Menininku vadinamas Dainius Liškevičius kadaise į Lietuvos valstybinę vėliavą nusivalė šokoladu išteptą veidą ir rankas. Ilgą laiką šis performansas, pavadinimu „Kliaksas / Restartas", niekam nekliuvo, tačiau šiomis dienomis tapo žinoma, jog teisėsauga ketina aiškintis, ar minėtas asmuo tikrai yra menininkas, o rankų valymasis į valstybinę vėliavą - meno kūrinys? Toks teisėsaugos sprendimas sukėlė dalies meno įstaigų pasipiktinimą.
Čia yra menas
Valstybinės Lietuvos institucijos sulaukė atviro kelių muziejų ir sąjungų laiško, kuriame buvo akcentuojama, kad D.Liškevičius yra nemažai apdovanojimų gavęs „pripažintas menininkas". Jis turi „įstatymais apibrėžtą menininko statusą", todėl pagal LR įstatymus veikiančioje kultūros sistemoje, o taip pat ir pagal tarptautinius kultūros lauko veikimo principus reiškia, kad „Kliaksas / Restartas" yra meno kūrinys".
Laiške taip pat nurodoma, jog prieš 21-erius metus sukurto kūrinio autorius „iškėlė klausimą, kokia bus Lietuvos valstybė ateityje, ar ji sugebės priimti piliečių tautinę, rasinę ir kitokią įvairovę." Įdomiai pateikiamas ir paties veiksmo aprašymas - „Jis (autorius) ne išniekina valstybinę vėliavą, ne ją sutepa, o nusivalo veidą kaip Poncijaus Piloto kankinamas Kristus nusivalė veidą Turino drobule. Dėl to veiksmo drobulė tapo šventa, kaip šventa tampa ir Lietuvos vėliava, ištverianti visus valstybės virsmus."
Beje, pasisakydami už laisves, kreipimosi autoriai patys yra linkę kaltinti turinčiuosius kitokią nuomonę - „Tikėtina, kad menininką apskundę Šeimų maršo organizatoriai šio personažo figūroje atpažino save."
Galiausiai prisimenama meninės raiškos laisvę garantuojanti Konstitucija ir nerimaujama, jog tęsiant ikiteisminį tyrimą vėliau gali būti pradėti persekioti filmų bei spektaklių autoriai ir režisieriai, o tokiu kaltinamuoju procesu esą „ne tik daroma psichologinė ir finansinė žala menininkui, bet ir visai meno sistemai Lietuvoje".
Laiškas baigiasi ultimatyviu pasirašiusiųjų reikalavimu „tučtuojau nutraukti jokio teisėto pagrindo neturintį ikiteisminį tyrimą D.Liškevičiui ir garantuoti, kad tokia praktika niekada nepasikartotų".
Laišką pasirašė Vilniaus dailės akademija, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Šiuolaikinio meno centras, Lietuvos dailininkų sąjunga, VšĮ „Kaunas 2022", Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetas, galerija „Meno parkas", Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Šiaulių dailės galerija, Lietuvos kinematografininkų sąjunga, „MO" muziejus, Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Lietuvos dizaino sąjunga, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus ir kt.
Čia nėra menas
Kyla natūralus klausimas - kas iš tikro šiandieninėje Lietuvoje yra menas, kas yra tikrasis menininkas ir kur mes, niekindami savo simbolius, o gal tyčiodamiesi iš kitų kūrybos, einame? Apie tai „Vakaro žinios" pasikalbėjo su žurnalistu, Vyčio skulptūros Vilniuje iniciatoriumi Viliumi Kavaliausku.
Pasak V.Kavaliausko, performansas - ne pirmas kartas, kai nusitaikoma į kraštui ir tautai svarbius simbolius.
„Mačiau šį „meną" prieš keliolika metų ir stebėjausi, kad dėl to niekas nepradėjo jokio tyrimo. Vėliau kultūros ministre buvusi Gintautė Žemaitytė pareiškė, jog dabartinis Lietuvos herbas yra militaristinis monstras, bet tai irgi niekam neužkliuvo. Stebėdamas tokias situacijas pradedi galvoti, jog ateina nauja modernistų karta, kuriai tautinis palikimas nėra svarbus ir iš bet ko galima tyčiotis. Tiksliau, galima tyčiotis iš tautinio paveldo, nes, esu įsitikinęs, - jeigu kas nors tokiai „saviraiškai" panaudotų JAV vėliavą, ne tik triukšmas kiltų, bet ir „menininkas" būtų nubaustas", - svarstė žurnalistas.
Be to, jo vertinimu, tokie veiksmai kenkia ir nacionaliniam saugumui.
„Valstybės saugumo departamentas nuolat kalba apie įvairias grėsmes, tačiau „nepastebi", kai valstybinės vėliavos išniekinimas peržengia šalies sienas ir kaip „meninė saviraiška" pristatomas tarptautinėse bienalėse. Tai rodo, kad valstybėje nebelieka nieko švento, nebelieka jokio, visuomenę galinčio suvienyti, veiksnio. Nors gal jau nebėra ir pačios valstybės? Gal tikrai atėjo laikas „išjungti šviesas", nuleisti vėliavas ir pareikšti - Lietuvos nebeliko? Bet šituo mažiausiai norėtųsi tikėti", - sakė visuomenininkas.
Priminęs, kad būtent už dabartinę vėliavą žmonės po karo liejo kraują ar rizikavo savo karjera keldami trispalvę tarybiniais metais, V.Kavaliauskas teigė su nerimu stebintis kėsinimąsi į Lietuvos istoriją.
„Vienas pilietis nusprendė, jog Lukiškių aikštė, kurioje buvo kariami sukilimų prieš okupantus dalyviai, labai tinka pliažui ir pripylė joje smėliuko.
Kitas veikėjas nusprendė, jog vėliava geriausiai tinka „meninei saviraiškai" ir nusišluostė į ją purvinas rankas. Tad ar reikia paskui stebėtis, jog skubiai „modernizuojami" ir perrašinėjami istorijos vadovėliai, jeigu mes patys formuojame tokią pasaulėžiūrą, kad savo simbolikos galima negerbti? - dar vieną opią problemą priminė visuomenininkas. - Kita vertus, norėtųsi išvysti mūsų politikų ir kultūrininkų reakciją, jeigu su Lietuvos vėliava analogiškai pasielgtų kas nors užsienyje ir pareikštų, jog tai buvo „menas". Ką jie tada sakytų? Kaip pasielgtų? Taip pat aktyviai pultų ginti niekinančius mūsų simboliką ar visgi tokį veiksmą pasmerktų?"
Menas neturi tapti patyčiomis
Vėliavos panaudojime „menui" V.Kavaliauskas įžvelgė ir kitą aspektą - nepagarbą pačiam kūriniui ir jo autoriams.
„Atsiribojant nuo politikos, dabartinę vėliavą tarpukaryje sukūrė Antanas Žmuidzinavičius ir Tadas Daugirdas. Tai yra jų kūrinys iš kurio buvo viešai išsityčiota. Dabar tai padariusį asmenį, be kitų, gina ir M.K.Čiurlionio muziejus, kuriame saugomi to paties A.Žmuidzinavičiaus darbai.
Kas galėtų paneigti, kad išteisinus D.Liškevičių, neateis ir jų eilė? Juolab kad panašių atvejų jau yra buvę. Tarkim, kol Žaliąjį tiltą dar puošė skulptūros, kažkas sugalvojo užmaukšlinti ant jų „dėžes". Nepamenu šios idėjos autoriaus pavardės, bet linkiu, kad analogiškai būtų pasielgta ir su jo kūriniais. Įdomu, kaip tada jis jaustųsi?" - retorinį klausimą uždavė žurnalistas.
Pabrėžęs, kad sodinti už valstybinių simbolių išniekinimą šiandien nebūtų tikslinga, jis akcentavo, jog visuomenės reakcija į tokius dalykus turi būti.
„Nesu visiškai „sumedėjęs", tačiau, mano nuomone, tam tikros ribos turi būti. Mene galima naudoti labai daug ką, tačiau menininkas turi turėti fantazijos, kaip realizuoti savo idėjas, neįžeidžiant kitų asmenų ir jų jausmų. Šiuo atveju turėtų pasisakyti tiek mokytojai, tiek kitokią nuomonę dėl tokios „saviraiškos" turintys kultūros veikėjai, nes, priešingu atveju, rizikuojame sukurti labai pavojingą precedentą. Jeigu „menininkas" išvengs atsakomybės, tai bus aiškus signalas visam pasauliui, kad mūsų galima nebegerbti, o su krašto simboliais ir istorine atminti daryti bet kokius „menus". Tuomet galime sulaukti dar radikalesnių ar modernesnių „menų" ir niekam nieko negalėsime pasakyti. Jeigu nenorime, kad taip nutiktų, privalome turėti ne tik protą, bet ir išsaugoti jausmus savo kraštui ir jo praeičiai, o tai šiandieninėje sparčiai modernizuojamoje visuomenėje tampa vis sudėtingiau", - apibendrino V.Kavaliauskas.