Jau įpratome Lietuvoje girdėti tik vieną nuomonę, vieną tiesą. Užteko tik parlamentarui istorikui Valdui Rakučiui pareikšti savo mintis apie holokaustą ir pakviesti visuomenę siekti suprasti praeities žmonių motyvus, įvykių gilumines priežastis, pasipylė galinga politkorektorių pasmerkimo lavina ir „pasibaisėjimas". Nes holokaustas - tema, į kurią galima žvelgti tik vienu neginčijamu ir paviršiumi slystančiu kampu. Bet koks bandymas įdėmiau pažvelgti į tragedijos priežastis tolygus holokausto neigimui ir jo pateisinimui.
Konservatoriai atsiribojo, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė iškart suskubo pabrėžti, kad viešumoje pasirodęs parlamentaro V.Rakučio tekstas - „Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena: ar jau suvokiame tragedijos priežastis ir išmokome pamokas?" - nėra frakcijos pozicija.
Konservatorių frakcijai priklausančio V.Rakučio straipsnis viešumoje išplatintas sausio
27-ąją minint tarptautinę Holokausto atminimo dieną. Jame istorikas svarstė, ar nereikėtų daugiau dėmesio skirti klausimams apie tai, kokios idėjos paskatino dalį žydų bendradarbiauti su sovietų valdžia, užimti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose. V.Rakutis taip pat teigė, kad buvo žydų, kurie kolaboravo su nacių režimu.
„Bet kaipgi su tais talkininkais? Kas tie žmonės, kurie perima baisias idėjas? Ar tai lietuvių tautos lyderiai, tokie kaip pirmasis savanoris Kazys Škirpa ar generolas Vėtra? O gal Antanas Smetona? Nepaisant didelio pastarųjų metų ažiotažo, niekaip nepavyko įrodyti, kad holokaustą organizavo jie. Ne, tai visai kiti žmonės, dažnai neišsilavinę, linkę pasijusti svarbiais gavę šautuvą į rankas, kartais stipriai nukentėję nuo 1941 m. sovietinių represijų, kartais aklai vykdę įsakymus. Jie panašūs į stribus, - rašė V.Rakutis. - Pažinkime juos, supraskime, kodėl jie taip darė. Juk holokausto vykdytojų netrūko ir pačių žydų tarpe, ypač getų savivaldos struktūrose.
Mes turime garsiai įvardinti šiuos žmones ir pasistengti, kad panašių į juos neatsirastų vėl. Bet taip pat atsakyti į klausimą, kokios buvo pačių žydų pažiūros, kokios idėjos paskatino daliai žydų bendradarbiauti su sovietų valdžia, užimti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose. Kartais priežasčių suvokimas leidžia suprasti ir pasekmes, nors ir nepateisina poelgių."
Už šiuos komentarus autorius buvo pasmerktas Lietuvos žydų bendruomenės atstovų, Izraelio ir JAV ambasadorių, nuo jo atsiribojo ir kolegos, konservatorių partijos vadovybė.
Itin aštriai į istoriko svarstymus sureagavo visokie intelektualai tapinai ir pan., ne tik budriai saugantys viešąją erdvę nuo tų, kurie vis dar nežino, ką ir kaip turėtų kalbėti, bet ir geriau už visus suvokiantys, kokia yra ir turi būti tiesa. Vakar Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos nariai kreipėsi į Seimo vadovybę, prašydami konservatorių V.Rakutį nušalinti nuo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininko pareigų. Pasirodo, mūsų šalyje profesionalus istorikas jau nebeturi teisės kviesti kolegas ir visuomenę siekti suprasti (ne kaltinti ir ne teisti) praeities žmonių motyvų bei vykusių procesų giluminių priežasčių.
„5 punktai apie Rakutį, Tapiną ir holokaustą"
Itin tikslius akcentus užvirusiam šaršalui ir puolimui prieš istoriką sudėjo politologas Vytautas SINICA.
1) Holokausto aukų atminimo dieną istorikas profesorius Valdas Rakutis parašė tiek dalykiniu, tiek pilietiniu požiūriu aukšto lygio straipsnį, ne tik apmąstantį holokausto atminties problemą Lietuvoje, bet ir kviečiantį ieškoti jo priežasčių supratimo. Ir prasidėjo.
2) Ideologinė Lietuvos sąžinė - Andrius Tapinas - parašė pasibaisėjimą-pasmerkimą Rakučio straipsniu, nes tokią dieną, trumpai tariant, reikia ne galvoti ir jau tikrai ne leistis į niuansus, o tiesiog atgailauti. Užsiminimas apie tai, kad holokauste dalyvavo ir patys žydai (judenratai - plačiai žinomas faktas), o lietuvius į jį įtraukti labai padėjo dalies žydų kolaboravimo su SSRS patirtis (ką mini iš esmės visi amžininkai), Tapino ir pasekėjų suprastas kaip holokausto menkinimas.
3) Rakučio partiečiai jau pradėjo viešus atsiprašymus ir atsižadėjimus, nors, objektyviai žiūrint, Rakučio tekste nėra visiškai nieko, nuo ko sąžiningas istorikas (ar tiesiog pilietis) turėtų atsižadėti. Tikrai nenustebčiau, jeigu būtų nusirista ir iki kokių nuobaudų profesoriui svarstymo, spaudimo patraukti jį iš pareigų. Tokie veikėjai, kaip Haroldas Mackevičius ar Paulius Gritėnas, tą jau viešai siūlo. Gabrielius Landsbergis skelbia atgailas ir Rakutį vadina neadekvačiu. O Zingeris net pasitraukia iš Seimo istorinės atminties komisijos (kur šiaip skleidė intrigas ir sąmokslo teorijas prieš partizanus Vanagą, Daumantą ir kitus, tad ne praradimas).
4) V.Rakutis, nors yra suliberalėjusioje partijoje, yra vienas sąžiningiausių ir solidžiausių karą ir rezistenciją tyrinėjančių istorikų Lietuvoje. Maža jam lygių šioje srityje specialistų, jau nekalbant apie Seimo narius.
5) Kai tokie pasisakymai, kaip V.Rakučio, tampa neva holokausto neigimu ar net antisemitizmu, supranti, kad šie žodžiai praradę bet kokią reikšmę ir vertę. O tai savaime praradimas tiesos ieškančiai visuomenei.