Viskas sukasi apie pinigus, ne apie pagalbą šeimoms

Neseniai A.Stančikienė įdėjo skelbimą, kuriame praneša, kad ieško darbo. Tai reiškia, kad daugiau kaip 14 metų veikęs jos pačios įkurtas paramos ir labdaros fondas „Algojimas", stabdys veiklas. Ne vienerius metus A.Stančikienė ne tik dirbo su negalią turinčiais vaikais, bet ir nuolat dalyvavo įstatymų leidybos procesuose. Ji buvo viena iš ekspertų, dalyvavusių vaikų namų pertvarkos procese. Tuomet ji aktyviai kovojo už tai, kad būtų užtikrinamos ir negalią turinčių vaikų teisės. Ji kritikavo pertvarką, kuri vėliau išaugino ne vieną skandalingą vaikų atėmimo iš šeimos atvejį. Dėl tokios savo veiklos A.Stančikienė nuolat jautusi, kad yra nepageidaujama, nepatogi, ne tokia, kaip kai kurių kitų organizacijų vadovai.

Vienu iš paskutiniųjų šūvių į fondą „Algojimas" buvo valstybės finansuoti projektai, kuriuos įgyvendinant turėjo būti teikiama atvejo vadyba vaikus su negalia auginančioms šeimoms. Įkūrusi „Pojūčių kliniką", kur buvo teikiama tokia pagalba, A.Stančikienė tikėjosi, kad jų geroji praktika bus naudinga ir kuriant valstybinę sistemą. Bet galiausiai fondas sulaukė kaltinimų dėl dokumentų klastojimo ir sukčiavimo, dėl ko iki šiol vyksta teisminiai procesai.

Šiandien kalbėdama su „Vakaro žiniomis" A.Stančikienė sako, kad yra viena pirmųjų sparčiai populiarėjančios atšaukimo kultūros (cancel culture) taikinių: „Dėl to nesijaučiu blogai, o juolab auka. Tai jau buvo, net netikėtumas užsimiršo."

„Iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Man atrodė, kad tai, ką darome, yra labai svarbu. Kad ir po trupinėlį, bet tie pokyčiai veikė nors fondo veiklos ribose.

Aš niekuomet netylėjau, todėl tapau taikiniu, o kartu su manimi buvo nusitaikyta ir į fondą. Per pastaruosius metus mes buvome po padidinamuoju stiklu nuolat. Man atrodo, kad mus tikrino visos įmanomos valstybinės institucijos. Ir nieko niekuomet nerasdavo. Būdavo sakoma, kad tikrinimai yra planiniai, įstaigos atrenkamos atsitiktinai. Mes su kolegomis net juokaudavome, kad gal reikėtų pradėti loterijos bilietus pirkti, jeigu jau tokie laimės kūdikiai! - pasakojo A.Stančikienė. - Dabar jau žinau, kad dėmesys buvo iš seniau, net darbuotojai būdavo kalbinami, kad kažką negero nutekintų, kad tik pavyktų sukurti istoriją, jog aš gyvenu iš vaikams skirtų pinigų. Kai pagalvoju apie visus tuos fondo veiklos metus ir imu daugiau viską analizuoti, suprantu, kad iš anksto buvo nuspręsta, kad tokios atvejo vadybos negalią turintiems vaikams, kokią įsivaizdavome ir organizavome mes, niekas nė neplanuoja įgyvendinti valstybiniu lygiu."

- Jeigu nebūtumėte gavę valstybinio finansavimo, šiandien fondas dar veiktų?

- Oficialiai jis dar ir dabar veikia. Yra dar vienas projektas, kurio veiklos baigiamos vykdyti. Nors aš jau nuo sausio negaunu nė vieno cento. Taip pat iki šiol bendraujame su šeimomis, kurias padėjome perkelti iš Ukrainos. Bet iš esmės tie finansuoti projektai turbūt buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl „sąskaitų suvedimas" galiausiai įvyko labai greitai. Juk mes per daugiau kaip dešimtmetį veiklos nedalyvaudavome valstybės finansuojamuose konkursuose, išskyrus labai nedidelius, kuriuos skelbdavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Mes daugiau ieškodavome fizinių rėmėjų ir įmonių.

O tada visgi laimėjome projektą su partneriais, kuris siekė beveik pusę milijono eurų. Tai dideli pinigai, į kuriuos nusitaikiusių visada yra. Kitas, atvejo vadybos projektas, galiausiai buvo sustabdytas ir prasidėjo teisminiai procesai.

Sistemoje viskas yra apie pinigus, o mes norėjome kalbėti apie santykį ir jo puoselėjimą. Sistema dirba taip, kad tiek paslaugų tiekėjas, tiek šeimos, būtų orientuotos į pinigus. Šiandien negalią turinčius vaikus auginančios šeimos kuria fondus ir pačios renka finansavimą, kad galėtų įsigyti paslaugas. Visas rūpestis paliktas šeimoms ant pečių. Viskas orientuojama ne į pagalbą šeimai, o į finansinės gerovės pritraukimą, kad būtų galima įpirkti kuo daugiau pagalbos vaikui. O komercinių veiklų ir paslaugų atsiradę labai daug. Tėveliai neturi kito kelio tik pirkti paslaugas ir patys sprendžia, kaip jie mano, kas yra reikalinga jų vaikui. Tikrosios atvejo vadybos, kaip pagalbos šeimai, nebeliko.

- Fondą kūrėte vedina savo išgyvenimų ir netekčių, kad padėtumėte kitiems, bet paaiškėjo, kad to niekam nereikia?

- To reikia šeimoms, bet ir jos šiandien ne visuomet tai supranta. O sistemai to niekada nereikėjo. Žinoma, sistemoje pavyko pasiekti ir gerų pokyčių. Bet mes visada buvome ne tos krypties. Mūsų nuostatos visuomet buvo orientuotos į šeimos poreikį ir palankios aplinkos kūrimą visai šeimai.

- Sistema laimėjo?

- O kaip kitaip galėjo būti. Fondo veikla yra susijusi su manimi, nes esu steigėja. Ką mačiau galinti daryti per fondo veiklas, to nebeliks. Kitaip elgtis būtų tiesiog beprotybė. Tiesiog pasaulyje vyksta dideli pokyčiai ir mūsų veiklos neatitinka veikimo taisyklių. Negalime organizuoti veiklų, kuriomis netikime.

Žinoma, kad iš pradžių buvo labai skaudu. Dabar esu dėkinga ir gyvenu nuostabų gyvenimą. Pagyvenusi Panevėžyje, atradau džiaugsmą mažuose dalykuose. Mėgaujuosi mažesnio miesto privalumais, kai gali pasikalbėti su kasininke parduotuvėje, kai jautiesi bendruomenės dalimi. Tai suteikia žmogui daugiau pasitikėjimo savimi ir motyvacijos.

O kalbant apie darbą, dėl savo ateities aš nebijau, neabejoju, kad dar turiu kuo dalintis ir galėsiu būti naudinga.

- Šiandien prižiūrite savo tėtį. Iš arti matote dar vieną sistemos dalį - artimųjų priežiūra. Kiek pagalbos čia galima sulaukti?

- Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visko yra ir viskas yra apgalvota. Bet viskas yra mokama. Tokio amžiaus žmonėms svarbiausia saugumas. O jį galima sukurti tik mokant pinigus. Ir daug kas taip nehumaniškai sustyguota... Todėl lieka tik artimieji.

Neseniai Seimas pritarė, kad ir slaugantys žmonės būtų draudžiami privalomu sveikatos draudimu. Žinoma, tai yra kažkoks mažas reikalingas žingsnis, bet ne toks pokytis, kokio sistemai reikia.

- Apie tai neseniai buvo iškeltas klausimas, kai suaugęs sūnus, globojęs savo mamą, neištvėrė ir pakelė prieš ją ranką. Šiandien jis sėdi kalėjime. Ar šis atvejis kažką pakeitė sistemoje?

- Niekas nepasikeitė. Tos istorijos detalių aš nežinau, bet net ir tikintys žmonės suklysta. Jeigu žmogus neturėjo palaikymo, atramos, galiausiai jis neištvėrė. Žinoma, žmogus atsako už savo poelgį pagal įstatymą, bet reikėtų plačiau diskutuoti apie tai, kaip jis iki tos situacijos atėjo.

Slauga yra didžiulis ir labai sunkus darbas. Dar sudėtingiau yra prižiūrėti savo artimą žmogų. Prisideda asmeniniai išgyvenimai. Manau, kad prižiūrėti savo tėtį ar mamą psichologiškai yra daug sunkesnė našta nei prižiūrėti savo vaiką. Sakau tai, nes galiu tai palyginti.

Vietoj pagalbos artimiesiems, dažniau girdime apie eutanazijos įteisinimą. Man atrodo, kad tai skirtingi dalykai, ir jie painiojami tarpusavyje.

Dabar viskas vyksta panašiai, kaip su ilgai netvarkytu kampu namuose. Kai pradėjus tvarkyti vieną kampą, pamatai, kad reikalingas kapitalinis remontas. Taip ir čia. Pajudinus ilgai netobulintą sistemą, ji subyrės. O kaip pastatyti naują? Kaip jau įprasta - pagal visiems vienodus algoritmus. Jau ir „neįgalusis" nebus galima sakyti. Ar iš tos didelės tolerancijos neva integruoti, nenueisime iki to, kad ant negalią turinčio žmogaus pečių bus užkrauti reikalavimai, kurie jam tiesiog neįveikiami. Kiek bekeisime sistemą, jo pajėgumai nepasikeis. O dar labiau bijau, kad tame bendrame algoritme vėl nepasimestų negalią turintys vaikai ir jų šeimos.