Visas karves išpardavęs vilkaviškietis rėžė: Nusibodo, kad ūkininkai laikomi „gaidžiais“

Pastarosiomis dienomis Lietuvoje sumažėjo dar vienu karvių laikytojų ūkiu. Visu 90-ties karvių ūkiu. Vilkaviškio r. sav. ūkininkas Arvydas Šlivinskas ne vienerius metus pieno supirkėjus gąsdino išparduosiąs karves, jei kainų nepadidins. Niekas nesiklausė. Pastaruoju metu, kai kaina neva dėl karantino nusirito iki 21 cento už litrą, augintojo nervai neišlaikė.


Pandemija ar gobšumas?

„Paskambinau į „Marijampolės pieno konservų“ gamyklą ir pasakiau, kad pieno nebeparduosiu. Nustebo, kainą nuo birželio 1 d. juk padidinę, kas dar blogai?

Ačiū, kovo pabaigoje numušė 5 ct, birželį 1 ct padidino. Kokia čia aritmetika? Dėliojam taip, anaip, galai nesueina. Per praėjusius metus turėjau apie 50 tūkst. eurų nuostolio, kiek būtų šiemet?“ - apgailestauja jau buvęs didžiausio Vilkaviškio r. sav. karvių ūkio savininkas. Ar negaila? Kaip gali būti negaila, jei tiek pastangų įdėjus reikia taip drastiškai pabaigti. Gaila esą tuščių tvartų, savo juodmargių, ašaros rieda. Gaila, kad į Užimtumo centrą iš ūkio išėjo keturi geri darbuotojai.

A.Šlivinskas neteko karvių, o perdirbėjai - arti 2 tonų pieno per parą. „Matyt, pieno jiems nereikia. Jie sakė, kainą sumažinę dėl pandemijos. Ar per pandemiją niekas pieno nepirko, prekybos centrai buvo uždaryti? Visi ir valgė, ir pirko, tik perdirbėjams atsirado dingsnis kainą nukirsti“, - atsakymą turi ūkininkas. Anot A.Šlivinsko, primilžių nesistengę „išlaužti“, bet karvutės buvusios prižiūrėtos, mylimos ir gerbiamos. Šeimininkas pats ne tik ūkininkas, bet ir veterinarijos gydytojas.

Per Lenkiją į Armėniją

A.Šlivinskas ūkininkauja nuo 1992 m., 2000 m. įkūrė pieno ūkį, o 2004 m. tapo vieninteliu sertifikuotu rajono pieno gamintoju, gavusiu leidimą pieną eksportuoti į Europos šalių rinkas.

Pradėjo nuo 120 karvių, buvę minčių plėstis, bet po 2008 m. krizės tokios svajonės išsilakstė. Pieno ūkis sumažėjo iki 90 karvių. „Niekam neįdomu, kad pieno ūkiai nyksta. Vilkaviškyje dar keli ūkininkai augina karves, bet nežinia, kiek ilgai jie kęs nesiskaitymą. Su žemdirbiais įprasta nesiskaityti. Smulkieji pienininkai apskritai gauna po 14-15 centų už litrą. Kaip jiems išgyventi?“ - mintija žemdirbys.

Pienininkai nesupranta, kodėl Lenkijos pieno tiekėjai gauna 38 centus už litrą, o lietuviai perpus mažiau. Dėl to buvo nusistatęs savo prižiūrėtų juodmargių neišleisti į Lenkiją. Išėjo kaip išėjo: 30 karvių pardavė į Kalvarijos savivaldybę bei krašto ūkininkams, dėl 60 karvių buvo sutarta su Lietuvos veterinarijos akademijos valstybiniu mokomuoju bandymų ūkiu. „Jie paskutiniu metu atsisakė, negauną pinigų. Ką man daryti pradėjus? Dėjau skelbimą, atvažiavo jaunas lenkas ir tepaklausė, kiek „galvų“? Krauk viską, ko nereikia, telyčias, veršiukus. Išsivežė į Balstogę. Sakė gausiąs 35-38 centų už litrą. Kad tik į Balstogę. Pirkėjas prasitarė, turį jie karvių tiekimo kontraktus su Armėnija. Ten valstybė nesišvaistanti pašalpomis kaimiečiams. Atmatuoja žemės, nuperka karvę ir, prašom, dirbk. Lenkas prasitaręs, kad pardavę karvę į Armėniją jie gauna 2 tūkst. eurų, kai Lietuvoje nusiperka perpus pigiau“, - pasakojo ūkininkas.

Darbininkai ir išlaikytiniai

Tuo metu mus švaistymasis pašalpomis žmones atpratino dirbti. Rengdamasis išparduoti ūkį pats tuo įsitikinęs. „Paskelbiau, kad dovanoju karvę sunkiau gyvenančiam, su sąlyga, kad karvės negalės parduoti. Ruošiausi pristatyti pašarus karvei, įrengti ganyklą, o atlygio prašiau 3 litrų pieno du kartus per savaitę. Nė vieno skambučio nesulaukiau. Prieš tai ieškojau pasamdyti melžėją, pažadėjau mokėti 850 eurų į rankas, o ji klausia, ar galės atvažiuoti į darbą kada panorėjus. Koks klausimas apie atvažiavimą dirbti, kada patinka, kai turi padaryti darbą? Taip ir nesusitarėm. Netiko jai, kad už atlyginimą reikės dirbti. Gyrėsi, gausianti 500 eurų Užimtumo centre be jokio darbo. Žmones valstybė išmokino pašalpas gauti nedirbant. Po to tik dar tvirčiau suvokiau, kas gyvena Lietuvoje - pašalpų prašytojai“, - piktinosi ūkininkas.

Prie ko prieisime?

Įskaudintas ūkininkas porino, verslą skirstąs į tris grupes. Kalbant kalėjimo žargonu, „vierhus“, „dūhus“ ir „gaidžius“. Žemės ūkį jis priskiria prie tų pastarųjų. „Tie, viršuje, gali daryti, ką nori, bet jie pamiršta, kad žemė motinėlė visus maitina.

Europos Sąjunga per pandemiją pragydo, kad reikia vietinę pramonę vystyti, tada per pandemijas niekas nestrigs, nieko neteks laukti. Ką mes galime gaminti, jei tik žlugdyti išmokome? Kiaulių ūkį sužlugdėme, pieno ūkį baigiame pribaigti. Tuoj būsime kaip aborigenai. Atvažiuos amerikiečiai pašaudyti mūsų saugomų stumbrų, numes keletą eurų, taip ir gyvensime.

Sakau tiesiai šviesiai - šiandien žemdirbiai kažkam turi uždirbti pinigus“, - piktinasi ūkininkas ir savivaldybės politikas A.Šlivinskas.

Pardavęs karves, pats nesiruošia tik spjaudyti ir gaudyti. Augins mėsinius galvijus, toliau dirbs veterinarijos gydytoju. Nežada trauktis ir iš Lietuvos juodmargių asociacijos tarybos narių.

P.S. Išleisdamas paskutines karves į Lenkiją Arvydas Šlivinskas paprašė vežėjų stabtelėti prie kiemo vartų atsisveikinti.