Žemaitiškas kaukes puošia arklio ašutai ir šerno šeriai

Sostinės Aušros Vartų meno galerijoje eksponuojama tautodailininko Algirdo Juškevičiaus Užgavėnių kaukių kolekcija. Sertifikuotu tautiniu paveldu pripažintos menininko kaukės išsiskiria savo autentika. A.Juškevičius, kaip ir senieji žemaičių meistrai, kaukes drožia iš liepos medienos, plaukams naudoja arklio ašutus, šerno šerius ar pakulas.

3 tūkst. dirbinių

Jau 30 metų menine drožyba užsiimantis A.Juškevičius pasakoja, kad Užgavėnių kaukes pradėjo gaminti prieš 25 metus. Varėnoje gyvenantis tautodailininkas drožyba susidomėjo dar vaikystėje. Po studijų baigimo šis amatas buvo kaip antra profesija, ilgainiui tapusi pagrindiniu gyvenimo užsiėmimu. Dabar A.Juškevičiaus skulptūros, Užgavėnių kaukės, mediniai žaislai ir indai, baldai yra jo kūrybos sritys. Menininkas moko jaunimą, konsultuoja besidominčius drožyba. Jis yra dalyvavęs parodose Lietuvoje ir užsienyje, surengęs 15 autorinių parodų.

Stambesnius dirbinius A.Juškevičius numeruoja, todėl jam nesunku suskaičiuoti, kiek meno kūrinių iš medžio jis per ketvirtį amžiaus yra išdrožęs.

„Iš viso yra pagaminta apie tris tūkstančius drožinių ir skulptūrų. Iš jų - apie porą šimtų - Užgavėnių kaukių“, - pasakoja meistras.

Grotesko principas

Tautodailininko sukurtos kaukės yra plonai išdrožtos, aptaisytos plaukais ir skirtos Užgavėnių persirengėliams. Tačiau, anot jo, ne tik tai kaukės drožybą daro specifine. Kiekvienai kaukei dar reikia sukurti ir išskirtinę veido išraišką.

„Taikant grotesko principą reikia išdidinti veido bruožus, išryškinti nuotaiką - šypseną, pyktį, nustebimą. Tam reikia pagalbinėmis medžiagomis sustiprinti emocijos efektą, - kaukės gaminimo subtilybes išduoda A.Juškevičius. - Žinoma, būna, kad kartais suteikti kaukei savitą nuotaiką neišeina. Rezultatas priklauso nuo padaryto veido išraiškingumo, energijos, kuri lieka medyje, pagautos ir sustabdytos emocijos. Nuo nudažymo, aptaisymo. Gera kaukė ir iš toli turi būti gerai matoma, atpažįstama ir suvokiama, šaukianti ir rėkianti.“

Paklausus, ar Užgavėnių kaukėms gaminti menininkas nenaudoja žinomų žmonių, ar, pavyzdžiui, politikų veido bruožų, tautodailininkas šypsosi: „Kol kas poreikio šaržuoti konkretų žmogų ir perkelti jį į kaukę dar nebandžiau, tačiau viskas įmanoma“, - sako jis.

Arklio ašutai ir šerno šeriai

Tautiniu paveldu pripažintoms Užgavėnių kaukėms pagaminti drožėjas stengiasi naudoti natūralias medžiagas: arklio uodegos ašutus, šerno šerius, linų pakulas, odos atraižas.

„Naudoju viską, ką tuo metu turiu po ranka. Tinka ir išardytas senas maišas, ir lininis špagatas. Tačiau geriausiai atrodo natūralios medžiagos, tokios kaip arklio uodega ar šerno šeriai, - prisipažįsta tautodailininkas. - Tiesa, susirinkti tokias medžiagas kaukės gamybai nėra taip paprasta. Arklio uodegos plaukų prašiau kaime gyvenančių žmonių, kurie man kartais nukerpa kokią arklio uodegos sruogelę. Šerno šerių parūpina medžiotojai. Kadangi tų kailių jie niekur nenaudoja ir juos utilizuoja, paprašiau kailius atiduoti kaukių gamybai. Atsargiai nukirptus šerius dedu į kaukes vietoj barzdos, plaukų, ūsų.“

Tiesa, kaukes dekoruoti linų pakulomis pastaruoju metu tapo gana sudėtinga. Seniau, mena A.Juškevičius, pakulas naudojo santechnikai, todėl jų būdavo galima įsigyti ūkinių prekių parduotuvėse. Dabar iš padėties tenka gelbėtis panaudojant ir pakulines virves.

Pagal žemaitiškas tradicijas

Menininkas prisipažįsta, kad jam mieliau gaminti ne fantastines, bet lietuviškas karnavalines kaukes. O jo kaukių dirbimo technika paremta senovės žemaičių tradicijomis. Žemaičių kaukių išskirtinis bruožas yra tas, kad kaukes jie nuo senų senovės droždavo iš medžio.

Žemaičiai Užgavėnėms suteikdavo didesnę reikšmę nei kitų regionų gyventojai. Todėl jie stengdavosi pasigaminti brangesnes - medines kaukes. Anot jo, kituose Lietuvos kraštuose pakakdavo prisidengti veidą barzda iš pakulų, apsirengti senais drabužiais, išverstais kailiniais, išsisuodinti veidą.

A.Juškevičius, kaip ir senieji žemaičių meistrai, kaukes drožia iš liepos medienos kalteliais ir peiliu.

„Jos turi būti optimalaus dydžio, plonos ir lengvos, kad tiktų prie veido. Žinoma, esu padaręs ir kitokių kaukių, kurios neretai labiau sudomina pirkėjus ar kolekcininkus. Tačiau pirmenybę teikiu tradicinėms Užgavėnių kaukėms“, - neslepia A.Juškevičius, kaukes pagal senovės drožėjų papročius gaminantis iš liepos. - Liepa yra lengvas, stiprus, plastiškas, ilgaamžis ir gerai drožiamas įrankiais medis. Sakoma, kad medžiai turi savitą energiją. Tačiau kaukę drožti iš ąžuolo netikslinga - ji bus sunki, netiks karnavalui. Be to, jos pagaminimas sudėtingesnis. Skulptūroms gaminti ąžuolas yra labai tinkamas. Bet liepa kaukių gamybos požiūriu yra daug geresnis medis.“

Stebuklingos galios

Tautodailininkas pasakoja, kad visos pasaulio tautos turi kaukių gaminimo ir naudojimo tradicijas. Plačiausiai žinomos šamanų, Venecijos karnavalo, Afrikos tautų kaukės.

Tikima, kad prisidengęs veidą žmogus pakeisdavo savo tapatybę ir įgydavo stebuklingų galių. Persikūnijimo reikšmė buvo žinoma daugelyje pasaulio kraštų.

„Visos tautos turi archajišką tradiciją pridengti veidą. Apeiginės kaukės buvo naudojamos visų tautų mitologijoje, religijoje ar papročiuose, - įsitikinęs A.Juškevičius. - Persikūnijimo paslaptis atsispindėjo ne tik japonų teatre ar Venecijos karnavale. Idėja, kai žmogus prisidengęs veidą įgyja stebuklingų galių, perteikiama ir šių laikų Štrauso „Šikšnosparnyje“ ar netgi filme „Kaukė“ su Džimu Keriu.“