Vasara ir jos aplinka

O dar šiandien šventė - Pasaulinė aplinkos apsaugos diena. Kažkas „nusitrumpino" ir ją pavadino tiesiog „aplinkos diena", taip atsiedamas esmę nuo paprasto dalyko - yra mūsų (arba gamtos) aplinka, mes ją saugome ir džiaugdamiesi savo pasiekimais švenčiame. Beje, būtent paskatinti aplinkos apsaugai visame pasaulyje, Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja 1972 m. gruodžio 15 d. birželio 5-ąją paskelbė Pasauline aplinkos apsaugos diena. Pretekstą šiai dienai davė tų pačių metų birželio 5 d. Stokholme įvykusi pirmoji Jungtinių Tautų Organizacijos konferencija, skirta aptarti aplinkos apsaugos problemoms. Dabar bet kas mūsų paklaus: o kodėl taip vėlai, kur visi buvo, sakykim, nuo 1950-ųjų? Teisti paprasta, ypač po 50 metų. Tik šventą dieną to daryti neverta. Tiesa, kalbėti apie tai būtina, nes gamtai ir aplinkai problemų nemažėja, jas gamta galėtų išspręsti tik su viena sąlyga - jei nemaišytų žmonės. Deja...

Taigi, vasara, o mes kalbame apie savo ir gamtinės aplinkos išsaugojimą. Šie du dalykai (žmogaus ir gamtinė aplinka) savo prigimtimi labai skirtingi, apie tai daug kas iš nesupratimo pamiršta ir kalba taip, kaip atrodo. Štai iš kur atsiranda „tiesiog aplinkos diena". Mes vis dažniau laukiame ne švenčių, bet žinių apie mūsų pasaulio problemas ir slapta tikimės, kad kas nors iš jau žinomų įvykių, procesų ar tendencijų ims ir neišsipildys... arba - įvyks kitaip, nei buvo ištirta, prognozuota. Štai neseniai kažkur prasprūdo žinelė, jog gimstamumas staiga (ar tikrai staiga?) lyg ir neauga... Tiesa - Afrika tame „progrese" nedalyvauja. Niekas netikrina ir negali patvirtinti, jog tai - ne šiaip paprasta „antis". Tačiau žiūrėkime, ką savo knygoje „Gyvenimas mūsų planetoje" rašo Deividas Etenboras (David Attenborough): 1937 metais mūsų buvo 2,3 milijardo, 1978 m. - 4,3; 2020 m. - 7,8 milijardo. Išeitų, kad per 80 metų populiacija padidėjo 3 kartus, ir visa tai - gamtos ir gamtinės aplinkos sąskaita. Kas turėtų įvykti, kad pasaulinė populiacija sustotų augti, pagaliau - imtų mažėti? Šiandien tokių tendencijų niekas nemato ir neprognozuoja. Vadinasi, puolimas prieš gamtą tęsiasi.

Prieš keletą dienų buvo pranešta, kad iš Pirėnų kalnų pakilęs rečiausias pasaulyje paukštis avėdra (jis turėjo siųstuvėlį, tad jo kelias buvo sekamas) pasiekė Nyderlandus ir čia jį nutrėškė vėjo jėgainė. Niekas neįvertins triūso, įdėto išauginti iš vienintelio net ne kasmet vienos poros padedamo kiaušinio, nepamatuos lūkesčių. Jau kelintą dešimtmetį avėdras bandoma sugrąžinti į Europos kalnus, bet... štai vieną kažkas nušovė... kitą nunuodijo... trečią sumalė vėjo malūnas... Avėdros perėti pradeda 5-6 gyvenimo metais ar dar vėliau. Vadinasi, gyventi iki brandos tokiam paukščiui be galo sunku.

Kam ieškoti taip toli... Aplinkos apsaugos dieną pažiūrėkime į mūsų gamtą, pasvarstykime, kur pradanginom beveik visą tetervinų populiaciją. Paskaičiuokim, kiek metų kurtiniai dar kęs tokį beprotišką Lietuvos miškų naikinimą. Gal žinote, kada ateis diena, kai Lietuvoje iš 5-6 likusių žalvarnių porų naliks nė vienos? Kada nutils volungės? Negi liksime tik mes, birželio 5 d. švenčiantys Aplinkos apsaugos dieną?