Vilniaus Sereikiškių vandenvietei - 100 metų

Pasak legendos, prieš septynis šimtmečius Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas sostinę Vilnių įkūrė dviejų upių - Neries ir Vilnios - santakoje, saugioje kalvų apsuptyje. Šios kalvos nuo neatmenamų laikų geriamuoju vandeniu aprūpino miestą iš trijų šaltinių: Vingrių, Župronių ir Aušros vartų.

Apie 1501 metus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro vienuoliams dominikonams suteikta teise Vingrių šaltinių vandenį tiekti Vilniui prasideda sostinės vandentiekio istorija, nors kai kurie tyrinėtojai teigia, kad vandentiekio sistemos mieste buvo dar XV amžiuje.

Tais laikais ši sistema buvo paprasta - dėl šaltinių išsidėstymo aukščiau gyvenamų teritorijų, mediniais vamzdžiais vanduo į miesto aikštėse įrengtus viešuosius šulinius ir fontanus tekėjo be jokios papildomos įrangos. Medinė vandentiekio magistralė į išlietą iš ketaus metalinę buvo pakeista 1879-1882 metais. Taip buvo siekiama padidinti šaltinių našumą.

Tuomet, kai XIX amžiaus antroje pusėje Vilnius atsigavo po ilgų karų ir kitų nelaimių, mieste ėmė trūkti vandens, todėl reikėjo ieškoti naujų resursų, modernizuoti vandentiekio sistemą. Pačioje šimtmečio pabaigoje, 1893 metais, Miesto taryba įsteigė komisiją esamai situacijai ištirti ir naujo vandentiekio gairėms parengti. Deja, per 10 metų reikalai nepajudėjo, nes vis keitėsi nuomonės, kur reikia ieškoti sostinės vandentiekio ateities - virš žemės ar po ja.

Geriausi atrodė siūlymai vandenį miestiečiams tiekti iš Neries arba Žaliųjų ežerų ar didinti naudojamų šaltinių našumą, tačiau atsirado manančių, kad jo rasti galima ten, kur iki šiol ieškota nebuvo. Paaiškėjo, kad visai netoli miesto centro, Bernardinų sodo teritorijoje, nedideliame gylyje slūgso požeminiai vandenys ir kad šis gėlas ir puikios kokybės vanduo gali visiškai patenkinti Vilniaus geriamojo vandens poreikius. Juolab kad jis buvo apsaugotas nuo išorinės taršos, o vandentiekis šiam vandeniui išgauti ir buvo pigesnis.

1903 metais pagaliau buvo nuspręsta, kad galimybė vandenį tiekti iš Neries upės ar kitų paviršinio vandens šaltinių nėra perspektyvu. Iš Vokietijos buvo pakviestas žymus to meto hidrotechnikas, inžinierius Oskaras Smrekeris, po trejų metų Miesto tarybai jis pristatė naują vandentiekio projektą. Pagal jį vanduo turėjo būti siurbliais pumpuojamas iš artezinių šulinių Bernardinų sode.

Po detalių tyrimų inžinierius pateikė išvadas, kad požeminis vanduo yra labai geros kokybės, o jo užteks tikrai ilgam. Jau tada buvo nustatyta, kad vandenyje yra ištirpusios geležies perteklius, tačiau pripažinta, kad jį nesunku pašalinti. Projektas buvo patvirtintas 1909 metais.

Kadangi investicija buvo didelė - sąmata siekė tais laikais milžinišką milijoninę rublių sumą, be to, buvo numatyta atnaujinti visą vandentiekio ir kanalizacijos sistemą, - buvo nuspręsta imti paskolą.

Sėkmingai pabaigus visus parengiamuosius darbus, 1912 metų liepą Bernardinų sode, dabar turinčiame Sereikiškių parko vardą, buvo pradėta fiksuoti Vilniaus centralizuoto vandentiekio istorija - pradėta dvejus metus trukusi siurblinės statyba. Siurblinė unikali tuo, kad veikia dar ir šiandien. Pastatas buvo ypatingos architektūros, jo projektas buvo derintas prie sostinės senamiestį puošiančio Šv.Onos bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno ansamblio.

Šiuo darbu prasidėjusi Vilniaus centralizuoto vandentiekio modernizacija nesustojo. 1914 metais buvo pastatyta Pavilnio vandenvietė, 1916 metais baigta vandentiekio vamzdynų ir ant Tauro kalno bei Liepkalnio gatvės teritorijoje esančių vandens rezervuarų statyba, užbaigusi centralizuotą vandens tiekimo sistemą.

Prie jos 1935 metais buvo prijungta Tuskulėnų vandenvietė - ji veikė iki 1960-ųjų. Vienas stambiausių Vilniaus centrinės vandentiekio sistemos sukrėtimų buvo 1941 metų pavasarį kilęs dizenterijos ir šiltinės, plitusių vandeniu, protrūkis. Po jos Sereikiškių siurblinėje kurį laiką vanduo buvo chloruojamas, o 1955 metais čia įkurta geriamojo vandens mikrobiologinių-cheminių tyrimų laboratorija.

Vandens tiekimas buvo nutrūkęs ir 1944 metais, kai besitraukianti vokiečių kariuomenė susprogdino strategiškai miestui itin svarbią Sereikiškių siurblinę. Pastatas buvo atstatytas, rezervuarai - sutvarkyti, o gyventojams dar tais pačiais metais atnaujintas vandens tiekimas. Vandentiekio istoriją mena siurblinės patalpose 1976 metais įkurtas muziejus.

Vienintelė taip ilgai veikianti siurblinė ir šiandien švariu ir skaniu geros kokybės požeminiu vandeniu aprūpina Vilniaus centro ir senamiesčio gyventojus, o sostinė gali didžiuotis būdama viena iš nedaugelio pasaulio miestų, kuriuose centralizuotai tiekti vanduo imamas tik iš artezinių šaltinių.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"