Pradžioje jų nereikalavo ir tuometinis sveikatos apsaugos ministras A.Veryga, net juokėsi iš tų, kurie šluoja iš parduotuvių lentynų medicinines kaukes.

Tačiau vėliau situacija pakito. Tiek Lietuvoje, tiek ir didelėje likusio pasaulio dalyje pradėta vadovautis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijomis.

O jos rėmėsi 2020 m. birželio 1 d. „The Lancet publikuotoje mokslininkų grupės meta-analizėmis apie medicininių kaukių, atstumo laikymosi, akių apsaugos priemonių efektyvumą apsisaugojant nuo COVID-19. Tame straipsnyje pateikiami skaičiavimai atskleidė šių priemonių efektyvumą.

Nieko nuostabaus, jog PSO rėmėsi „The Lancet" publikuotais tyrimais. Šis medicininis leidinys yra seniausias pasaulyje (leidžiamas nuo 1823 metų) bei medicininėje bendruomenėje turintis didelį autoritetą.
Kas drįstų abejoti PSO ir „The Lancet" autoritetu?

Tad „kaukių kultas" įsigaliojo ir Lietuvoje.

Kaukių reikalingumas ar nereikalingumas vienoje ar kitoje erdvėje vis kito ir keičiasi. Tačiau buvo atvejų, kai net lauke žiemos metu reikėjo dėvėti kaukę, kuri kaipmat sušlapdavo ir daugiau kenkdavo nei padėdavo. Taip pat verta atkreipti dėmesį, jog daugelis žmogelių kaukes dėvėjo ir dėvi neteisingai.
Neverta gilintis į kyšančias iš po kaukių nosytes, šį reiškinį negražiai išvadino visuomeninę sąmonę „formuojantys" įtakotukai, be to, tai ne esmė.

Esmė, jog kaukės beveik visada dėvimos tik tam, kad reikia. Puikiai žinomos situacijos, kai žmogus, eidamas iš lauko į kokią viešąją įstaigą, transportą ar dar kokią vietą, kur reikia kaukės, ją tiesiog traukia iš savo kišenės. Ir maukšlina ant veido neplautomis ir nedezinfekuotomis rankomis.
Panaudojęs ją, nusiima ir toliau grūda į kišenę. Bakterijoms ir grybeliams suteikiant neribotą veisimosi galimybę. Va, čia tai galimybės, net ir be paso!

Vienkartinės (atkreipti dėmesį į šį žodį) turi būti keičiamos po 2-4 valandų ištisinio nešiojimo. Daugkartinės - po kiekvieno nešiojimo plaunamos arba dezinfekuojamos. O jų galiojimo laikas irgi ribotas, jį trumpina kiekvienas plovimas.
Žinant, jog didžioji dalis žmonių to nedaro, akivaizdu, kad kaukių dėvėjimas tampa imitacinis. Daugiau kaip įpročio ir/ar drausmės formavimas žmonių masėms. Nesigilinant, ar kaukės efektyvios, nekalbant apie žalingas tokių kaukių dėvėjimo pasekmes.

Verta atkreipti dėmesį, jog minėtas medicininis žurnalas „The Lancet" šių metų rugpjūčio 21 dieną išspausdino publikaciją, kurioje nurodė kritiškas pastabas dėl 2020 m. birželio 1 dienos (to žurnalo) straipsnio.

„The Lancet" publikavo daugybę „Comentary" tipo straipsnių, kuriuose išsakoma kritika šiam 2020 m. birželio 1 d. straipsniui ir abejojama jame publikuotomis išvadomis. Pagrindinė kritika skirta tam, kad: 1) minėto straipsnio autoriai skaičiavimuose rėmėsi studijomis su kitomis kvėpavimo takų infekcijomis, 2) į skaičiavimus įtrauktos studijos, kurios neturėjo būti šioje analizėje.
Šešios mokslininkų grupės paneigė kaukių dėvėjimo reikalingumą ir net atliko ankstesnių įrodymų auditą. Rasta daugybė klaidų.

Tad to žurnalo 2021 m. rugpjūčio 21 d. publikacija paneigė 2020 m. birželio 1 dienos tyrimą. Ir tai yra normalu, nes taip vystosi mokslas.
Tačiau kodėl taip greitai „nesivysto" mūsų Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir toliau reikalauja veidą dengiančių kaukių?

Tiek iš suaugusiųjų, tiek ir vaikų. Jeigu suaugę žmonės nesilaiko kaukių higienos, ar to galima tikėtis iš vaikų? Kyla esminis klausimas: ar visuotinis kaukių reikalavimas yra medicininis, ar politinis (ekonominis) sprendimas?