Važiuoju į Lietuvą ir važiuosiu

Žilviną Bautrėną ir šiandien labai lengvai įžeistum pavadinusi pasaulio lietuviu, nors pašaukusi emigrantu taip pat labai jo nepaglostytum. Tik faktas lieka faktu - vienuolika metų, kai buvęs vienas garsiausių Lietuvos juvelyrų kuria papuošalus žvaigždėms Niujorko dizaino firmoje „Ippolita“. Jis beveik kasmet lanko Lietuvą ir iki šiol sako „pas mus, Lietuvoje“.

- Dar nepamiršote esąs lietuvis?

- Ir aš lietuvis, ir mano vaikai lietuviai, ir mane stebina, kad yra lietuvių, kurie namie angliškai kalba su savo vaikais, nors čia ne mano reikalas. Ir firmoje mane žino kaip lietuvį. Kai firmos naujokui pasakau savo vardą, jis dvi minutes lieka išsižiojęs, nieko, sakau, per metus išmoksi. Sako, sutrumpinti galima, negalima, sakau. Firmoje esu vienas lietuvis tarp italų, airių, amerikiečių, bet Lietuvą jie jau žino.

- Pagal jūsų pavyzdį?

- Jie nepažįsta tų žmonių, kurie, sakysim, Čikagoje valkatauja, plėšia ir skriaudžia kitus, bet, pavyzdžiui, ir aš tokių Niujorke nebuvau sutikęs.

- O jums nenuobodu gyventi, kai nieko netrūksta?

- Kodėl? Man daug ko trūksta. Aš kartais pagalvoju, kodėl nedalyvauju toje džiaugsmo šventėje, kai pamatau ferarį, lekiantį prošal: žiūrėk, vairuoja jį kažkas, kodėl ne aš? (Juokiasi.) Bet nemanau, kad jis laimingesnis negu aš. Užtat ir neveju į medį Dievo.

- Prieš atostogas spėjote pajusti krizę Jungtinėse Valstijose?

- Taip, jau prieš tris savaites buvo juntamas bruzdėjimas, na, o dabar, kiek žinau, gana stiprus. Viskas keičiasi labai greit, bet aš manau, kad susitvarkys, visada pasaulis susitvarko. Na, nevažinės kažkas ferariu, na, milijonierių padaugės. Mano tėvai pergyveno karą, mes pergyvenome brandų socializmą, pergyvensime ir krizę. Man labai patiko vieno ordinais apdovanoto veterano mintis. Klausiamas, kada jis buvo iš tikrųjų laimingas, žmogus atsakė - per karą. Visiems nustėrus paaiškino: „Aš likau gyvas, aš buvau jaunas, aš mylėjau ir mane mylėjo. Ką, blogai?“ Gaila tik kad per krizę mažosios šalys visada daugiau nukenčia...

- Išgyvenate dėl mažos šalies?

- Nenoriu mokyti žmonių, kaip reikia gyventi, juo labiau iš tolo. Džonas F.Kenedis (John F.Kennedy) yra pasakęs: iš pradžių savęs paklausk, ką tu gali savo šaliai duoti, o paskui klausk, ką ji tau gali duoti. Aš dabar nelabai ką galiu duoti, bet Lietuvoje atidirbau nemažai ir palikau ją ne po Sausio įvykių, kada Lietuvai reikėjo žmonių, o 2000 metais, kai viskas buvo atkurta ir viskas, kas tiktai įmanoma, grobstoma visu tempu.

- Ką emigrantai gali duoti savo šaliai? Jie tik linkę skųstis, kad Tėvynė nefinansuoja jų bendruomenių...

- Izraelis yra tris kartus mažesnis už Lietuvą - visas pasaulis girdėjęs apie Izraelį. Kas žino apie Lietuvą? Tik gerai išsilavinę žmonės. Žydų kita pažiūra į savo valstybę, tautą. Jeigu, sakysim, skambini į kompaniją, kurios bosas yra žydas, pirmas jo klausimas, ar tu žydas? Jei tu žydas, tada su tavim kitaip ir kalba. Jie remia vieni kitus, jie stumia vieni kitus, jie padeda vieni kitiems. Kalbėjau kartą apie lietuvišką charakterį su geru bičiuliu airiu, jis šyptelėjo ir pasakė: „Atrodo, kad tu man apie airius kalbi“. Iš tikrųjų, reikėtų iš žydų pasimokyti, kaip jie vienas kitą remia, kaip garsina savo valstybę. Jie irgi individualistai, bet kai reikia, suremia pečius. Mes to nedarome nuo 1991 metų.

- Sakot, išvažiavote ne tada, kada Lietuvai reikėjo žmonių. Argi dabar Lietuvai jų nereikia?..

- Be abejo, jai reikia žmonių, bet aš nesu iš tų, kurie mirtinai reikalingi Lietuvai, aš nesu ekonomistas, aš nesu statybininkas, aš nesu... esu dailininkas, o dailininkams dabar labai striuka Lietuvoje, žmonėms ne menai rūpi. Užaugo naujų kartų, ir ne viena, kuriami menai, nežinau, jie geresni, blogesni, ne man spręsti, bet iš tikrųjų tokį išsilavinimą, kokį aš gavau tuomečiame Dailės institute, dabar vargu ar įmanoma gauti Lietuvoje, todėl kad ir Amerikoje, ir čia tas pats: moki pinigus ir mokaisi, nori būti dailininkas - ir esi. Ir pas mus į firmą ateina daug žmonių, baigusių aukštąsias, įgijusių dizainerio išsilavinimą, bet jie yra absoliutus niekas, ir man jau nusibodo ruošti tuos žmones.

- Pas mus Lietuvoje yra dar geriau: noriu būti politikas - ir esu, noriu būti Seime - ir esu.

- Čia yra kitas klausimas. Mačiau, kuriasi partijos, štai Drąsiaus Kedžio partija. Ką tie žmonės galės pasiūlyti Lietuvai? Ką galės pasiūlyti Lietuvai Šustauskas su Kristina?

- Sako, gins paprastus žmones...

- Ko dabar negina? Juk turi pakankamai finansų, pažinčių ir galių, ko ji dabar negina?

 O kalbant apie Lietuvą, mes niekada neatsistosime ant kojų, jei nepradėsime gaminti pasauliui.

- Juk teigiama, kad visas mūsų ekonomikos augimas vien iš eksporto.

- Ką eksportuojame? Sūrelius? Suomiai yra dar šiauriau už mus, klimatas prastas, akmuo, žemė nederlinga, bet suomiai turi „Nokia“, suomiai stato didžiausius pasaulyje laivus - kodėl mes to nedarome. Nėra protų? Tiesa, gabus jaunimėlis išvažiuoja, o, kita vertus, jeigu tas gabus jaunimėlis norėtų grįžti ir įsitvirtinti, jis čia vietos nerastų, nes vidutinybių neišstumdysi - užėmę savo pozicijas, laikysis vienas kito dantimis. Jaunam, gabiam iš tiesų reikia finansinės paramos: vidutinybė pati iškyla, o gabiam reikia padėti. Štai labai daug Europos pinigų gavome prieš metus, kur tie pinigai? Mums gerai sekasi su lazeriais, bet jų technologijos turėtų būti išvystytos iki pasaulinio lygio, o ne lokalaus, turėtų Lietuvoje būti statomos gamyklos, įdarbinami žmonės. Valstybė turtinga tada, kai turtinga vidurinioji klasė.

- O jeigu jos nėra išvis?

- Tokia tada ir ta valstybė.

- Jūs laikote save viduriniosios klasės atstovu?

- Taip, ir nėra gerai ja būti, nes aš už viską moku visą kainą, moku tiek pat, kiek labai turtingas žmogus: už gydymą, vaikų mokslą, už bet ką, o jeigu būčiau skurdžius, už viską mokėtų vidurinė klasė.

- Bet tokia perspektyva nesižavite?

- Ne. Matyt, turiu ne tik įgimto tingumo, bet ir įgimtos savigarbos.

- Kokia turėtų būti Lietuva, kad sugrįžus savigarba nenukentėtų?

- Aš labai noriu grįžti, tik neturiu ką veikti čia, neįsivaizduoju, kaip galėčiau išlaikyti šeimą. Kurti juvelyriką? Kam ji reikalinga? Trims, keturiems ar penkiems žmonėms, o paskui kas? Jeigu turėčiau Lietuvoje normalų pragyvenimo šaltinį, čia ir būčiau. Bet kol kas į ją važiuoju ir važiuosiu...

- Ko pasiilgstate Lietuvoje?

- Mamos pasiilgstu, draugų, ko dar? Viso Vilniaus - daug ko, aš gi čia gimiau, užaugau. Kai atvažiuoju, pirmiausia pereinu Pilies gatve iki Aušros vartų, aplankau Kairėnuose tėvo kapą ir būtinai į Nidą nuvažiuoju. Graži Pilies gatvė Vilniuje, bet ne tokia „graži“, kaip J.Basanavičiaus gatvė Palangoje: iš kokio šiukšlyno jie tas „grožybes“ suvilko? Jei žmonėms to verkiant reikia, tegu turi, bet ne centrinėje gatvėje, juk miestą reikia valdyti, juk negalima leisti jį valdyti bet kam. O Vilniaus senamiestį labai gadina nuterliotos sienos. Grafičių yra ir Niujorke, yra tarp grafičių piešėjų ir labai gabių žmonių, bet grafičiai turi savo vietą. Tai jokiu būdu ne senamiestis. Netoli tos vietos, kur gyvename, yra gamyklų rajonas, kuris visas išpieštas nuo viršaus iki apačios, bus Niujorko įžymybė ar paminklas, o Vilniaus senamiestis nuterliotas, ir dar nemokšų. Gaila, kad policija nesusitvarko su tais vaikinais, bet, kita vertus, jei norėtų, susitvarkytų. Pamenate Panevėžio „tulpinių“ istoriją, kaip jie su jais „kovojo“? Kokia kova galėjo būti su saujele chuliganų, kuriuos visi pažinojo? Policija turi raumenis, turi pinigų, tai ko jai trūksta, jeigu nesugeba kovoti nei su banditėliais, nei su sienų terliotojais?

- Žinote pats, būtent pinigų viskam ir trūksta.

- O kur tie pinigai? Mačiau per televizorių Marijampolės rajono muitininkų ir policininkų namus. Tokius rūmus jie pasistatė patruliuodami ar šaldami muitinėje? Visi viską supranta. Aš prisimenu, kaip Čikagos mafiją praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje sutvarkė vienas nekorumpuotas policininkas. Vienas karininkas sudarė policijos būrį ir pradėjo griauti piramidę, sudarytą tų turtingųjų, „viešpačių“, kurie vaikščiojo iškėlę galvas ir spjaudė visiems į akis. Gal ir Lietuvoje taip reikėtų?

Tuščia vieta nebūna. Išvažiavusius lietuvius Lietuvoje pakeičia užsieniečiai. Jų kasdien vis daugėja. Gal tai - ir jūsų artimiausi kaimynai? Tada - susipažinkite. Kitą savaitę „Respublikoje“ skaitykite - kiek kuriame mieste, rajone kiek užsieniečių apsigyveno.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"