Politika be principų. Turtas be darbo. Malonumas be sąžinės. Žinios be asmenybės. Komercija be moralės. Mokslas be žmoniškumo. Garbinimas be aukojimosi. Teisės be pareigų. Šias aštuonias mirtinas nuodėmes Mohandasas Gandis užrašė kone prieš 100 metų. Sunku būtų paneigti, kad tie, galima sakyt, postulatai tiksliai atspindi šiandieninę Lietuvos visuomenės būklę. Apie besikeičiančių vertybių laikmetį prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo sutiko pakalbėti pranciškonų vienuolis brolis ASTIJUS, filosofas Vytautas RUBAVIČIUS, psichologas Gediminas NAVAITIS bei žurnalistas Algimantas RUSTEIKA. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Pradėsiu žodžiais iš vienos lietuviškos popdainelės: „Negeroms mergaitėms viskas, na, o tas geras ar ims kas?" O jei rimtai, tai skaudu, kad mūsų Tėvynėje, kur nuo mažumės ugdomi ne asmenybės ar specialistai, o vartotojai. Tokį humorą be išlygų priima vis didesnė mūsų visuomenės dalis. Tad noriu paklausti - kas gi vyksta Lietuvoje?
V.RUBAVIČIUS: Išmintis ir yra išmintis, nes ji labai tiksli, o sykiu ir suimanti žmonijos patirtį. Mahatmos išvardyti dalykai buvo būdingi žmonėms nuo neatmenamų laikų, tačiau laikyti nederamais, vengtinais, nemoraliais. Nesvarbu, kad gyvenimas be jų niekaip neapsiėjo. Lietuvai teko išgyventi nepaprastai spartų visokių vertybių pokytį, vis labiau įsitvirtinant „gero gyvenimo" siekiamybei. Pokyčių pobūdį labai sunku apmąstyti, juolab jį išdėstyti, tad pasiremsiu keliais akivaizdžiais pavyzdžiais.
Visas mūsų gyvenamas pasaulis tapo prekinis, o žmonės - paslaugų teikėjais ir pirkėjais. Paslaugas teikia, vadinasi, jas pardavinėja, ir mokytojai, ir gydytojai, ir socialinės rūpybos darbuotojai. Tad svarbiausi socialiniai sluoksniai jau nebe moko, auklėja, gydo, rūpinasi, o prekiauja paslaugomis. Pasekmes regime mūsų švietimo ir sveikatos sistemos nuosmukyje, kurio niekaip nebeatsuksime. Pardavėjo kitoks mentalitetas ir kitokia veikla nei auklėtojo, mokytojo ar gydytojo. Kitokios ir vertybės. Svarbiausia - kuo greičiau ir brangiau parduoti paslaugas. Kitas lemtingas vyksmas - žmogus paverčiamas „žmogiškaisiais ištekliais", o naujo žmogaus paslauginis auklėjimas ir lavinimas atiduodami vadinamosios laisvosios rinkos malonei. Juk dabar jaunimas jau susigyveno su tokiu lyg ir akivaizdumu, kad būtina ne tik atsižvelgti į „rinkos poreikius", bet ir lavinti tiems poreikiams tinkamus įgūdžius. Jau ir mūsų universitetai džiaugsmingai skelbia, kaip jie išmoko tiems poreikiams atsiduoti. Viena vertus, kaip galėtume suvokti „išteklių sąžinę", „išteklių laisvę", „išteklių principus" ir kitus dalykus, juk išteklių tikroji lemtis ir paskirtis - būti perdirbamiems į prekes bei paslaugas. Tačiau laisvių ir pažangų ideologija tą būseną nusako labai spalvingai - kaip patį tikriausią išsilaisvinimą ir šiuolaikiškumą. Kita vertus, rinkose viskas tampa prekėmis ir paslaugomis, kur viešpatauja vienintelis pardavimo principas, tad sąžinės, meilės, atjautos, žmoniškumai ir panašūs dalykai vertingi tiek, kiek iš jų galima išspausti prekinės naudos, kitaip tariant, kaip galima juos pasiūlyti rinkai. Juk visų prekių ir paslaugų, taip pat ir „žmogiškųjų išteklių" vertė nustatoma rinkoje. Tad rinka ir tvirtina esmines vertybines „koordinates". Kad tos vertybinės koordinatės neatrodytų taip bauginančiai, jos įsukamos į su įvairiomis laisvėmis bei išlaisvinimais susijusias ideologijas. Pastaruoju metu - vis labiau į vaivorykštines keistalytes bei abortines. Juk nepaliaujamai besirenkantis iš kokių 70-ties prekinių lytinių tapatumų žmogelis yra kur kas geresnis tapatumų vartotojas, nei aiškiai žinantis, kad jis yra vyras ar moteris.
Brolis ASTIJUS: Paminėtos dainos žodžiai mane nuveda prie mąstytojo, mūsų gentainio Emanuelio Kanto. Labai įdomus dalykas, kad čia tarsi nieko naujo, kiekviena karta vis kažkaip pasisako tais klausimais: ar tai būtų malonumai, hedonizmas, ar vartotojiškumas. Gal vartojamos kitos sąvokos, bet kalbama apie tą patį dalyką. E.Kantas savo veikaluose ,,Dorovės metafizikos pagrindai", ,,Praktinio proto kritika" ir t.t., išskiria du pagrindinius dalykus, kurie man padės į tą klausimą atsakyti: protas ir instinktai - tai, ką Kūrėjas yra davęs žmogui. Ir tai iš tikrųjų yra dvi svarbiausios dovanos. Jis kalba apie tai, kad mes žinom, kad instinktas yra manyje gyvenantis gyvuliškas pradas. Jo teigimu protas valdo tai, kas manyje yra gyvuliška. Taigi, galima sakyti, kad civilizacija yra instinktų disciplinavimas. Kultūra, visuomenė, žmogus - kuo daugiau jie apvaldo instinktų, tuo labiau praplečia savo galimybes. Kitaip tariant, atsiranda tvarka chaose.
Instinktai, kaip minėjau, vis tiek yra Dievo dovana. Tarp jų net ir tos didžiosios nuodėmės - godumas, puikybė. Tačiau apvaldžius protu tuos dalykus, mes esame iškeliami į aukštesnį lygį. Be tų instinktų žmogus negalėtų vystytis. Mūsų visuomenėje dabar iš tiesų norima išlaisvinti instinktus, protą nustumti toliau. Paprasti pavyzdžiai iš mūsų gyvenimo: siekis palengvinti priėjimą prie alkoholio, legalizuoti narkotikus - visi šitie dalykai sumažina proto galią ir išlaisvina instinktus. Anot Kanto, būtų galima pasakyti, kad faktiškai tai yra mūsų civilizacijos griuvimas, ėjimas į chaosą. Todėl proto ir instinktų buvimas yra labai svarbus, bet visų svarbiausia - jų apvaldymas.
Netgi sovietiniu laikotarpiu, kai vyravo ateistinė žmogaus samprata, jis buvo apibrėžiamas animal racionale (lot. protingas gyvulys). Tai yra tiesa, jeigu nebūtų proto, mes liktume tik gyvulėliai. Protas, netgi ateistiniame žmogaus apibrėžime visgi atskleidžia žmogaus esmę. Vis dėlto šito dalyko neužtenka, reikia palipti laipteliu aukščiau. Aš džiaugiuosi, kad žmogus supranta, kad protas yra Dievo valia ir dėka jo mes išeiname į tą tikrąją laisvę, tada asmenybė vystosi, auga, tobulėja. Tada žmogus tampa išmintingas. Todėl džiaugiuosi, kad prie apskritojo stalo atsisėda žmonės, kurie myli išmintį, kurie supranta, kas žmogui kenkia, o kas jį ugdo. Mano atsakymas į pirmą klausimą būtų toks, kad išmintis turi triumfuoti.
G.NAVAITIS: Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingą ekonominę, kartu ir socialinę, įtaką įgijo korporacijos, kurios dar XIX a. tapo juridiniais asmenimis, t.y. buvo prilygintos „asmenybėms", turinčioms savitas, besiskiriančias nuo korporacijų savininkų ir valdytojų, pareigas ir teises. Pastaroji aplinkybė leidžia aptarti korporacijų „asmens" savitumą, pažvelgti į jų galimybes kurti laimę. Korporacijos buvo projektuojamos bendram gėriui - sujungti daugelio žmonių finansines galimybes. Šiuo metu jos dažnai veikia ne bendram, bet savam labui, vadovaujasi naudos siekiu. Toks tikslas lemia ir jų palaikomas vertybes, orientaciją į vartojimą, individualizmą, konkurenciją, trumpalaikius malonumus.
Pagrindinė kliūtis, ribojanti korporacijas, yra ne įstatymai ir valstybinės institucijos, kurios gali būti paveiktos, o vertybės, tradicijos ir bendrų interesų samprata. Esminė kliūtis, ribojanti beatodairišką naudos siekimą, yra tų bendrijų, kuriose veikia korporacija, žmonių tapatybės - visų pirma tautinės arba konfesinės. Šiuolaikinėse Vakarų šalyse konfesinei tapatybei dažnai tenka antraeilis vaidmuo. Ne vienoje jų gausi visuomenės dalis deklaruoja religinį indiferentiškumą, o tapatinantys save su Krikščioniška bažnyčia kartais Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės suvokia kaip tikėjimo principų atskyrimą nuo kasdieninio gyvenimo. Stipresnis oponentas korporacinėms vertybėms gali būti tautinis tapatumas, nes piliečiai supranta arba jaučia prieštaravimą tarp korporacijų siekio gauti neribojamą pelną ir savo ekologinių, darbinių, finansinių interesų. Piliečiai taip pat supranta, kad tik stipri nacionalinė valstybė gali riboti korporacijų veiklą.
A.RUSTEIKA: Dabar Lietuvoje rašoma Išėjimo Knyga. Kodėl vyksta visuomenės demoralizacija ir valstybės išėjimas, kur blogoms mergaitėms, prisitaikėliams ir vidutinybėms - viskas? Valstybę visada valdo turtingųjų, galingųjų luomas, o nominalūs valdovai ir net diktatoriai yra ir turi išlikti jų statytiniais. Viena iš problemos priežasčių - elito krizė, atėjusi per šimtmečius.
Didžiųjų kunigaikščių Lietuva sutelkė tautas ir atlaikė mongolų ordų ir turkų invaziją, sukūrė galingą valstybę. Seimų Lietuva, nuo XVII amžiaus taikiusi liberum veto, kur kiekvieno seimelio vidutinybė dėl savo asmeninių ir provincijos reikaliukų galėjo sustabdyti bet kokį valstybinį sprendimą, pražudė valstybę. Ir ištiko istorinė gėda - mūsų niekas nenukariavo ir nepavergė, bet tarsi mirusiojo turtą pasidalijo, pritariant mūsų Seimams ir karaliams raštiškai atsisakant sosto. Todėl labai smarkiai 1940-ųjų, kai neiššauta nė šūvio, nekritikuokim, tai mūsų Seimų istorinė tradicija, paveldas, tas prakeiktas nuolankumas.
Po padalinimų kas 20-40 metų, kai tik užauga nauja karta, negavusi per galvą, - vyksta sukilimai, maištai, revoliucijos. 1831, 1863, 1905, 1918 (karas paankstino), 1941, 1988, 2021? Ir per kiekvieną žūsta ar pašalinami drąsieji, protingiausi, Tautai neabejingi, pilietiškiausi. O išlieka bailiausieji, silpnieji ir prisitaikantys, formuojantys genofondą, tad esam jų palikuonys ir turim, ką turim.
Dainuojanti 1990-ųjų revoliucija nieko esmingai nepakeitė, išskyrus šeimininką ir tai net nebuvo revoliucija, nes elitas nepasikeitė. Teritoriją faktiškai valdančių ir taisykles nustatančių asmenų ratą papildė naujųjų „politikų" sluoksnelis, apsiginklavęs pavogtomis senomis KGB bylomis ir naujais savo iš senų kadrų sukurtų specialiųjų tarnybų kompromatais, o teisėjų ir prokurorų luomas faktiškai visas liko tas pats. Ir senasis pasaulis sugrįžo - imituojant demokratines procedūras įtvirtinta tai, kas buvo, tik metropolija ir lėšų įsisavinimo šaltinis, perkeltas iš Maskvos į Briuselį. Specialistai ne „ugdomi", o primityviai apmokomi šiai naujųjų Lietuvos teritorijos administratorių paskirčiai įgyvendinti. Tam asmenybių visiškai nereikia, nes jos savo kritišku mąstymu tik trukdo. O pilietiškumas, sugintas į virtuves ir socialinius burbulus, užsiima humoru - kaip anuomet.
Dabar svarstyklių pusiausvyros, pato, situacija - valdžia nebegali toliau eiti globalizmo diktatūros keliu, nes praras valdžią, visuomenė nebeįstengia masiškiau reikalauti, nes valdžia nenusileis. Tai lūžio taškas. Nereiks nė visuotinės krizės, kuri jau prasidėjo, svyruojantieji ateitį greit pamatys, gavę kalėdines dovanas sąskaitose už elektrą bei šildymą, ir ta ateitis priklausys nuo to, kas turės daugiau ryžto. Tai ateinančių metų klausimas: ar būsim vartotojai, kur blogiukams priklauso viskas ir liksime virtuvių filosofais, kovojančiais prie televizoriaus, ar kursime savo ateitį patys? Lietuvoj ir pasaulyje dabar apsisprendimas, nes civilizacijos susinaikinimo vyksmas palietė kiekvieną šeimą ir ateitį, tačiau optimizmo nedaug, nes dar galima pragyventi netikrame, mirštančių vertybių ir netikrumo pasaulyje, tai kam stengtis?
G.JAKAVONIS: Auginu anūkus ir labai noriu, kad jie užaugtų gerais žmonėmis, kad skirtų gėrį nuo blogio. Pacituosiu kelias Motinos Teresės mintis iš knygos ,,Visai paprastas kelias": ,,Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj. Vis dėlto, darykite gerus darbus"; ,,Sąžiningumas ir nuoširdumas daro jus pažeidžiamus. Vis dėlto, būkite sąžiningi ir nuoširdūs"; ,,Tai, ką jūs kūrėte metais, gali būti sugriauta per trumpą laiką. Vis dėlto kurkite!"; ,,Vargšams tikrai reikia pagalbos, bet kai kurie žmonės gali Jus be perstojo atakuoti, jei šiems padedate. Vis dėlto padėkite!"; ,,Atiduodami pasauliui, ką turite geriausio, rizikuojate likti nuogi. Vis dėlto, duokite tai, ką turite geriausio!" Vis dažniau susimąstau, ar, bandydami vadovautis tokiais Motinos Teresės žodžiais auklėdami vaikus, elgiamės teisingai? Juk užauginti Lietuvoje, vadovaujantis tokiomis taisyklėmis, jie gyvenime prapuls...
V.RUBAVIČIUS: Visos visuomeninės ekonominės sistemos „stengiasi" išauklėti joms tinkamus žmones. Tam pajungiama kultūra, ypač švietimas ir aukštasis mokslas. Sovietinė sistema auklėjo naują tarybinį žmogų. Dabartinė sistema taip pat „gamina" reikalingą jaunimą - nuo visokių religinių „prietarų" ir lytinių apibrėžtumų išlaisvintą besotį vartotoją, visiškai pajungtą naujosioms skaitmeninėms medijoms. Ana sistema stengėsi „ištraukti" vaikus ir jaunimą iš tėvų priežiūros, nes jų moraliniai bei doroviniai principai dar buvo pernelyg užteršti „religiniais prietarais" ir kitokiomis pažangai trukdančiomis atgyvenomis. Kapitalizmo sistema elgiasi taip pat - vaikai ir jaunimas „auklėjami" internete ir švietimo paslaugas valstybei pardavinėjančioje mokykloje, kurioje vyrauja nelygstamas rinkos „laisvės" autoritetas. Anoji sistema buvo labiau bendruomeniška, visuomeniška, tad joje buvo tvirtinama ir bendrojo gėrio bei su juo susijusių vertybių nuovoka. Buvo juk kalbama ir apie netolimos ateities pasaulį, kuriame nebeturi likti išnaudojimo ir privačios nuosavybės kulto. Kapitalizmo sistema yra, sakytume, šizofreniškai prieštaringa - ji nežmogiškai verčia žmones perdirbtinais genderiniais keistalyčiais „žmogiškaisiais ištekliais" ir sykiu diegia jiems nelygstamos individualios vartojimo laisvės nuostatą. Abiem sistemoms kliudo tėvų auklėjimas - jis ir dabar pasirodo esąs „atgyvenęs", „nepažangus", „lytiškai ydingas", „pernelyg religingas" ir pan. Tad tėvams imama ne tik rekomenduoti, bet ir griežtai drausti auklėti savo vaikus, pasiremiant Šventraščiu ir Evangelija, kur aiškiai nusakoma pasaulio tvarka, tvirtinanti dieviškąją kūriniją ir žmogų. Juk jau nebegalima aiškinti, kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį, juolab drausti mažamečiams rinktis iš mokyklose siūlomų „lytinių tapatumų" - už tai baudžiama jau ne vienoje „pažangioje demokratinėje" valstybėje. Kai kuriose apie tokias tėvų vertybes mokykloje prasitarę vaikai gali būti net perduoti susipratusiems „pažangiems" globėjams. Dabar tėvai verčiami tyliai stebėti, kaip mokykla iš jų vaikų sąmonės trina vyro ir moters skirties supratimą ir juo grindžiamas šeimos vertybes, naujos gyvybės šventumo nuovoką. Dauguma su visomis jos vertybėmis ir sveiku protu turi būti nutildyta, nes - „mes esame visur". Isterišką institucinį europinio valdančiojo sluoksnio puolimą atlaikančios Lenkijos pavyzdys kuo puikiausiai rodo, kaip sunku nusimesti genderizmo ideologiją aptarnaujančių aukščiausių teisininkų jungą. Tad tėvų kova už savo vaikus nesiliauja - vaikų ateitis ir parodys, kaip atlikome savas auklėjimo priedermes.
A.RUSTEIKA: Kaip rašė R.Kiplingas - užaugęs pas vilkus, tampi vilku, gimęs banderlogu, tokiu ir liksi. Žmogus net biologiškai yra bendruomeninė būtybė ir konformizmas jam būtinas, norint būti neatstumtam bandos ir išlikti. Taip, pasipriešinimas aplinkai irgi ugdo, bet maištauji tik tada, kai jau esi suformavęs vertybes, įpročius, ribas. Augdamas vaikas sugeria ne žodžius, jis stebi pasaulį ir kasdien mato dvejopus ir ketveriopus standartus, viešą melą ir lipimą per galvas. Ir supranta pagrindinę taisyklę - tai, ko moko tėvai ir auklėtojai, tikrovėje nelabai reikšminga, o rezultatų pasieksi tada, kai, išoriškai laikydamasis priimtų gėrio ir blogio normų, elgsiesi priešingai.
Pinigų karta užaugino prisitaikėlių kartą ir veidmainių visuomenę, kur viešai smerkiami rezultato pasiekimo būdai (įkliuvo, vargšelis!), bet garbinami tokiais būdais prasimušę veikėjai ir vartotojiškas gyvenimo būdas. Kada žmogus vienaip galvoja, kitaip kalba (namie ir viešai tai irgi labai skiriasi), trečiaip daro, o apie svarbiausius dalykus - tyli. Kada, kaip senais blogais laikais, žiūri TV dėžę ir žinai, kad tau meluoja, ir tie, kurie meluoja, žino, kad žinai, ir tu žinai, kad jie tą žino - sovietinis dugnas sugrįžo. Bet skirtumų yra, nes jaunimo vertybės apsivertė.
Tada jaunimas, po Kalantos susideginimo, ėjo prieš miliciją ir kariuomenę už Lietuvą, dabar eina policijos apsaugomas už globalizmą ir klaupiasi po užjūrio prievartautojo ir narkomano paveikslais. Buvo gėda eiti už veidmainių valdžią ir šaunu gyventi protesto subkultūrose, dabar gėda stoti už tradicines vertybes ir prigimtinę šeimą, bet cool yra būti su valdžia ir niekinti netiesai nepritariančius. Galima galingai giedoti himną per krepšinį ir ramiai stebėti, kaip su žmogaus teisių vėliava įvedama diktatūra, cenzūra ir nelaisvė.
Tai natūralu, nes tada buvome nugalėti, o užkariautojų niekas nemėgsta, dabar gi esame nupirkti ir visi mėgsta pinigus.
Pasakysit - visais laikais taip buvo? Ne visais ir ne taip. Nebuvo tokios visuotinės kapituliacijos ir savanoriško žygiavimo į moralinę ir vertybinę nebūtį, su kaukėmis tai tapo dar lengviau. Garbė visiems, kurie apie tai kalba, tik ar neatsibusim per vėlai?
Brolis ASTIJUS: Čia šv. Motina Teresė kalba apie paradoksą. Juk iš tiesų, norėčiau pabrėžti, kad ir visa krikščionybė yra paremta paradoksais. Tai pagrindžia netgi tokie teiginiai - mylėti priešus; gera daryti tiems, kurie jums bloga daro ir t.t.. Visus tuos 2000 metų krikščioniškoji civilizacija Europoje ir eina su tuo paradoksu. Tai priimti žmogui sunku net protu, todėl čia atsiranda Jėzaus Kristaus mokymas. Dvasinis gyvenimas yra aukščiausias laiptelis žmogui. Jau aptarėme du kitus laiptelius. Pirmasis - kaip protas turi valdyti instinktus, antrasis - išmintis. Tačiau to neužtenka, nes vieną gražią dieną jaunimas paklaus: ,,O kodėl aš turiu laikytis tų taisyklių?" Užduotame klausime irgi tai kyla: ,,Ar Lietuvoje tokiomis taisyklėmis besivadovaujantis jaunimas neprapuls?" Iš tiesų, jis neprapuls, jei jis turės bazę - dvasinį gyvenimą. Filosofija yra aukščiausias dalykas, ką žmogus gali pasiekti ir patirti, bet už viską aukščiau yra Dievo duota dvasia. Ir būtent dvasiniai dalykai gaivina filosofiją ir protą. Todėl aš tikrai sakau, jaunimas neprapuls, jeigu gyvens pagal Evangelijos mokymą, nors protu atrodys, kad mylėti priešą sunkiai pasiekiama, bet, kaip sako Šventasis Raštas, Dievui viskas įmanoma, kas myli, tas nugali. Prapuolę yra šiandien tie, kurie negyvena pagal dvasinius dalykus, o gyvena instinktais.
Nenuleiskime rankų, iš tiesų mylėkime išmintį ir semkimės iš Evangelijos, nes tai yra mūsų dvasios šaltinis, kuris padės išlikti mūsų tautai ir kultūrai.
G.NAVAITIS: Tautinis tapatumas nepriimtinas transnacionalinėms korporacijoms. Todėl jos palaiko politikus, visuomenės veikėjus, siūlančius „naujas" vertybes. Graudu, bet iš istorijos mes menkai mokomės. Galima užduoti klausimą: „Kodėl žlugo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o drauge ir Abiejų Tautų Respublika?" Atsakymas paprastas - nes nebeliko norinčių ir galinčių ją ginti, nes nebeliko tautinio, tapatinančio save su LDK, elito. Kažką panašaus matome ir šiandien.