Vienas iš dešimties jau paverstas elgeta

Padėtis - katastrofiška

Aštuonios iš dešimties Lietuvos šeimų savo finansinę padėtį dabar apibūdina kaip blogą ar vidutinę - 80 proc. apklaustųjų. Šeimos finansinę padėtį kaip gerą įvertino kas šeštas - 16 proc. namų ūkių.

Prieš metus - 2009 m. rugsėjį - šeimos finansinės padėties vertinimas buvo panašus. Tačiau, palyginti su padėtimi prieš dvejus metus, stebimi dideli pokyčiai į bloga. 9 proc. sumažėjo šeimų, savo finansinę padėtį vertinančių kaip gerą, ir net 16 proc. padaugėjo namų ūkių, ją vertinančių kaip blogą.

Didžioji dalis - 37 proc. - respondentų teigė, kad jiems užtenka pinigų maistui ir drabužiams ir dar gali šiek tiek sutaupyti, bet to neužtenka stambesniam pirkiniui, pavyzdžiui, televizoriui ar šaldytuvui.

Šeimų, kurios gali pirkti viską, ko nori, šiuo metu tėra pusė procento.

Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos “Baltijos tyrimai” naujienų agentūros ELTA ir dienraščio “Respublika” užsakymu rugsėjo 25-spalio 4 dienomis atliktos apklausos duomenimis, blogiausiai savo finansinę padėtį vertina šeimos, gyvenančios kaime ir mažesniuose miestuose. Net pusė - 51 proc. - čia gyvenančių šeimų savo finansinę padėtį apibūdino kaip blogą, t.y. jiems neužtenka pinigų nei maistui, nei drabužiams.

Šių metų rugsėjį vidutinės namų ūkio mėnesio pajamos buvo 2050 litų, o vidutinės pajamos vienam šeimos nariui - 836 litai. Prieš dvejus metus šie rodikliai buvo atitinkamai 2604 litai ir 1073 litai.

Šeimų, kurios savo finansinę padėtį apibūdina kaip gerą, namų ūkio pajamų vidurkis per mėnesį šiuo metu yra 3610 litų ir 1380 litų vienam šeimos nariui.

Valdžią suvokti sunku

Kol šalies valdžia nesustodama trimituoja, kad Lietuvoje gyvenimas gerėja, žmonės gelbėjasi kraustydamiesi iš miestų į sodų bendrijas. Kuo toliau nuo tokio gerumo.

“Jei valdžia žmonių nesmaugtų, jei neapvaginėtų - būtų kitaip”, - įsitikinusi šiaulietė keturių vaikų motina 38-erių Romualda Strazdauskienė, šią vasarą su šeima ir tėvais persikrausčiusi gyventi iš buto Šiauliuose į nebaigtą įrengti namą sodų bendrijoje miesto pakraštyje. Namą, kurį statė ir rengia savo rankomis.

Kuo greičiau parduoti 3 kambarių butą Šiauliuose daugiavaikę šeimą pastūmėjo į akis žvelgiantys nepritekliai. Šimtatūkstantinė būsto paskola. Nesėkmingos R.Strazdauskienės pastangos susirasti nuolatinį darbą. Ir motinos širdį it replėmis suspaudžiantis atžalų klausimas: “Ką valgyti, mama?” Klausimas, į kurį R.Strazdauskienė dar visai neseniai nežinojo atsakymo.

Metų metus nuolatinio darbo ieškojusi šiaulietė be atsako beldėsi į valstybės klerkų duris ir sąžinę. Bergždžiai rašė prezidentei. Tik tada, kai R.Strazdauskienės kryžiaus kelius aprašė “Respublikos” grupės leidiniai, darbo moteriai atsirado. Trims mėnesiams.

Nuo balandžio 7-osios R.Strazdauskienė pagal viešųjų darbų programą terminuotai buvo įdarbinta Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriuje. Aukštąjį išsilavinimą turinčiai šiaulietei buvo suteiktas archyvarės darbas šio skyriaus archyve. O nuo liepos mėnesio R.Strazdauskienė vėl registruojasi darbo biržoje.

“Nieko nesiūlo, nėra laisvų darbo vietų, - skėsteli rankomis administratorės darbo ieškanti R.Strazdauskienė. - Net nežinau, į kurią pusę pulti. Valdžia vis kažką planuoja, kažką daro, bet ką daro - sunku suvokti. Tik mokesčius didina ir žmones smukdo. Daugiau nieko nedaro. Niekada nieko valdžios neprašiau - uždarbiavau Vokietijoje, Airijoje. Stengiausi suktis pati. Bet kai valdžia viską atima - ir paskutinius šiaudus, ir paskutinius pagalius... Kai įmeta žmogų vidury kūdros ir palieka plūduriuoti, tai yra kažkas baisaus”.

Išlaidos sutirpo keliskart

R.Strazdauskienės vyro 49-erių Eimučio atlyginimas - 1,2 tūkst. litų. Visos šeimos pajamos, pridėjus ir socialinę pašalpą, tesiekia 1890 litų. Arba 315 litų vienam asmeniui. Kaip išgyventi 6 asmenų šeimai, šiuo metu besiglaudžiančiai po vienu stogu su paralyžiuotu R.Strazdauskienės tėvu ir motina?

“Sunkiai, - atsidūsta bedarbė šiaulietė. - Didžiausias pliusas mums yra tai, kad nebegyvename bute. Pardavėme butą - atidavėme paskolą, kurią buvome pasiėmę butui ir sklypui sode įsigyti. Kaip bebūtų - bute mes išgyventi negalėjome. Gausiai šeimai išgyventi bute yra neįmanoma”.

Moteris džiaugiasi, kad gyvendama sodų bendrijoje jos šeima sutaupys. Štai už 260 litų nusipirko toną briketų, už 350 litų - mašiną medžio atraižų. Kūrenti bus ką visą žiemą.

“O bute už šildymą ir karšto vandens paruošimą sumokėti tiek pinigų būtų užtekę geriausiu atveju mėnesiui, - sako R.Strazdauskienė. - Jaučiamės šiek tiek ramiau, nes galime gyventi be didžiulių mokesčių. Ramybės suteikia jau vien tai, kad nereikia užmigti su mintimi, kada į duris pasibels antstoliai”.
60 litų kainuojančio dujų baliono daugiavaikei šeimai užteks 4 mėnesiams. 110 litų per metus reikės sumokėti už narystę sodų bendrijoje. Dar - elektra, atliekų išvežimas. Štai ir viskas. Butą išlaikyti kainuodavę 4-5 kartus brangiau.

Valgis - iš savo daržo

R.Strazdauskienė prisipažįsta - šiandien, persikrausčius gyventi į sodų bendriją, vaikų klausimas “Ką valgyti, mama?” jau nebėra toks baisus kaip gyvenant mieste.

“Suspėjome šiemet užsiauginti savo burokėlių, prisisūdėme didžiulį puodą rudmėsių, užsiraugsime kopūstų, - vardijo žiemos atsargas šiaulietė. - Užsiauginome bulvių. O mūsų šeimai mėnesiui, net neverdant cepelinų, reikia pusantro dviejų maišų bulvių. Trys sūnūs valgo vienodai su suaugusiaisiais, o kartais - net daugiau”.

Šeima neturi automobilio, todėl atžaloms - 19 m. Gyčiui, 15 m. Erikui, 14 m. Vytautui ir 7 m. Eimantei - gerokai pailgėjusį kelią į mokyklas tenka įveikti vienu ar dviem autobusais. Keisti mokyklų nesutiko nė vienas - važinėja į senąsias.

“Sunkiausiai yra mažajai, kuri šiemet pradėjo lankyti pirmą klasę, - paglosto dukrelę R.Strazdauskienė. - Jai iki mokyklos yra toliausiai, todėl keltis tenka prieš šeštą ryto. Ją ir išlydime anksčiau už vyresniuosius”.

Interviu

Vidurinis sluoksnis nyksta ir papildo skurstančiųjų gretas

- Kas meluoja - šalies valdžia, trimituojanti apie gerėjantį gyvenimą šalyje, ar Lietuvos žmonės, iš kurių apklausos matyti, kad dešimtadaliui šeimų neužtenka pinigų net maistui? - “Respublika” pasiteiravo Šiaulių universiteto docento Arūno GUMULIAUSKO.

- Valdžia tikriausiai nelabai orientuojasi, kas vyksta periferijoje. Vilnius tampa viena, visiškai atskira Lietuvos dalimi, o po jo - visa likusi Lietuva. Toje likusioje Lietuvoje iš tikrųjų mažėja mokyklų, jaunimas bėga arba į Vilnių, arba į užsienį. Darbo nėra, verslo nėra. Kuo mažesnis miestelis ar gyvenvietė, tuo padėtis yra baisesnė. Kiekvienoje tokioje gyvenvietėje ar rajone yra vietinių kunigaikštukų aplinka, kuri ir taip jau nedidelį pyragą atraiko saviems. O kiti žmonės skursta, nes neturi realių galimybių išgyventi.

Lietuva jau ilgą laiką vystosi netolygiai. Tas netolygus vystymasis krizės sąlygomis tapo dar akivaizdesnis. Negalima juk lyginti, sakykime, Kupiškio gyventojo su Vilniaus gyventoju. Tai yra visai kiti uždarbiai, visai kitos galimybės. Ta kita Lietuvos dalis iš tikrųjų eina skurdo link ir labai sparčiai.

- Kada ta kita Lietuvos dalis pasieks dugną, nuo kurio galės atsispirti, jei šeimų finansinės padėties vertinimas jau antrus metus vis krypsta į blogąją pusę?

- Bijau, periferijoje dugno išvis nėra. Nes periferiją galima paversti dykyne. Periferijai skubiai reikalinga pagalba iš centro, bet centras, deja, to nemato. Įtariu, kad žmonių nuskurdimą lemia iki begalybės išaugusios kainos. Juk žmogui ko reikia - šilumos ir maisto. O šiandien ir tas, ir tas jau tampa prabanga. Didžioji dalis žmonių, kiek man žinoma, vasarą taupo šildymui. Kaip galima skatinti vartojimą, kai pusę uždirbtų pinigų turi sumokėti už šildymą? Mūsų šalies žmonės atsigauna penkis mėnesius per metus, kai išjungiami radiatoriai, kai miškuose atsiranda grybų ir uogų, o daržuose ir soduose - daržovių ir vaisių. Tada išties atsigaunama, šis pakilimas kažkiek pasijunta ir valstybėje.

- Tik dėl augančių kainų Lietuvoje šiuo metu ir tėra vos pusė procento šeimų, kurios išgali pirkti viską, ko širdis geidžia?

- Vidurinis sluoksnis ir anksčiau negalėdavo pirkti, ko širdis geidžia, tačiau to sluoksnio atstovai bent jau skatindavo šiokį tokį vartojimą. O krizės metais viduriniam sluoksniui buvo suduotas didžiulis smūgis, jis gerokai sutirpo. O ten tie pusė procento vadinamųjų turtingųjų kaip buvo, taip ir liko. Jiems krizė didžiulės įtakos nepadarė: sakykime, iki krizės žmogus turėjo penkis milijonus, po krizės jam liko keturi milijonai. Tačiau jie liko. O vidurinis sluoksnis nors ir turėdavo santaupų, bet, krizei užsitęsus, tas santaupas buvo priverstas išleisti išgyvenimo reikmėms patenkinti. Santaupos tirpsta, o gyvenimas kaip negerėja, taip negerėja. Tokiu būdu tas žmogus jau traukiasi iš vidurinio sluoksnio ir papildo vargingojo gretas.

- Gal problemos nebeliks, kai valdžia tą vidurinį sluoksnį sėkmingai sunaikins?

- Esu šioks toks pedagogas. Kai šiandien išgirdau tvirtą jaunimo nuomonę, kad čia nebėra ką veikti, man tikrai neramu pasidarė. Buvau priblokštas. Tokios tvirtos nuomonės niekada anksčiau nesu girdėjęs, o šiandien jie visi vienu balsu šaukė: “Čia nebėra ką veikti!” Čia jau ne pavojus, o katastrofa. Apie kokį vidurinį sluoksnį dar kalbėti?

Parengta pagal dienraštį "Respublika"