Visuomeninio transliuotojo misija - ištikima tarnystė konservatoriams

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutuoja filosofė Nida VASILIAUSKAITĖ, kultūrologė Rasa ČEPAITIENĖ, politologas Vytautas SINICA bei žurnalistas, buvęs Seimo narys Valdas VASILIAUSKAS. Pokalbį veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Paskutiniais sovietmečio metais, Atgimimo ir Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje Lietuvos televizija buvo lietuvybės, tautiškumo atrama. Kas, jūsų manymu, atsitiko, kad LRT, kuri įvardijama visuomeniniu transliuotoju, ilgainiui virto Tėvynės Sąjungos ir jos „satelitų" ruporu, o jos propaguojamos globalistų idėjos, pražūtingos mūsų nykstančiai tautai, tapo jos transliuojamų programų ašimi?

R.ČEPAITIENĖ: Per pastaruosius metus palaipsniui vykusi vertybinė LRT transformacija nuo objektyvumo link ideologizacijos, neslepiamo politinio angažavimosi, šališkumo, cenzūros ir, ką čia slėpti, menkstančio profesionalumo nėra kažkuo išskirtinė, palyginti su kitomis žiniasklaidos priemonėmis tiek Lietuvoje, tiek ir, deja, Vakaruose. Ten šiandien irgi stiprėja partinė kontrolė, nealternatyvinės tikrovės kūrimo ir įtvirtinimo užmojai. Jie, be abejonės, kyla iš neoliberaliųjų elitų maišto prieš demokratiją. Bene įžvalgiausiai šias viešosios erdvės tendencijas aprašė vokiečių filosofas Raineris Mausfeldas knygoje „Kodėl tyli avinėliai?". Jis aptaria Vokietijoje, JAV ir kitur po Antrojo pasaulinio karo, o ypač po 1968 m. „studentų maištų" vykusį nuoseklų informacinės erdvės užvaldymo procesą, kuomet informacinis laukas, „apie ką" ir, svarbiausia, „kaip" galima kalbėti, vis siaurėjo ir traukėsi, kol galiausiai virto neginčytinų, dogmatinių, vadinamų politkorektiškų teiginių ir temų rinkiniu, kuriamu bei palaikomu išimtinai politikos ir stambiojo verslo atstovų ir tik jiems naudingo. Visa tai, kas į šį informacijos ratą, iš esmės nukreiptą masėms valdyti ir manipuliuoti, netilpo, t.y. realios žmonių problemos ir aktualios temos, laisvi ir ideologiškai nesuvaržyti debatai visuomenei reikšmingais klausimais, buvo paskelbta marginaliais, nepolitkorektiškais, netinkamais, nepriimtinais, net radikaliais klausimais (o pas mus - dar ir „priešui naudingu idiotizmu"). T.y. tuo, ko solidūs politikai, elitiniai žurnalistai, influenceriai ar žymūs viešieji intelektualai tiesiog neliečia arba apie ką kalba su neslepiama panieka. Tuo metu keliantys šiuos klausimus viešumoje rizikuoja griežtomis sankcijomis - būti nekviečiami ar nepublikuojami didžiosiose medijose, likti viešai išjuokti ar net apkaltinti dirbantys priešui (kaip kad atsitiko man ir daugeliui kitų padorių žmonių LRT sukurptoje propagandinėje „Riaušių anatomijoje"), net netekti darbo ar sulaukti teisminio persekiojimo. Tad palaipsniui įsigali ne tik ideologinė viešosios erdvės cenzūra, bet ir autocenzūra. Tačiau realios visuomenę kankinančios problemos niekur nedingsta, tik apie jas liaujamasi tiesiai ir atvirai kalbėti bei diskutuoti dėl geriausio jų sprendimo būdo, ką, beje, puikiai iliustruoja ir pandemijos valdymo būdų ir skiepų tema. Svarbu paminėti, kad šis politinio ir verslo elitų maištas prieš demokratiją pasireiškia tiek senosiose Vakarų valstybėse, tiek ir posocialistiniame bei posovietiniame areale, tebenešančiame nedemokratinio valdymo metų naštą bei atmintį.

V.SINICA: LRT likimas nėra specifiškai nulemtas pačios LRT, kurioje dirba daugybė sąžiningų ir patriotiškų žmonių. Tačiau prieš tautinę valstybę nusistatę ir visuomenę perauklėti pasiryžę žmonės ją užvaldė todėl, kad jiems buvo būtina ją užvaldyti. Norint perauklėti visuomenę, būtina užvaldyti žiniasklaidą ir mokyklas. Todėl „pažangos" nešėjai visomis jėgomis kovoja už mokyklų programas ir siekia įsitvirtinti žiniasklaidoje. Jie dirba sistemingai ir jiems tai pavyksta. Čia reikia pabrėžti ir visų bent kiek konservatyvių visuomenės grupių silpnumą ir apsileidimą. Kol leftistai „ėmė" LRT, universitetus ir kitus įtakos centrus, visuomenė, įskaitant patriotišką inteligentiją, tyliai ir ramiai stebėjo. Dabar, kai prieš kelerius metus žiniasklaida itin pasitikėjusi visuomenė praregi ir mato žiniasklaidos cenzūrą ir nepatikimumą, leidusi tam įvykti, gali tik skėsčioti rankomis. Norint eiti nacionalinės valstybės ir demokratijos stiprinimo keliu, pirmas būtinas žingsnis yra, vadovaujantis LRT įstatymu, atkurti tikrą nuomonių įvairovę LRT ir atnaujinti švietimo programas. „Valstiečiai" to nedarė. Iš dabartinių valdančiųjų nė negalima to tikėtis - jie ir ateina tam, kad tęstų LRT vykdomą vertybių perkainojimą. Dar daugiau, būtent LRT mažiausiai dešimtmetį, ypač pastaruoju metu, nuosekliai ruošė dirvą dabartinių valdančiųjų atėjimui. Jiems puikiai pavyko.

V.VASILIAUSKAS: LRT yra tobulas mūsų atkurtos valstybės 31-erių Nepriklausomybės metų nueito kelio veidrodis. Tiksliau tariant, jos regreso, atžangos atspindys. Iš tikro LRT buvo vienas iš Atgimimo garvežių, Sąjūdžio idėjų sklaidos kanalas. Sovietmečiu LRT vadinosi Televizijos ir radijo komitetu, kurio pirmininkas Jonas Januitis savo „geležine" ranka buvo išugdęs radijo ir televizijos žurnalistų, redaktorių, režisierių, operatorių, visų kitų grandžių tikrų profesionalų komandą. Vien ko verta buvo Valentinos Paukštelytės vadovaujama Literatūros ir meno redakcija. Arba „Telefilmas", Janinos Babiliūtės Radijo teatras, Karolio Dapkaus radijo laidos vaikams. Čia pražydo mano kurso draugių Algimantos Žukauskienės, Dalios Kutraitės, Izoldos Keidošiūtės talentai, programos puošmenomis tapo nepamirštami Danutės Jakubėnienės „Veidrodis" ir Vytauto Matulevičiaus „Krantas".

Kur tie talentai nūnai? Lyg atbulomis rankomis nufilmuoti informacinių laidų siužetai, lyg iš gatvės surinkti žurnalistai. Nors Lietuvos Nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas byloja, kad nacionalinė kultūra yra LRT programos prioritetas, o masinė kultūra atspindima tik apžvalginėse, pažintinėse, analitinėse laidose, LRT mėgdžioja komercines televizijas, viliodama žiūrovus neišradingais pokvailiais žaidimais arba tokia ne pirmo šviežumo pramoga, kaip „Šok su žvaigžde". Apie LRT generalinę direktorę Moniką Garbačiauskaitę-Budrienę daug ką pasako jos vienas pirmųjų darbų LRT - ji išgujo iš antrojo LRT kanalo pavadinimo žodį „kultūra".

N.VASILIAUSKAITĖ: Patyliukais tokia LRT buvo visą Nepriklausomybės laikotarpį, nuo pat pradžių: tik ne taip totaliai, įžūliai ir atvirai. Kelias į LRT visada ėjo per lojalumą konservatoriams, tapatintiems su tuo, kas Sausio 13-osios naktį buvo apginta. Ir išties - buvo apginti būtent jie, specifinė kompanija, interesų grupė ir politinė kultūra, bet ne valstybė, ne laisvė, ne demokratija ir ne nepriklausomybė. Pvz., humoro laidos „Radio šou", vėliau „Dvyračio žynios" buvo ne valdžios kritiką manifestuojanti nepriklausoma politinė satyra, o partinis vulgarios vienakryptės propagandos įrankis, kurio taikiklyje niekad neatsidurs „savi", o „savus" vaizduojantys personažai - visada autoritetingi ir simpatiški. Pirmoji „laisvės" kregždė žiniasklaidoje devyniasdešimtaisiais - patyčias ir pažeminimą dalyviams ir žiūrovams transliuojančios televiktorinos, „grožio" konkursai, perpirkti vokiški TV šou mažaraščiams, žurnalo „People" analogas žurnalas „Žmonės", iš saviškių sukurpęs „aukštuomenę", tačiau žinomą tik tuo, kad perka brangias suknias ir fotografuojasi prie stendų. Taip sąmoningai kurta „dviejų Lietuvų" tikrovė - fiktyvus, niekingas, bet liaupsinamas „elitas" ir „visi kiti", „kvailiai", „lūzeriai". Visiškai rimtai galima teigti, kad būtent ši medijų sukurta dvasinė atmosfera buvo ir yra pagrindinė, neįvardinta, emigracijos ir savižudybių priežastis. O kurta jį sąmoningai, kryptingai, tyčia - kad primestų ir įtvirtintų šio specifinio luomo hegemoniją ir pasaulėžiūrą.

G.JAKAVONIS: Seniai stebiu, kad nesvarbu, ar konservatoriai yra valdžioje ar opozicijoje, visuomeninis transliuotojas vis tiek dirba jiems. Suprasčiau dar, kad LRT dirba tuo metu atstovaujančiai valdančiajai daugumai - kaip yra Jungtinėje Karalystėje. Ten, išrinkus naują parlamentą ir vyriausybę, iš karto savo įgaliojimus atiduoda ir valstybinės BBC vadovai, kurie laukia naujos valdžios verdikto. Tačiau LRT turi tokią valdymo tvarką, kuri visada palanki Landsbergių politinio klano interesams. Kodėl nė viena koalicija, palikdavusi konservatorius opozicijoje, taip ir nepasiekė, kad LRT atstovautų visų Lietuvos žmonių interesams, kaip tikras visuomeninis transliuotojas.

R.ČEPAITIENĖ: Atsakant į šį klausimą, dera prisiminti italų mąstytojo Antonijaus Gramšio (Antonio Gramsci) naudotą „kultūrinės hegemonijos" sąvoką. Lyginant su kitomis politinėmis partijomis, TS nuo savo susikūrimo sėkmingiausiai kaupia ir efektyviausiai naudoja net dvigubą simbolinį kapitalą. T.y. viena jo dalis susijusi su antisovietinio pasipriešinimo atmintimi ir herojais, įskaitant Sąjūdžio lyderystės ir SSRS sugriovimo temas, kurių atstovai buvo sumaniai kooptuoti ir į partijos ar jos „satelitų" gretas; kita tuo metu skelbiasi esanti eurointegracijos vėliavnešiu. Todėl jai buvo ir yra nesunku prisiskirti sau ir vienintelės politinės jėgos, esą saugančios ir puoselėjančios Lietuvos valstybingumą ir tautines vertybes, vaidmenį. O visa tai leido perimti į savo rankas ir viešosios erdvės monopolį bei kontrolę, įtvirtinant postulatą: „Kas ne su mumis, tas priešas arba priešo agentas". Šalia šių ideologinių dalykų dera pabrėžti ir stebėtinus vadybinius bei saviškių tinklų kūrimo gebėjimus, kuriais pasižymi ši partija. Jai geriausiai pavyko užvaldyti ir įsisavinti valstybės resursus ir sumaniai jais manipuliuojant gausinti saviškių ir simpatikų gretas pačiose įvairiausiose srityse - pradedant valstybės tarnyba ir baigiant žiniasklaida. Tai padeda įveikti ir potencialią krizę, kylančią iš vis didėjančios properšos tarp vaizdavimosi nacionalinės valstybės ir tradicinių vertybių puoselėtojais bei gynėjais, iš tiesų vis atviriau veikiant kaip entuziastingiems eurofederalizmo bei genderizmo ideologijos skleidėjams. Šį vertybinį įtrūkį bei veidmainystę pamatę ir mėginantys apie tai kalbėti yra sumaniai eliminuojami iš viešojo veikimo arba marginalizuojami. Tuo metu jas palaikantys apipilami įvairiais „saldainiais": reikšmingais postais, garbės vardais ir ordinais, premijomis, vardinėmis pensijomis ir pan. Trumpai tariant, natūralu, kad įvyko būtent šių dviejų institucijų - TS partijos ir LRT - besidalinančių ir gausinančių viena kitos simbolinį kapitalą ir kultūrinę hegemoniją, susiliejimas. O pastaruoju metu uždaromi bet kurie keliai, kurie šį susiliejimą galėtų pajudinti ar bent paveikti.

V.SINICA: TS-LKD yra geriausiai šiuolaikines įtakos įtvirtinimo ir visuomenės indoktrinacijos formas perpratusi partija. Ji supranta, kad ilgalaikiam įsitvirtinimui, kuriam neturėtų įtakos net pralaimėti rinkimai, yra būtinas švietimo, medijų ir teismų palaikymas. Akademiniame pasaulyje geriausiai organizuota įtakos siekimo grupė yra su TS-LKD neformaliai ir formaliai (partinėmis narystėmis) susijęs „Naujasis Židinys-Aidai". Šio ratelio atstovai nuolatos viešumoje palaiko TS-LKD. Teismų pasaulyje praėjusį dešimtmetį dominavo su TS-LKD rinkimuose dalyvavęs prof. Dainius Žalimas - radikalias reformas vykdęs ir TS-LKD de facto palankius sprendimus priiminėjęs Konstitucinio Teismo pirmininkas. Tobulas tokio darbo „ranka rankon" pavyzdys - skandalingas KT sprendimas, jog Seimas negali tikrinti, kaip LRT išleidžia jai skirtas biudžeto lėšas. Pagaliau žiniasklaidoje taip pat aukščiausius postus užėmė nuosekliai TS-LKD, o dar tiksliau, ne pačią partiją, bet jos jaunosios kartos nešamą visuomenės perauklėjimo politiką palaikantys asmenys - Rita Miliūtė, Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, Indrė Makaraitytė ir t.t. TS-LKD yra kaip tinklas apraizgiusi svarbiausias visuomenės nuomonės formavimo sferas.

N.VASILIAUSKAITĖ: Atsakymas - todėl, kad biudžetinis finansavimas neišvengiamai reiškia priklausomybę nuo tą biudžetą de facto valdančių jėgų. Konservatoriai yra reali Lietuvos valdžia, kad ir kas konkrečiu metu sudarytų valdančiąją koaliciją ar eitų ministrų pareigas. Lojalumas konservatoriams Lietuvoje reiškia priklausomybę išsilavinusiam, intelektualiam sluoksniui - visiškai nepriklausomai nuo realaus išsilavinimo ir intelekto. Kaip tik todėl niekaip kitaip socialinio statuso negalintys įsigyti, tačiau besijaučiantys turį į jį teisę, vidutinių gabumų žmonės - biurų, kultūros ir akademijos „planktonas" - jiems lojalūs. Ir atvirkščiai - menkiausias nelojalumas reiškia socialinį ostrakizmą, savęs išstatymą taikiniu.

V.VASILIAUSKAS: LRT į savas patikimas rankas sugrįžo maždaug 2008-aisiais, kurie yra ir visos Lietuvos žiniasklaidos lūžio taškas, kai konservatorių A.Kubiliaus Vyriausybės „naktinė reforma" sudavė mirtiną smūgį nepriklausomam lietuviškam spausdintam žodžiui. Tais metais LRT generaliniu direktoriumi netikėtai tapo Audrius Siaurusevičius. Dar didesnis netikėtumas buvo šio „elektros skydinės nakvynininko" metamorfozė - buvęs brazauskininkas virto landsbergininku. Per A.Siaurusevičiaus direktoriavimo dešimtmetį (2008 - 2018 m.), taip pat ir prezidentės D.Grybauskaitės dvi kadencijas, LRT virto konservatorių adeptų tvirtove. Žodį „konservatoriai" derėtų rašyti kabutėse, nes tai postkomunistinė neoliberali politinė partija, per šviesmetį nutolusi nuo tradicinio konservatizmo.

Į LRT sugrįžo senieji vienpartinės ideologijos laikai. Panašu, kad egzistuoja, bent neoficialiai, patikimų apžvalgininkų, komentatorių, politologų sąrašas, kurio dalyviai neišeina iš eterio, ir „juodasis" sąrašas, į kurį įtrauktuosius LRT kameros ir mikrofonai iš tolo aplenkia. Tai rodo, jog faktiškai sugrįžo cenzūra. Laidų kūrėjai net užmiršo pagrindinį sąžiningos žurnalistikos etikos principą, - išklausyti antrąją pusę, suteikti žodį kritikuojamam asmeniui. Paskutinis tokios LRT „žurnalistikos" pavyzdys - LRT „tyrimas" „Riaušių anatomija". Neatsitiktinai šis gėdingas filmas lyginamas su Kremliaus ruporo - Pirmojo Rusijos kanalo - produkcija. Tokia pati atvira propaganda, žaidimas „į vienus vartus", išskyrus tai, kad lietuvių propagandistai profesijos atžvilgiu pasirodė kaip apgailėtini mėgėjai. Kuo toliau, tuo labiau LRT tyrimų tarnyba panašėja į smogiamąją grupę, skirtą triuškinti visus konservatorių kritikus ir varžovus.

G.JAKAVONIS: Ar matote kokių prošvaisčių, kad LRT galėtų keistis, kokia, jūsų nuomone, turėtų būti tikrosios Lietuvos nacionalinės televizijos, atstovaujančios mūsų tautiniams interesams, ateitis?

R.ČEPAITIENĖ: Sunku kalbėti apie ateitį, kai po ranka neturi krištolinio rutulio. Tačiau sprendžiant iš viešojoje erdvėje matomų tendencijų, vyksta ryškus viešosios erdvės atsidalijimo procesas. Kuriasi alternatyvios žiniasklaidos priemonės, kurios ir užpildo laisvų debatų ir svarbių, kontroliuojamoje žiniasklaidoje apeinamų ar išjuokiamų temų nagrinėjimo vakuumą. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad dalis žiūrovų, ar garbaus amžiaus, nesinaudoja internetu ir nežiūri „YouTube" kanalų, per kuriuos ir transliuojamos alternatyvios žiniasklaidos priemonės, tad LRT jiems iš įpročio ir toliau liks svarbus bei autoritetingas informacijos šaltinis. Tačiau mažosios, alternatyviosios medijos irgi susiduria su tam tikra bėda - jų įvairovė ir gausa trukdo atskirti pelus nuo grūdų - tarkim, išties antivalstybine veikla užsiimančios propagandos ruporus nuo patriotinių antisisteminių kritikų. Tačiau optimistiškai tikėčiausi, kad žmonės atsirinks, kas yra kas. Optimizmo suteikia ir tai, kad į šiuos, „mažuosius", ekranus sugrįžta asmenybės, kurių charizma ir intelektas, vidinė laisvė ir skleidžiamos tiesos jėga ir patraukia paskui save vis daugiau žmonių.

V.VASILIAUSKAS: LRT yra oligarchinės valstybės dar viena valstybinė (žiniasklaidos) monopolija, kuri pati save kontroliuoja. Visuomenės kontrolė per žymių visuomenės, kultūros, mokslo atstovų LRT tarybą yra tikriausia imitacija ir fikcija. 1997-2001 m. buvau LRT tarybos narys. Kadencijos pradžioje taryba rimtai spaudė LRT administraciją, kad visuomeninis transliutojas vykdytų savo misiją, bandė kontroliuoti, kaip efektyviai naudojamos biudžeto lėšos, ar skaidrūs viešieji pirkimai. Bet ilgainiui tų puikių padorių žmonių reiklumas ir principingumas pradėjo blėsti. Pasirodo, LRT administracija pradėjo LRT tarybos nariams smarkiai kelti atlygį už kiekvieną tarybos posėdį. Kaip gali kontroliuoti savo darbdavį, jeigu jis moka tau algą, jeigu sėdi jo kišenėje?

Po 2016 m. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos nelauktai laimėtų Seimo rinkimų jiems pasakiau: „Jeigu realiai norite perimti valdžią, pasimokykite iš lenkų partijos „Teisė ir teisingumas", kurios pirmas žingsnis po laimėtų rinkimų buvo nacionalinės televizijos sutvarkymas. Net pasisiūliau sudaryti profesionalių ekspertų darbo grupę, kuri paruoštų įstatymo pataisas ir LRT pertvarkos projektą. Bet „valstiečiams" nereikėjo patarimų ir talkos iš šalies. Patys ėmėsi LRT. Vangiai, neryžtingai ir nemokšiškai, tuščiai sukėlę triukšmą, po kurio LRT administracijos „nepriklausomybė" (nuo visuomenės, Seimo) tik dar sustiprėjo. D.Grybauskaitės statytinė M.Garbačiauskaitė-Budrienė, atsivedusi savo komandą, LRT pavertė uždara „valstybe valstybėje".

N.VASILIAUSKAITĖ: Manau, būtina panaikinti biudžetinį finansavimą, vietoj to palikti savanorišką abonentinį mokestį - taip LRT taptų atsakinga žiūrovams ir bijotų juos prarasti (kas faktiškai jau nutiko: vis daugiau gyventojų pereina prie alternatyvių šaltinių). Bet pirmiausia būtina atleisti LRT tarybą, generalinę direktorę ir visą pagrindinę komandą.

V.SINICA: Tikrai tautiniams interesams atstovaujanti nacionalinė televizija turėtų pirmiausia laikytis LRT įstatymo 4 straipsnio, kuris skelbia: „LRT programų ir LRT interneto svetainės turinys turi būti skirtas įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT programose ir LRT interneto svetainėje neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms. LRT informacinėse programose, komentaruose ir LRT interneto svetainėje pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios turi būti autorizuotos, patikrintos ir išsamios. LRT programose pirmenybė teikiama nacionalinei kultūrai". Plačiai cituoju, kad pastebėtumėte - pažiūrų įvairovės atspindėjimas nurodomas bent tris kartus. Tai ypatingas akcentas. Žiniasklaida nėra laisva, jeigu joje drįstama populiarinti vieną požiūrį ir užčiaupti kitus. Dabar būtent tai ir yra daroma.

Abejojantys gali susimąstyti: kada matė LRT autorines laidas, kuriose dėstomas požiūris už vyro ir moters šeimą, prieš LGBT reikalavimus? Laidas už sienų apsaugą, prieš migrantų priėmimą? Kada žiniose buvo teigiamų naujienų apie Lenkijos valdančiuosius? Juk jie yra populiariausi savo šalyje. Kada TV laidose kalbinti patriotinių pažiūrų inteligentai? Tenka išgirsti absurdiškų aiškinimų, kad LRT esą egzistuoja įvairovė, nes lrt.lt portale paskelbiami ir kitų pažiūrų tekstai. Įvairovė egzistuos tada, kai skirtingas pažiūras atspindės geriausiu laiku rodomos politinės TV laidos. Išnaikinti vienpusiškumą, užtikrinti įvairovę ir nacionalinės lietuviškosios kultūros sklaidą yra sunkiausias, bet ir svarbiausias uždavinys, tenkantis atsinaujinimo laukiančiai LRT tarybai.