Zenonas Vegelevičius: Lietuvos kariuomenė stagnuoja

- Seimas nutarė dvejus metus papildomai apmokestinti bankus ir surinkti 410 mln. eurų gynybos reikmėms. Kaip vertinate šią iniciatyvą?

- Iš esmės Lietuvos gynybos sistema yra silpna ir finansavimas jai reikalingas. Jeigu valdžia mato galimybes pritraukti lėšų, tai yra sveikintinas dalykas ir teisingas žingsnis. Tik klausimas, ar mes esame pasirengę šių lėšų įsisavinimui? Kai politikai kalba apie tai, kad turi planų, man kyla rimtų abejonių, nes tie planai, naudojantis priedanga, kad tai, kas susiję su kariuomene, turi būti slapta, nėra viešinami. Valdžia net nepasako, kiek ir kokių ginklų nori įsigyti, nors tai jau leistų įvertinti ne tik ginkluotės technines galimybes, bet ir kariuomenės potencialo augimo spartą. Būtų labai įdomu sužinoti, kiek jis auginamas realiai, kiek - žodžiais.

- Krašto apsaugos ministerija praėjusiais metais gyrėsi, kad planuoja didelius pirkimus. Pasigilinus paaiškėja, kad dar tik pasirašomos sutartys, o pati ginkluotė Lietuvą pasieks po metų kitų. Kiek realu, atsižvelgiant į šiandienines sąlygas, kad minėti planai nepasikeis?

- Žodžiais viskas daroma labai greitai, bet reikia suprasti, kad pažadų realizavimui privalo sparčiai dirbti visos pramonės šakos. Kalbu ne apie Lietuvą, nes mes patys, išskyrus šovinius, nieko negaminame. Norint pagaminti ginklą, reikia, kad dirbtų ne tik liejyklos, bet ir chemijos pramonė, kadangi šaudmenims reikia parako, užpildo ir t.t. Realybė tokia, kad per ilgą taikos laikotarpį daugelis sričių buvo smarkiai nustekentos. Ginkluotė seno, dėvėjosi, nieko naujo nebuvo gaminama, tad dalis karinių gamyklų išvis užsidarė arba pradėjo gaminti kitokią produkciją.

Be to, šiandien visa dar likusi Vakarų karinė pramonė dirba Ukrainai, tad Lietuvos poreikiai greitai patenkinti nebus. Jeigu kažkas pasakė, kad perkame ginklus, tai dar nieko nereiškia. Na taip, sudarysime sutartis, prasidės išankstinis mokėjimas, mūsų lėšos bus įšaldytos, nes už jas kažkas atstatinės savo gamyklas, o mes naudą, jeigu niekas nepasikeis, pajusime tik po keleto metų.

Keistokas sprendimas, nes Lietuvai jau šiandien reikia ne tik daugiau karinio personalo, bet ir infrastruktūros, mokymo laukų ir t.t. Šiuos darbus galime pasidaryti patys, tačiau, užuot tai kūrę, skriaudžiame save ir atiduodame turimus pinigus.

Tie patys vokiečiai negali pas mus ateiti, nes nėra tinkamos infrastruktūros. Kalbu ne tik apie poligoną. Jie turi kažkur gyventi, jiems turi būti tiekiama elektra ir vanduo, pasirūpinta kanalizacija. Jeigu jie atvyksta nuolatiniam dislokavimui, tikėtina, kartu atvyks ir šeimos, todėl reikia pasirūpinti namais, darželiais, mokyklomis. Visame pasaulyje taip elgiamasi ir niekas nežiūri į karį kaip į daiktą, kurį kur nori, ten ir palieki.

Pas mus, prisidengiant slaptumu, informacijos niekas neteikia, bet kai kas nors pasiekia dienos šviesą, pamatai, kad darytojai net nesuvokia, kokio darbo ėmėsi.

Dabar yra kalba, kad kursime diviziją (15 000 žmonių), nors nesugebame sukurti trijų brigadų (viena brigada, priklausomai nuo technikos, pobūdžio ir t.t. - 3500-4000 žmonių), kai Lietuvai jų reikia penkių. Neturime brigados, bet kursime diviziją, nes užsisakėme HIMARS sistemas (jos turėtų atvykti 2025 m. - aut. past.)? Bet juk šiai sistemai divizija net nėra būtina.

Kitas momentas, kaip ją galvojama kurti - apjungti tris brigadas, iš Karinių oro pajėgų perduoti kažkokias priešlėktuvines gynybos priemones, perduoti logistikos struktūrą ir suformuoti papildomą štabą. Taip padarius sausumos divizija būtų didesnė už sausumos pajėgas, nors taip neturėtų būti.

Jei pradėjome sėti, ravėkime, akėkime, laistykime, o tuomet džiaukimės. Politikai moka pakalbėti, bet nesupranta apie ką. Kariškiai turėtų ne lankstytis jiems, o paaiškinti kas ir kaip. Dar pastebiu, kad labiausiai reiškiasi kariuomenėje netarnavę ir elementarių dalykų nesuprantantys, bet vis tiek norintys rengti gynybos planus, politikai.

- Ginkluotė perkama, bet dar reikės laiko karius apmokyti ją naudotis. Kiek tai gali užtrukti?

- Norint įsisavinti ginklą, pirmiausia žmogui reikia suteikti teorinių žinių apie tokių ginklų sistemas. Ir tik po to galima ruošti konkrečiam ginklui. Tarkim, ruošiant priešlėktuvinės gynybos specialistus, būtina išmokyti, kaip sudaromi stebėjimo laukai, sektoriai, išmokyti nustatyti atstumą ir panšiai, o tik tuomet galima mokyti naudotis ginklais. Deja, mūsų gynybos sistemoje nieko panašaus nėra. Karo akademija neruošia nei meteorologų, nei inžinierių nei priešlėktuvinės gynybos specialistų, nei chemikų. Ruošia lyderius. Kokius? Kam, jeigu reikalingas elementarus specialistas, galintis įvertinti, ar pakeliui užtiktas vanduo yra tinkamas gerti. Į tokius svarbius momentus, matyt, tikintis, kad viskas susitvarkys savaime, net nekreipiamas dėmesys, kas irgi daug pasako apie politikų suvokimą.

Nors, kai matau, kaip jie sprendžia priedangų, kuriose esą reikėtų slėptis oro pavojaus atveju, klausimą, tai jau nebestebima. Jie sugadino kelis popieriaus lapus, iškabino ženklus tokiose vietose, kuriose slėptis negalima ir pateikė ataskaitą, kad klausimas išspręstas. Tie, kurie žmonių saugumo klausimą sprendžia popierių pagalba, turėtų lėkti iš darbo arba tyliai sėdėti ir iš viso nieko nedaryti. Tuomet bent popieriaus sutaupytume.

- Vilniuje liepą planuojamas NATO viršūnių susitikimas. Visų pasirengimų nematysime, bet ar šiandien turimomis pajėgomis Lietuva gali užtikrinti jo saugumą?

- Norisi tikėti, kad viešbučiai ir restoranai pasirengę ir nenuvils. Fiziniu saugumu rūpinsis policija. Tokie susitikimai nėra susirinkimas, kur kažkas ateis, išsakys idėjas ir visi pradės ginčytis kaip Seime. Ten viskas yra aptarta, apkalbėta. Pasitaiko, kad kažkas kažką pasiūlo, tuomet balsuoja, bet paprastai viskas vyksta pagal scenarijų. Susitikimo reikšmė - garbė Lietuvai, bet jo saugumu rūpinasi visos šalys, ne tik priimančioji, tad nemanau, kad NATO siųstų savo pirmus asmenis į tokius susitikimus nepasirūpinęs saugumu.

Provokacijų gali būti visokių, kaip ir sunkiai nuspėjamų asmenų veiksmų, dėl kurių vėliau kyla konfliktai, bet baimintis pagrindo nėra.

Visgi sakyčiau, tokius susitikimus reikėtų rengti atokiau nuo konflikto zonų, mes šalimais turime ir Kaliningradą, ir Baltarusiją, tad atitinkamoms tarnyboms darbo netruks. Tikiuosi, kad viskas praeis ramiai.

- Minėjote Baltarusiją. Kaip reikėtų vertinti jos planus pasienyje sukurti manevrines grupes?

- Vaikišku pasakymu - tik nereikia mūsų gąsdinti. Suburs jie 300 žmonių ir ką? Be to, jeigu apie jas skelbia, tai jų efektyvumas ir galimybės bus labai stipriai ribotos. Kai kuriamos grupės prie specialiųjų tarnybų, niekas apie tai nežino. Čia bandoma ieškoti „skepetaitės" šalia gyvenančiam „buliui" ir jį paerzinti, todėl aš į tokius dalykus rimtai nereaguočiau.

Aišku, provokacijų yra ir bus, nes reikia maitinti propagandistus. Jiems reikia medžiagos ir jeigu nieko nevyksta, jiems sunku kažką kalbėti. Propagandos aparatas jau dabar stokoja medžiagos, tad jiems reikia, kad būtų bent smulkių kabliukų, apie kuriuos būtų galima kalbėti.

- Kiek tikėtina, kad potencialūs priešininkai pasinaudos mūsų problemomis?

- Aš kalbu remdamasis viešąja erdve, kurią stebi visos pusės. Nieko naujo tame nėra, visi viską seniai žino, tik aš savo pastebėjimus išdėlioju, kaip visa tai matau.

Tarkim, yra informacija apie tai, kad Lietuva pirks ginkluotę iš vieno ar kito koncerno. Visi žino jos technines charakteristikas, kur ji gali būti panaudota ir t.t. Pavyzdžiui, KAM pasirašė sutartis su Švedijos įmone „SAAB Dynamics AB" dėl artimojo nuotolio priešlėktuvinės raketinės sistemos „RBS-70" valdomų „Bolide" ir „MK-2" tipo raketų įsigijimo. Visi gali apie jas pasiskaityti ir dar kartą „pasidžiaugti" mūsų valdininkų kompetencijos stoka. Supraskim teisingai, su raketomis viskas gerai, bet tai tik vienas žemiausio lygmens elementas. Priešlėktuvinė-priešraketinė gynyba formuojama kaip minimum trimis sluoksniais, tolimo, vidutinio ir mažo nuotolio. Tad šiuo atveju kalba eina tik apie lėtaeigius, žemai skrendančius taikinius.

Priešo raketų skrydžių greitis yra apie 4000 km/val., o mes perkame gynybos priemones, kurios skrieja 1000-1500 km/val. Ir kalbama apie 5-8 km atstumus, tad galime paskaičiuoti, per kokį laiką nuskris priešininko raketa ir per kiek laiko mūsų priemonės pasieks taikinį.

- Tai reiškia, kad Lietuvos kariuomenės padėtis nėra pati geriausia?

- Mes 33 metai nepriklausomi, 20 metų kaip NATO nariai, o kas pradėjo kurti antrą brigadą? Generolas Jonas Kronkaitis. Jis buvo rimčiausias kariuomenės vadas - patyręs, pasižymėjo tvirtu charakteriu, turėjo viziją. Tikras lyderis, kokių daugiau neatsirado, o buvusieji po jo net sunaikino tai, ką jis sukūrė. 1999 m. jis įsteigė antrą brigadą, 2004 m. ji buvo uždaryta.

Nors teigiama, kad Lietuvos kariuomenė vystosi, aš vertinčiau kitaip. Ji vystėsi, vėliau - judėjo atgal, o dabar padėtis stabilizavosi ir kariuomenė „plūduriuoja". Jeigu tikrai atsiras pinigų, juos būtina panaudoti tikslingai - nustatyti, kokios ginkluotės reikia ir parengti jos įsigijimo planus, sudaryti grafikus, paskaičiuoti, kiek tam reikės laiko, transformuoti akademiją, kad ji ruoštų visų rūšių specialistus. Taip pat būtina nepamiršti, kad, be sausumos, yra dar oro ir jūrų pajėgos. Ir visa tai padarius, imtis nuoseklaus planų realizavimo. Tuomet atsiras ir infrastruktūra, ir modernūs kariniai miesteliai, ir lengva bus įsisavinti įsigyjamą ginkluotę.

Taip pat Lietuvos kariuomenei stipriai kenkia tai, kad vadovaujamose aukščiausiose pozicijose sėdi vien tik Karo akademijos parengti sausumos specialistai. Keli laivyno ir aviacijos atstovai ministerijoje yra, tačiau jie neužima aukštų postų. NATO šalyse galioja rotacija, pagal kurią vieną kadenciją vadovauja lakūnas, kitą - jūrininkas, trečią - sausumos specialistas, o pas mus šito nėra.

Rotacija duoda daug gerų dalykų pačiai sistemai, nes kiekvienos kariuomenės rūšyje yra skirtingas veiksmo ir atoveiksmio laiko suvokimas. Teritorijos, kurios labai svarbios oro pajėgoms, yra 300 km ir daugiau aplink valstybę, laivynui taip pat- kuo toliau, tuo geriau. Sausumiečiai turi haubicą, kuri šaudo 40 km atstumu ir jiems beveik to užtenka. Na, dar galima pridėti 50 km žvalgybai ir viskas. Jų nedomina tai, kas vyksta „už tvoros". Pagaliau judėjimo greičiai ir pasiekiamumo atstumai labai skirtingi. Beje, egzistuoja ir technologiniai skirtumai.

Tai - nenumenkinimas, o realybės, kuriose gyvena skirtingos kariuomenės rūšys. Tą dvasią reikia perduoti visiems. Turi būti sąlytis tarp rūšių, bet Lietuvoje to nėra. Pasekmė - beveik nebeturime aviacijos, sausumiečiai baigia sudirbti ir lokacijos dalykus.

Savo laiku turėjome galimybę įsigyti rimtą aviaciją, bet aš nespėjau, o po manęs niekas tuo nepasirūpino. Šiandien apie tokią aviaciją belieka tik pasvajoti ir tikėtis, kad dėl to neteks gailėtis...