1 nuotr.Lietuvoje lapkričio pradžia, kažkaip labai greitai atėjo paskutinis rudens mėnuo... Dienai trumpėti liko tik pora valandų ir - pusantro mėnesio. Dabar turėtume įžengti į tamsių dienų, ilgų naktų ciklą... Paprastai tokį lapkritį mes ir įsivaizduojame. Žinoma, jis gali būti kitoks nei visi, tačiau kai kas jame yra labai lapkritiška. Taigi - ką jis turi nuveikti, kuo išsiskirti iš kitų metų mėnesių?
Jam turėtų tekti ypatingi darbai, iš kurių didžiausiasi du: nuskainioti lapus ir gamtą paruošti žiemai. Po spalio lapų nedaug beliko, o kuo daugiau jų kabos ant šakų, tuo didesnė grėsmė bus medžiams. Po pirmųjų spalio pabandymų lapkritis tikrai atneš šlapdribas - gal net sniegą. O ant lapų iškritęs šlapias sniegas ima sverti šakas... toks svoris būna sunkiai įsivaizduojamas, nes nuo jo lūžta šakos ir visi medžiai. Net pušys, neišlaikiusios šlapios sniego košės slėgimo praranda daug šakų.
Net spėlioti nereikia - šių metų lapkritis bus tikrai šiltesnis už tradicinį paskutinį rudens mėnesį. Tačiau savo vaidmens jis negali nei atsisakyti, nei pakeisti. Matyt, kas gamtos pavesta, tą jis ir atliks. Visų pirma, išgins paskutinius paukščius keliautojus. Šiaip jau lapkritį jiems keliauti lyg ir ne laikas. Tačiau jie vis dar skrenda, ypač dabar. Šių metų paukščių gyvenimo, perėjimo sąlygos buvo labai geros, jauniklių užaugo labai daug.
Ką tik mes visi buvome pasklidę po kraštą, lankėme savo artimųjų kapelius, keliavom, stebėjomės, grožėjomės Lietuva. Daugeliui šios dienos yra reta galimybė prisiglausti prie savo šaknų, sugrįžti į savo kraštą, aplankyti gimtinę ar jos vietą. Per metus pasikeitė daug kas. Gal ir mes...
Po Visų Šventųjų dienos, po Vėlinių išaušta lapkričio trečioji, Europoje žinoma kaip šventojo Huberto diena. Šventasis Hubertas - medžioklės ir medžiotojų globėjas. Ar dabar, 21 amžiuje dar madinga kalbėti apie medžiotojus ir medžioklę? Ar ši šventė gali turėti vietą Lietuvoje, kur, sakytum, visos šventės jau sudėliotos, surūšiuotos ir „svetimai" tiesiog nėra vietos įsiterpti...
Europoje ši šventė turi gilias tradicijas, švenčiama ne tik medžiotojų, bet ir daugelio bendruomenių. Tarpukaryje Lietuvoje ši šventė jau švęsta - gal ne taip masiškai, kad būtų visur skambėję, bet dalis kultūringos (ir kultūringos medžioklės) visuomenės atstovų apie ją žinojo. Po 1990-jų Huberto šventė „atėjo" nedrąsiai ir pagaliau tapo reiškiniu, kuriuo jau neabejojama.
Nesinori dar sykį pasakoti paties švento Huberto istorijos - virsmo iš lėbautojo, medžiotojo, šunų veisėjo į pasaulio minimą šventąjį. Ko gero - svarbus tik pats momentas, įvykis, lėmęs jo pasikeitimą. Legenda pasakoja, kad išvargintas medžioklės užmigęs miške, jis buvo pažadintas nepaprastos akimirkos - prieš jį stovėjo elnias, dailus raguotis, tarp kurio ragų karūnos švytėjo kryžius.
Tokio apsireiškimo pakako, jis tapo vienuoliu, po to - net vyskupu ir mokė visus gerbti gyvybę. Kam tas labiausiai svarbu? Žinoma, medžiotojams. Nes teisė atimti gyvybę yra labai sunki - tą gali ne kiekvienas, nors turi viską: ginklą, leidimą tą daryti. O jei jau žvėris garbingai nukautas, jis turi būti pagerbiamas.
Ar tokia šventė trunka vieną dieną? Matyt, ji turėtų būti visus metus, kad mes visi galėtume išmokti pagarbos ir jautrumo visai gyvybei.
