenybę - daug kur net ir visureigiu nenuvažiuosi, briste nenubrisi. Tiesa, sniegas minkštas, žengdamas smengi iki pat žemės. Jeigu dar sykį pakils didesnis vėjas, kalvų viršūnės atsivers, nupliks - užtat grioviai, upeliukai ilsisi jei ne po ledo sluoksniu, tai bent po storu sniego patalu.
Po tokių šalčių ir ilgos, labai lygiai savo energiją skleidžiančios žiemos, atrodo, turėtume regėti labai storą ežerų ledą. Tačiau toks jis tik kai kur - Žuvinte, sekliame dzūkų krašto ežere, jis greitai bus 40 centimetrų. O Aukštaitijos didžiuosiuose ežeruose - Baltuosiuose Lakajuose, Stirniuose - kai kur tebėra 22-25 centimetrų storio. Matyt, storas sniego sluoksnis apsaugo ežerą nuo šalčio. Žvejams tai patinka - kur tau gręžti 25, o kur - 50 centimetrų storio ledą! Tačiau žvejams verslininkams, su specialiais tinklais gaudantiems ežerines stinteles, toks ledas dar truputį plonas.
Beje, ten, kur upeliai įteka į ežerus ar išteka iš jų, galima rasti atviras properšas, dumblu suteptą ledą. Tokiose vietose atvirus vandenis palaiko ūdros, audinės. Čia, deguonies gausiose vietose, šie žvėreliai turi daugiausia maisto. Jei nardydama ūdra nutveria didesnę žuvį, ištraukia ją ant ledo ir čia užkandžiauja. O dar ji mėgsta keliauti ledu ar per sniegą - šokuodama ji vis griūva ant pilvo ir čiuožia, taip iš kailio gręždama vandenį.
Gilus sniegas trumpina ne tik mūsų žingsnius. Štai maži šerniukai, gimę vasarą, gali eiti tik didesnių bandos žvėrių numintu, sniege nubruožtu taku. Elniai, briedžiai sniegu brenda be vargo. O stirnos tampa vis “sėslesnės” - jos gali braidyti po sniegą, kramtyti ūglius, šakučių galiukus, kanopėlėmis žarstyti sniegą ir atsikasti žalių mėlynių stiebelių, bruknių, net sodrių žolių daigų. Maisto joms netrūksta, tačiau guoliui vietą pasiruošti - nuvalyti sniegą iki pat žemės - pavyksta ne visada.
Užimtos savo darbais, stirnos tampa ne tokios pastabios ir atsargios. Jeigu miške gyvena vilkai ar lūšys, jiems medžioklė tampa paprastesnė. Tiesa, šie plėšrūnai medžioja tik tada, kai išalksta, be to, dažnai ėdalui vartoja ir rastus negyvus žvėris. O po ilgos žiemos miške tokių būna pakankamai.
Ar girdėjote, kaip tilindžiuoja didžiosios zylės? Jų mintyse - jau pavasaris, jo nuotaikos. Tokiu pat tikėjimu gyvena ir lapės: prasideda jų vestuvės.
Dabar nenustebkite, pro automobilio langą pamatę laukuose bėginėjančias ir budrumą praradusias lapes - per vestuves visaip būna.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
