1 nuotr.Rodosi, tai buvo visai neseniai - prieš porą dienų minėjome šventą Baltramiejų, gandrų išlydėtuves, o po jų nebėra ko žvalgytis mūsų paukščių. Tačiau kalendoriuje fiksuotos šventės svarbios tik mums - gandrai daro, kaip jiems reikia: jeigu kas nors savo vaikų užauginti nespėjo liepą, tam galėjo skirti visą rugpjūtį. Kodėl taip nutinka?
Gandras, kaip ir visi kiti, gyvena pagal labai aiškų grafiką: sugrįžę iki balandžio vidurio, jie tvarko lizdus ir deda kiaušinius. Gandrai peri mėnesį (o tiksliau - 31-34 dienas), taigi - gandriukai šį pasaulį išvysta gegužės gale. Tik paskutinę liepos dekadą jie palieka lizdus. Šie ankstyvieji gandriukai kartu su tėvais gali išskristi rugpjūčio pražioje. Kiti - net liepą.
Tačiau ne visiems gandrams sekasi gyventi pagal šią tvarką. Kai kurios poros lizde susitinka gerokai vėluodamos (patinas visada sugrįžta pirmas), o jei vienas iš poros narių žūsta, nauja pora susidaro nebūtinai iš karto. Dažnai tokios poros tai metais net neperi, kitu atveju aktyvaus šeimyninio gyvenimo gali imtis visu mėnesiu vėliau. Deja, perėjimui ir jauniklių auginimui būtinas tas pat laikas, todėl iš lizdų išskristi gandriukai vėluoja tiek pat, kiek ir turi būti - visą mėnesį.
Dar labai gražu, dar suspės net patys vėlyviausi gandrai. O mes išmoksime gyventi be jų. Tiesa, dabar akys vis užklius už laukuose baltuojančių paukščių, bet tai bus vis rečiau.
Ką mums reiškia tos paskutinės kalendorinės vasaros dienos? Iš tikro, nors žmonių pasaulyje penketas dienų nėra daug, per jas mes galime kai ką padaryti, atlikti. Visi žinome, ko nespėjome per vasarą, gal pavyks dabar? Tačiau be mūsų pačių dar yra ir darbai, kurių reikia gamtai. Prisiminkime, kuo žadėjome jai padėti, atsilyginti. Gal bent dabar šį savo pažadą įgyvendinsime?
Iš gamtos mes ko nors laukiame. Nežinia, kas sugalvojo vieną kvailiausių posakių - „gamtos dovanos", nes tokių dovanų gamta niekada neruošia ir jų neturi. O grybai, uogos, riešutai yra pačios gamtos užauginti jos vaikams; net negalvodami apie tai, mes juos apiplėšinėjame ir nuskriaudžiame - į namus krepšiais velkame grybus, uogas. Daug kas turi pasiteisinimą... „negi gaila?" Kiti sako, kad to būti negali, kad mums priklauso tik tai, ką teisėtai įsigijome, nusipirkome iš savininko, pagaliau - ką patys užauginome, sukūrėme.
Vasaros gale buvo sausa. Tiesa, škvalo metu ir po jo daug kur palijo, tik ne visur vienodai gausiai. Kitur trūko ne tik drėgmės, bet ir paprasto vandens - išsimaudyti, atsigerti. Plačiuose laukuose paukščiai, žvėrys, varliagyviai, vabzdžiai tenkinosi po nakties žvilgančia rasa. Bet jos pakanka ne visiems.
Esame laikotarpyje, kai politikai apie mūsų gamtą kalba niekam nesuprantamus niekus. Sveikas mokslininkų ir gamtos praktikų protas siūlo sugrįžti prie esmės: natūraliai gyvenančių pievų, upeliais virstančių („sugrįžtančių") melioracijos griovių, tų pačių kūdrų, kurios gali kompensuoti sunaikintas biologinės įvairovės kompleksų buveines.
Atrodo, kad sveika mintis vis labiau įsigali, bet... kad žodis taptų kūnu, būtina kai kas daugiau už politiką, už programas. Tam reikia supratimo. O jis, patikėkite, įgyjamas lėtai ir negali būti paveikiamas, nes veikiamas jis paprasčiausiai praranda prasmę.
