Vytautas J.Bubnys. Teatsiveria tavo akys

Iki tos knygos jau buvo perskaityta ir pamėgta garsioji trilogija („Alkana žemė", „Po vasaros dangum", „Nesėtų rugių žydėjimas"), jau buvo sukurtos juostos „Nesėtų rugių žydėjimas" (rež. M.Giedrys), „Mažoji išpažintis" (rež. A.Araminas) pagal apysaką „Arberonas", o dar po metų jame nuskambėjusi laki frazė nuskraidins jaunimą į Nidos muzikinį festivalį...

Susidūriau su šio V.J.Bubnio romano antrašte panorusi išsiaiškinti, kokių jo knygų šiandien galima įsigyti internete. Pirmas po akimis pakliuvęs viršelis bylojo: „Teatsiveria tavo akys". Pagalvojau, kad, ko gero, toks gali būti išsakytas ir neišsakytas rašytojo palinkėjimas gyviesiems. Nesakau „noras", nes juos geriausiai žino Aukščiausiasis ir žmona rašytoja Elena Kurklietytė, savo feisbuko paskyroje sudėliojusi veriančius žodžius: „Šiandien mirė mano brangiausias žmogus"...

Nebuvome su rašytoju pažįstami, bet iš jo pasisakymų, kitų liudijimų buvau ir esu tikra, kad jis visą gyvenimą išliko Sąjūdžio žmogumi, kuriam buvo ne vis vien, kas bus su Lietuva ir po šimto metų. „Nebuvau ir nesu pesimistas, - kalbėjo jis viename interviu „Respublikai", - tačiau vis dėlto nepaliauju galvojęs, ar ne laikas Lietuvos visuomenei atsitokėti ir vėl pakelti galvas. Laikas greitai lekia, kad nebūtų per vėlu. Aš visas viltis dedu į jaunimą. Pirmasis Sąjūdis susibūrė jaunimui stovint priešaky. Tad ir dabar jaunajai kartai labiau turėtų skaudėti dėl Lietuvos ateities."

Romanas „Teatsiveria tavo akys" skaitytoją nukelia į XVII amžių, tačiau jo ištarmė pasirodė besanti pranašiška. Knygoje pasakojama apie menininką, kuris už tiesos sakymą ne tik atstumiamas, bet ir tampa auka. Knyga pasirodė 1993 metais, V.J.Bubniui jau pasitraukus iš aktyvios Sąjūdžio veiklos. Galimas daiktas, garsus, tiesos žodį mėgstantis rašytojas tik todėl ir išvengė kitų kultūrininkų dalios: jie buvo išstumti, net apšmeižti valdžia ir garbe nenorinčiu su jais dalytis politikų.

Apie šį istorinį periodą jis yra pasakojęs išsamiau:

„Nepriklausomybės pradžioje ne vienas Sąjūdžio pirmeivis atitolo nuo politinio gyvenimo. Baisiausia buvo vis stiprėjanti ir iš aukštų tribūnų pakurstoma neapykanta, įsigalinčios politinės rietenos, sąskaitų suvedinėjimas...

Nesusilaikau nepriminęs vieno konkretaus fakto, apie kurį, tiesą sakant, esu rašęs. Justinas Marcinkevičius, visą širdį ir sielą atidavęs Tautos atgimimui, Sąjūdžio kūrimui ir įtvirtinimui. Tautą žadinęs, jos istorinę praeitį prikėlęs dar okupacijos metais. Ir štai ypatingą autoritetą užsitarnavęs poetas, prasidėjus kalboms, kas galėtų būti renkamas pirmuoju prezidentu, grupelės didžių patriotų „demaskuojamas". Tai buvo smūgis ne tik Justinui, bet ir jo gerbėjams. O juk pasitaikė ne vienas atvejis, kai panašūs susidorojimai su išskirtinėmis asmenybėmis atitolino ne vieną Sąjūdžio pirmeivį nuo atviros politinės veiklos, o vėliau jie nesiryžo net į Seimą balotiruotis."

Asmeniškai nepažinojau rašytojo, bet mes kartais važiuodavome tuo pačiu Ukmergės keliu ir mūsų akys metai iš metų matydavo tą patį vaiduoklišką baltų plytų namą, kuriame nebuvo matyti jokio gyvenimo ženklų. Vėliau sužinojau, kad šis vaizdas V.J.Bubnį įkvėpė parašyti romaną „Švento Vito šokis"; jis ne tik pripildė šią trobą gyvybės, bet jo valia vienas iš romano veikėjų naktimis saugodavo ją nuo padegėjų. Ir kaip aš nustėrau, kaip kartą važiuodama prošal išvydusi tik gaisravietėj styrantį juodą kaminą... Namo nebebuvo. Mane sukrėtė faktas, kad išgalvotas meninis pasakojimas pranašiškai tapo realybe.

Nepažinojau rašytojo, tačiau jis gerai pažinojo mane. Jis pažinojo žmogų:

„Svarbi, gal net visų svarbiausia literatūros vertybė ir jos kokybės matas yra tiesa - žmogaus vidinio gyvenimo tiesa...Kalbu ne apie pasirinktų siužetų autobiografiškumą, ne apie buitinį realizmą ar dokumentinį įvykių perpasakojimą, bet apie tai, kas vyksta žmogaus sieloje - ką jam labiausiai skauda, apie ką jis labiausiai norėtų, bet dėl išorinių ar vidinių priežasčių negali arba paprasčiausiai nemoka pasakyti".

Visuomet traukė svarus rašytojo žodis, jo gilūs pamąstymai, kuriais jis ne kartą buvusio kolegos poeto Rimvydo Stankevičiaus prašymu dalijosi ir su mūsų laikraščio skaitytojais. Jie buvo kaip kompasas, kuriuo galėjai pasitikrinti tiek savo, tiek ir valstybės judėjimo kryptį.

„Taip, Lietuva atgavo laisvę, bet netrukus pradėjo ją išparduoti, - svarstė V.J.Bubnys, užkalbintas Sąjūdžio 25-mečio proga. - Taigi daug ką ir mes šiandieną prarandame. Ne tik valdžia ištikimai klauso pernelyg suveltų Briuselio prisakymų, bet neretai juos aklai vykdo, dar ir gerokai viršija. Kaip sovietmečiu: penkmečio planą per trejetą metų. Labai norime įtikti, susiriesdami džiaugiamės Briuselio komisarų pagyrimais ir pažadais. Kad didelis nedarbas, ypač jaunimo, kad žemdirbiai laikomi žemesne „klase" nei kitose šalyse, kad nuo Sąjūdžio laikų rūpestingai pradėta kurti tautinė mokykla (sąjūdietės Meilės Lukšienės iniciatyva) nustumiama, kad pirmaujame savižudybių, alkoholizmo, nusikalstamumo srityse, nelabai kam rūpi, vien tik girdime gražius pažadus. Kaip galėtum likti patenkintas, kai sužinai apie Briuselio planus, jų ketinimus, tendencijas. ES prezidentas visai neseniai atsivėrė, kad mažos valstybės neturi jokios perspektyvos. Nemanau, kad tai jo asmeninė nuomonė. Tad ir klausiu savęs: kas mūsų laukia? Kur žengia nepriklausoma Lietuva? Ar iš tikrųjų ji laisva šalis, ar tik teniso kamuolėlis didžiųjų žaidime?"

V.J.Bubnys yra parašęs 44 prozos knygas, tarp jų - 19 romanų. Rašytojų sąjungos pranešime apie V.J.Bubnio mirtį yra toks jo prisipažinimas: „Gimiau po laiminga žvaigžde. Jaunystės metais buvau automatų kulkų suvarpytas, ir mokslo draugai pasiskubino nupinti vainikus man ant kapo. Tik per stebuklą išlikau. Kitais metais dar du susitikimai su mirtimi. Ir vėl - gyvas. Tada aš sau pasakiau: būsiu rašytojas ir rašysiu knygas apie tikėjimą gyvenimu: gyvenimu regimu ir neregimu, gyvenimu nenuspėjamu, kupinu paslapties. Iš tikro ši mintis persmelkia ne vieno mano romano puslapius. O gal toji pati žvaigždė lėmė, kad ir mano knygų bendras tiražas (prisipažinsiu, ranka suvirpa) pasiekė šešis milijonus."

Toji „žvaigždė" tebus kaip netiesioginis liudijimas, kad savo likimą susaistęs su Tėvynės likimu ir Tėvynės likimą jaučiantis kaip savąją lemtį kūrėjas dažniausiai ir tampa didis. O gal atvirkščiai: didūs meno žmonės, tokie kaip V.J.Bubnys, Just.Marcinkevičius, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis... ir ateina į šitą žemę Tėvynės pašaukti...