Vėlių kelionė į dangų - pro liūdnus vartus

Gyvoji praeitis

Minint 200-ąsias Bernardinų kapinių įsteigimo metines, joms deramą pagarbą atidavė Lietuvos ir užsienio šalių paveldosaugininkai. Senosios Vilniaus kapinės pripažintos vienomis gražiausių Europoje. Paprastam lankytojui šis nedidelis Vilniaus lopinėlis vertingas dar ir retai kur sutinkama aura. Įeini pro vartus - ir atsiduri visai kitoje erdvėje, pasaulyje, kuris vadinamas praeitimi. Koks jis šiandien, skaičiuojant 208-uosius nuo kapinių žemės pašventinimo?

Kiekvieną čia įžengusį gyvąjį pasitinka ant grandinės besiplėšantis šuo. Nuolatiniai lankytojai prie to pripratę. Kaip ir prie šuns šeimininkės. Bernardinų kapinės - Alinos namai. Sena vilnietė glaudžiasi namelyje šiapus tvoros.

„Nieko nežinau, nieko nematau“, - ginasi nuo klausimų Alina. Ir nesuprasi, ar ji tik pyksta, ar jai iš tiesų netenka matyti už tvarką kapinėse atsakingų valdininkų.

Likus kelioms dienoms iki Vėlinių, Alina atstumia sunkų kapinių vartų skląstį. Reikia įleisti Kalėjimų departamento suorganizuotą brigadą. Darbo jėga iš kalėjimo gaus švytinčias liemenes ir grėbs lapus, kurių čia begalinė jūra. Šis šurmulys - vienadienis. Nuolatinio tvarkytojo ar prižiūrėtojo kapinėse nėra. Vilniaus savivaldybė, jų šeimininkė, sako, kad tam nėra lėšų.

Liūdno likimo angelai

Alina klausia, gal ką girdėjome apie angelo galvą. Ar ją spės sutvarkyti iki Vėlinių? Praėjo beveik pusmetis nuo tos nelemtos dienos, kai į Užupį įsisukusi vėtra nuplėšė didžiulę klevo šaką. Ji virto tiesiai ant angelo, galva nuriedėjo kaip obuolys... Alinai tai kelia šiurpą. Ir kapinės dabar nebesavos, ne tos.

Angelo skulptūra, pasitinkanti pagrindinės alėjos pradžioje, laikyta vienu iš Bernardinų kapinių simbolių. XX amžiaus pradžioje ji iškilo ant Stanislavo Mareničiaus, Vilniaus gydytojų sąjungos pirmininko, ir jo žmonos Adelės kapo. „Ramybės angelas“ - garsaus Varšuvos skulptoriaus Leopoldo Vasilkovskio sukurto antkapinio paminklo kopija.

„Šioms kapinėms apskritai nesiseka su angelais. Buvo du, neliko nė vieno. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje dingo lenkų skulptoriaus Boleslavo Jezioranskio angelas, puošęs vienu meniškiausių laikytą Landė šeimos antkapį. Ilgus metus apie jį nieko nebuvo žinoma. Tik neseniai man pranešė, kad angelas yra Onuškio bažnyčios šventoriuje, ant kunigo kapo...“ - pasakoja Bernardinų kapinių tyrinėtoja, Kultūros paveldo departamento vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė.

Šis angelas jau nebesugrįš. Kas bus su antruoju - neaišku. Vilniaus savivaldybė, privalanti juo pasirūpinti, Alinai gerų žinių neturi: iki Vėlinių paminklas nebus sutvarkytas.

„Kada bus? Tikrai ne anksčiau nei pavasarį. Dabar per drėgna, žiemą bus per šalta. Galva saugoma Rasų kapinių administracijoje“, - nuramino Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus Komunalinio ūkio poskyrio vyriausioji specialistė Romutė Žernienė.

Iki šiol nepavyko rasti skulptoriaus, kuris gali dirbti su kultūros paveldo objektais. Vienas atsisakė, kitas sutiko, bet dingo... Ar tik šis objektas neatkartos liūdno Marijos skulptūros likimo? Prieš dešimt metų jos galvą nudaužė vandalai. Buvo daug pažadų paminklą sutvarkyti, bet reikalai nepajudėjo.

Neseniai Bernardinų kapinėse laidą Vėlinėms ruošęs lenkų televizijos atstovas tik gūžčiojo pečiais. Istorinių kapinių išsaugojimu besidomintis svečias tryško entuziazmu: duokit man tą galvą, aš pats per valandą ją priklijuosiu.

Nelygi matematika

Beje, lenkai Bernardinų kapinėse turėtų kuo pasigirti. 200 metų jubiliejaus proga lenkų ir lietuvių kalbomis išleista knyga, kurioje pateikti duomenys apie visus čia palaidotus žmones. Solidūs leidiniai vainikavo prieš keliolika metų pradėtą tarpvalstybinį projektą restauruoti paminklus, inventorizuoti kapus. Tačiau ši iniciatyva gimė Lenkijoje, ne Lietuvoje.

Didžiausius restauravimo darbus kapinėse atliko Lenkijos kovų ir kančių atminties taryba. Šios tiesiogiai Lenkijos vyriausybei pavaldžios institucijos lėšomis sutvarkyti 108 paminklai, darbai atsiėjo 1,5 mln. eurų. Projekte dalyvavusi Vilniaus savivaldybė pinigų skyrė tik Vilnelės skardžio sutvirtinimo darbams (apie 87 tūkst. eurų). Apie lenkų čia paliktus pėdsakus informuoja ant sutvarkytų paminklų diskretiškai pritvirtintos lentelės. Nemažai senųjų antkapių iš tolo šviečia aukso dažais atnaujintais užrašais. Tai lenkų dailės studentų iš Kielcų miesto darbas. Už kurį, beje, jie neprašė jokio atlygio.

Bernardinų kapinėse ilsisi tik dešimt procentų lietuvių. Didžioji dalis kapų - lenkų. Tik būtų labai keista, jei miesto šeimininkai tai laikytų priežastimi jais nesirūpinti. Vis dėlto realybė tokia, kad istorinės Vilniaus kapinės daugiau pagalbos sulaukia iš visuomenininkų ir geros valios žmonių nei iš vietos valdžios.

Valdžiai - kaip akmuo po kaklu

„Iš savivaldybės pusės rūpinimosi kapinėmis, kaip saugomu vienetu, nėra. Tiesa, kai kreipiamės dėl išskirtinių antkapių, esančių Kultūros vertybių registre, jie sureaguoja, bet to maža, nes būtent pačios kapinės, jų visuma yra didžiausia vertybė“, - primena A.Vyšniauskienė.

Kapinės apaugusios senais medžiais, virsdami jie niokoja antkapius, metalines tvoreles. To net suregistruoti nėra kam, o atkūrimas rūpi tik artimiesiems. Bet reta kapavietė lankoma, juk tūkstančiai Vilniaus lenkų išgyveno sovietinę repatriaciją, buvo priversti apleisti ne tik savo namus, bet ir artimųjų kapus.

Ilgalaikiai projektai numesti pusiaukelėje. Apie 2000 metus restauruotam vakariniam kolumbariumo sparnui vėl reikia remonto. Čia kadaise palaidoti palaikai sovietmečiu buvo išimti ir suguldyti į bendrą duobę, net nepažymint perlaidojimo vietos, ką jau kalbėti apie mirusiųjų, tarp kurių yra ir Vilniaus universiteto profesoriai, ir Napoleono armijos generolas, vardus ir pavardes. Restauravus vakarinį sparną Kultūros paveldo departamentas davė savivaldybei sutikimą jame laidoti su sąlyga, kad bus pasirūpinta įamžinti jų atminimą. Tačiau šiai netesint pažadų paveldosaugininkai laidojimus sustabdė. Rytinis kolumbariumo sparnas liko neatkurtas.

Toks pat neatsakingumas - ir su koplyčia. Jos restauravimas truko ketvirtį amžiaus ir prieš kelerius metus sustojo sutvarkius tik išorę.

„Yra padaryti projektai. Laukėme, kol savivaldybė pateiks paraišką vidaus darbams, bet nieko nesulaukėme. Kai tik pradėjo dirbti dabartinė miesto valdžia, vicemeras Linas Kvedaravičius pasakė: kapinėms pinigų nebus, viskas eis švietimui“, - prisimena A.Vyšniauskienė.

Užstojo net Kremlius

Kone kiekvieną antkapį savomis rankomis iščiupinėjusi Jadvyga Petkevič sako, kad šiandien - liūdniausi kapinių laikai. Ji daug dešimtmečių buvo su jomis tarsi suaugusi, kai sovietiniais metais dirbo jų prižiūrėtoja. Dar ankstesnius laikus vilnietė mena iš savo dėdės Vladislavo Napiurkovskio, lenkų generolo, kuris buvo vežamas sušaudyti į Katynę, bet pabėgo, pasakojimų. Slapstydamasis jis apsistojo Vilniuje, Bernardinų kapinėse gavo ir darbą, ir pastogę. Lenkas šių kapinių administratoriumi buvo nuo 1940-ųjų iki pat mirties 1949 metais. Tada kapinių priežiūrą perėmė jo žmona Katažina, o šiai mirus - J.Petkevič, dirbusi iki 1993-iųjų.

„Man kapinės - kaip gimtieji namai. Skauda širdį matant jų nykimą“, - sako ji.

Tais laikais, kai kapines valdė Bernardinų bažnyčia, jos buvo tarsi miesto parkas. Buvo kertami nereikalingi medžiai, visų takų pakraščiai kruopščiai skutami. Teritoriją apšvietė žibintai. Kapinės buvo apjuostos tvora, vartai uždaromi kas vakarą, varpams pradėjus skambini „Viešpaties angelą“. Varpų neliko apie 1950 metus. Nustojo veikti ir koplyčia.

Septintojo dešimtmečio viduryje Vilnių pasiekė istorinių kapinių naikinimo banga. Nedaug trūko, kad būtų nelikę ir Bernardinų kapinių.

Vieną dieną ponia Jadvyga gavo nurodymą ruoštis Felikso Dzeržinskio, vieno artimiausių Lenino bendražygių, motinos Helenos palaikų ekshumacijai. J.Petkevič sumąstė pasinaudoti šiuo sovietams svarbiu veikėju. Ji išsiuntė laišką į Kremlių. Netrukus prisistatė aukšti svečiai iš Maskvos. Ponia Jadvyga įspėjo juos, kad gali kilti nepasitenkinimas Lenkijoje, jei giminės neras kapo. Maskviečiai padėkoję išvažiavo, ir kapinės buvo paliktos ramybėje.

„O dabar... man trūksta žodžių. Viskas palikta sunykti. Šeimininkas toli, savivaldybės dangoraižyje. Argi iš ten matyti, kas čia darosi? Man baisu pagalvoti, kaip viskas čia atrodys dar po dešimties metų. Bet aš jau to nebepamatysiu“, - prataria J.Petkevič.


Gražina Drėmaitė, paminklosaugininkė:

Bernardinų kapinės yra vienas iškiliausių Lietuvos kultūros paminklų. Ten guli lenkai, prancūzai, austrai, rusai, lietuviai. Ten - visas panteonas Vilniaus universiteto profesorių. Devyni 1863 metų sukilimo dalyviai, lenkų kariai, dailininkai, fotografai, pirmosios Užupio vaistinės savininkas ir t.t. Žodžiu, visa mūsų istorija.

Kapinių būklė ir anksčiau buvo apgailėtina, tokia yra ir dabar. Jos neturi savininko. Argi savivaldybė gali juo vadintis, jei ji nevykdo jokios priežiūros? Tvirtinant Vilnelės šlaitą buvo labai profesionaliai atlikti visi darbai - dabar tuo pat metodu bandoma tvirtinti Gedimino kalną - įkaišioti specialūs ąžuoliniai kuolai, uždėti keli sluoksniai visokių medžiagų, ant viršaus užklota velėna. Tam, kad visas tai būtų prasminga, velėna turi būti šienaujama du kartus per metus. Iš viso buvo nušienauta vieną kartą...

Savivaldybė yra savininkė, o priežiūrą privalo vykdyti Kultūros ministerija. Įstatyme parašyta, kad už Lietuvos kultūros paveldą atsako kultūros ministras. Visi ministrai tai žinojo ir daugiau ar mažiau stengėsi patenkinti KPD prašymus, būdavo skiriama biudžeto pinigų. Bet dabartinė kultūros ministrė paveldo apskritai neprisileidžia, kartu su dabartiniu meru jie sudaro tokį „buketą“, kad nėra net su kuo kalbėti.

Man didelė gėda. Eina ekskurijos, važiuoja užsieniečiai. Kiekvienos valstybės kapinės rodo tos tautos kultūrą, santykį su savo praeitimi, tai, kaip ji pati šiandien save vertina. Kokią jie nuomonę gali susidaryti apie mus vaikščiodami Bernardinų kapinėse?

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“