respublika.lt

Žagariškės lėlės - kaip himnas, kaip tautinė vėliava (6)

2021 birželio 13 20:18:00
Dalia BYČIENĖ

Senojo žaislininkystės amato puoselėtoja Aušra Petrauskienė ne vienerius metus gyvena tarp Joniškio ir Žagarės. Žagarė - Aušros tėčio tėviškė, prieš daugiau kaip dešimtmetį tapo ir jos antraisiais namais bei idėjų šaltiniu. Per tą laiką į mažo miestelio istoriją menininkė įsirašė užkūrusi čia kaliausių maniją, siaučiančią per kasmetinius Žagarės vyšnių festivalius. Jos nuopelnas ir senųjų šio krašto lėlių prisikėlimas.

×
nuotr. 3 nuotr.
Lėlininkė Aušra Petrauskienė „Lėlių namuose“. A. Petrauskienės asmeninio albumo nuotr.

 

Kaliausės

Kaliausės - ne Lietuvos atradimas. Jos turi paskirtį saugoti sodus nuo paukščių, baidyti šernus iš bulvienojų. Visai paprastas tas kaliausės menas - išblukęs švarkas ant kryžmės, nudryžusi kepurė. Svarbu, kad viskas plazdėtų, judėtų, baidytų. Tačiau šventinės Žagarės kaliausės turi ne tik praktinę paskirtį. Jos ne besielės baidyklės, o meno kūriniai, kuriais kažką norima pranešti, pamokyti.

Atidariusi Žagarėje, Pašvėty, „Kaliausių fabrikėlį" menininkė jas kurti mokė kitus ir pati iš kitų mokėsi. „Būna laikas, kai mes, organizatoriai, pavargstame, sumažiname apsukas, bet kaliausės iš Žagarės niekada jau neišeis. Tai ne tik mano nuopelnas. Be festivalio organizatorių, Žagarės regioninio parko direkcijos, kaliausių vajus nebūtų toks ryškus. Kaliausės festivaliui suteikia labai daug žavesio ir gerų emocijų. Kažkokį naują kaliausių parado akcentą sugalvojame kasmet. Pernai rengėme kaliausių plaukimo varžybas Švėtės upe, nuo Barboros tilto iki paplūdimio. Gal ir šiemet tą patį darysime, tik su naujais atspalviais. Žmonėms reikia geros nuotaikos, kad būtų linksma", - neatskleidė intrigos žagarietė.

Onytė ir Jonelis

Jei kaliauses menininkė atrado prieš daugiau nei dešimt metų, lėles ji siuva jau daugiau nei 30 metų. Tiek laiko dalyvauja ir Kaziuko mugėse. „80 proc. mano lėlių yra tautine tema. Jos labai populiarios mugėse. Lėlė visada tam tikrą žinią neša, maniškės - lietuvybės. Daug kas nori lėlytę įsigyti kaip tautinį simbolį", - pasakojo kūrėja.

Šiemet pirmas pavasaris, kai Kaziuko mugė neįvyko. Tarsi nujausdama, kad karantinas iki pavasario nesibaigs, menininkė ne skubinosi gaminti lėles, o daugiau laiko skyrė mintims apie naujus projektus ir kūrybos išgryninimui. Svarsto mažiau gaišti smulkmenoms, o daugiau laiko skirti angelams ir lėlėms. Jau kelinti metai per pasaulį keliauja Aušros pasiūti lietuviukai - Onytė ir Jonelis.

„Kad būtų žinomesnės, mano lėlytės keliauja. Tik dabar, per pandemiją, viskas buvo sustoję. Jei pati negaliu išvažiuoti, įduodu draugams. Noriu, kad mano lėlės apkeliautų kuo daugiau kraštų. Prašau, kad lėles jie filmuotų, fotografuotų prie vietos įžymybių. Turiu įrašų archyvą. Į keliones išlydžiu vis kitas lėlės", - pasakojo kūrėja.

Lėlių kelionių per pasaulį idėja gimė mokytojaujant Šiaulių rajone, Meškuičių gimnazijoje. Mokykla, kaip Lietuvos atstovė, dalyvavo kūrybiniame projekte Turkijoje. Reikėjo pristatyti užsieniečiams tautišką lėlę ir parodyti, kaip ją pasigaminti. Būdama su mokiniais Turkijoje, menininkė sukūrė reportažą apie lėlyčių - Joniuko ir Onytės - kelionę. „Visiems labai patiko. Jie mūsų vardų neprisiminė, bet lėlyčių - kuo puikiausiai", - juokiasi lėlininkė ir galvoja, su kuo po karantino išsiųsti į pasaulį savo „vaikus". Greičiausiai, pirmajam garbė teks sūnui Kristupui, kaip tik dabar besirengiančiam motociklu keliauti į Šveicariją. „Gal jį ir vargins lėlių draugija, bet sakysiu, jog tai - ryšys su mama. O gal ir jam pačiam bus smagu išlaikyti ryšį su gimtine?" - šypsojosi kūrėja.

Aušros lėlės - turistės jau yra pabuvojusios Japonijoje, Amerikoje, Monake, Prancūzijoje, Škotijoje, Skandinavijoje, Ispanijos salose. „ Į Egiptą keliavusių draugų paprašiau parvežti bent vieną lėlyčių nuotrauką prie piramidžių, o jie man parvežė visą reportažą. Kur tik toje išvykoje mano lėlės nepabuvojo, kupranugariais keliavo, kaljaną rūkė. Draugai visur vaikščiojo su lėlėmis ir traukė dėmesį. Visi klausinėjo, iš kur jie, fotografavosi. Gal kas panašiai ir daro, bet aš nuo nieko nenusižiūrėjau. Man norėjosi, kad tautinė lėlė būtų svarbi", - savo sumanymo tikslą aiškina lėlių gamintoja.

Anot Aušros, atlikti misiją su lėlėmis įpareigoti draugai patys įsitraukia į tą žaidimą. Kai lėlę keliaudamas visą dieną nešiojies, ją suasmenini. Eidamas miegoti, lėlytę ne pastatai ant lentynos, o paguldai ir net užkloji. Ne vienas prisipažino taip darąs.

„Buboliai" ir kitos senovinės lėlės

Kalbant apie A.Petrauskienės lėles, neretai girdi - „buboliai". Kas tie paslaptingieji „buboliai"? Moteris šypsosi. Tai pačios seniausios Žagarės krašto lėlės, gimstančios iš medžiagos skiautės. Apie „bubolius" tautodailininkė pirmą kartą išgirdo iš dabar jau šviesios atminties Onutės Korsakienės. Močiutė papasakojo, kad lėles šio krašto žmonės labai paprastai gamindavo. Skiautelę sulanksto trikampiu, į viršūnėlę ką nors įdeda, suriša galvelę, užmuturiuoja skarelę ir duoda vaikui. Nepiešdavo nei akių, nei burnos. Anot Aušros, vaikų fantazija - begalinė. Mato galvelę ir įsivaizduoja, ką nori. „Bubolius" turėję ir latviai, net pavadinimas iš ten kildinamas, juk Latvija su Žagare daržais susisiekia. Aušrai tėtis pasakojo, kad „buboliai" buvo ne tik žaislas, bet ir mažųjų nuraminimo priemonė. Galvelę prikimšdavo duonos, užrišdavo, o vaikas laimingas čiulpdavo. Kai kurie „bubolių" sumeistraudavę ant pagaliuko tuo pačiu principu - skiautė, galvelė, skarelė.

Apie šias paprastas, vaikų mylimas lėlytes, Aušra papasakojo prieš šešerius metus išleistoje knygutėje „Miestelis, kuriame gyvena lėlės". Knygelėje autorė pateikė ir daugiau pasakojimų, išgirstų iš gyvų liudininkių apie senąsias žagarninkų lėles. Šios jau labiau priminusios mūsiškes. Galvos kimštinės, plaukai pakulų, akys išpieštos anglim, kartais jas atstodavo sagos. Kūryba priklausė nuo to, kas kiek turėjo ir meilės lėlei.

„Anksčiau viskas buvo paprasta, o tautinės lėlės visada bus vertinamos, nes jos nėra tik žaidimui. Jos kaip himnas, kaip tautinė vėliava, magiškas personažas, mažutis simbolis. Kai leidau knygutę, man reikėjo medinių žagarietiškų trobelyčių. Prisifotografavau jų vaikštinėdama po miestelį. Trobelytės tos, kai kurios, jau sugriuvo, sunyko, bet aš tebesaugau jas savo archyvuose", - džiaugiasi tautodailininkė.

Lėlių namai

Žymus Norvegijos dramaturgas Henrikas Ibsenas parašė dramą „Lėlių namai". Ji - apie žmonių santykius. Žagarėje taip pat yra „Lėlių namai", bet drama čia nekvepia. Namai, kuruos įkūrė menininkė A.Petrauskienė, iki karantino būdavo pilni vaikų klegesio. Čia sugyvena ne tik Aušros sukurtos lietuvaitės ir lietuvaičiai, bet ir iš daugelio pasaulio vietų suplaukusios lėlės.

„Pradėjusi siūti tautines, ėmiau pastebėti kitų šalių lėles. Pasidarė įdomu. Negaliu jų pati siūti, reikia specifinių žinių, prigimto jausmo, o to neturiu. Todėl ir pradėjau įvairių kraštų autentiškas lėles kolekcionuoti. Dabar svarstau, kur jas eksponuoti. Manau, kad kolekcija turėtų būti ten, kur pati daugiausiai praleidžiu laiko. Daugiausia būnu Žagarėje. Be to, jaučiuosi Žagarei įsipareigojusi dėl to, kad labai daug lėlių man yra padovanoję žagariečiai. Kitas dalykas, kad miestelyje gyvena žmonių iš kitų šalių - Anglijos, Vokietijos, Italijos, Suomijos, Čilės. Jie čia sukūrė šeimas ir kuria savo menus. Čia jų namai", - pasakojo „Lėlių namų" įkūrėja.

„Lėlių namus", kaip turbūt ir dera, dažniausiai lanko mažųjų ekskursijos. Tautodailininkė svečiams pasakoja apie Onytės ir Jonelio keliones. Čia yra lėlių teatras, kur vaikai gali pažaisti. „Kai su viskuo susipažįstame, keliaujame į mano „Kaliausių fabrikėlį" Švėtės gatvėje prie pat Švėtės upės, kur prasideda kaliausių kelionės.

Auksinės minutės

A.Petrauskienę žagariečiai neretai mato su fotoaparatu. „Fiksuoju gamtos akimirkas. Mane traukia skirtingu paros metu fotografuoti tuos pačius vaizdus. Jie visai kitaip atrodo. Niekur kitur taip nepavyksta, kaip Žagarėje. O jei dar pagauni „auksinę" minutę ankstų rytą, kai viskas nušvinta kitaip", - aiškina menininkė.

Žagariečiams pažįstamas pavadinimas „Zaptės restoranas". O neseniai atsirado ir „Bebrų kavinė". Ne kur kitur, o menininkės kieme, prie „Kaliausių fabrikėlio". „Gėriuosi ramybe, geriu arbatą sode, prie upės, o bebro galva iš vandens kyšt... Visa pakrantė vieni urvai. Pažiūrėsiu, galvoju, ką jūs ten darot. Tarp gluosnio šaknų prikaišiojau vaizdo kamerų. Ir ką? Gudročiai apkrovė vieną pagaliukais. Gerai, kad ne visas, tai dar galėsiu stebėti jų eibes", - kalba moteris vildamasi, kad ką nors iš bebrų gyvenimo galės panaudoti ir „Vyšnių festivalyje".

 

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (6)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar dabar jau skubėsite skiepytis, kai valdžia imsis dar griežtesnių priemonių?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Liko savaitė iki Olimpiados pabaigos. Kaip manote, ar lietuviai gaus medalių?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+9 +17 C

+13 +17 C

 

+15 +19 C

+19 +24 C

+14 +20 C

 

+19 +20 C

0-5 m/s

0-7 m/s

 

0-7 m/s

       

Nuorodos