- Įteikiant nominaciją juokavote, kad vadovauti Alytaus urėdijai, tuometiniam miškų ūkiui, sutikote tik iš ketvirto karto. Turbūt ne todėl, kad bijojote atsakomybės?

- Todėl, kad iš pradžių norėjau padirbėti paprastu miškininku. Savo gimtajame Skarulių kaime Jonavos rajone eidamas į mišką sutikdavau eigulį, pasitempusį, uniformuotą. Kur eitum, miške jį sutikdavai. Papasakodavo jis mums, vaikams, daug apie mišką. Užkrėtė tos kalbos. Kad netapau šimtaprocentiniu miškininku, - faktas. Aš įsivaizduoju, kad miškininko kelias turi prasidėti girininkijoje. Reikia padirbėti ten bent 10 metų. Kaip miškininkai sako, kol lajos užsiveria, tada gali galvoti apie aukštesnį postą. Man taip susiklostė, kad baigęs tuometinį Miškų fakultetą buvau pasiųstas dirbti inžinieriumi-mechanizatoriumi į Žemaitiją. Rinktis nebuvo iš ko. Be didelio noro po kelerių metų sutikau tapti didelės urėdijos vadovu Dzūkijoje. Mūsų darbas tada buvo kitoks. Labai blogas buvo materialinis aprūpinimas. Vienais metais pjūklams atsarginių dalių, apsikrovę dešromis ir sūriais, autobusiuku riedėjome į Permę. Dabar su miškininkais pasikalbi, sako, jiems dar blogiau - neapsigina nuo popierizmo. Labai gaila, kad miškininkai neapgynė Miškų ministerijos. Kam reikalingos dvi institucijos - Miškų departamentas ir Generalinė miškų urėdija? Būtų užtekę departamento prie Vyriausybės. Tokį siūlymą teikėme mes, veteranai, akademikai, tik niekam tai nerūpėjo.

- Ar normalu, kad mūsų miškuose užaugusią medieną išveža, o mūsų pramonei reikalingą žaliavą įsiveža?

- Praktika labai negera. Tarybiniais metais daug popiermedžių eksportuodavome į Švediją. Švedai savo miškus saugojo. Miškingumas ir pas mus pagerėjo. 1918-1920 m. miškingumas buvo tik 19 proc., dabar - 33 proc. Smetonos laikais labai daug miškų, ypač ąžuolynų, iškirto. Ne viską atželdindavo. Miškais tada lopė valstybės biudžetą. Dabar valstybiniai miškai atkuriami, bet privatūs miškai tvarkomi prastai. Labai dideli savavališki kirtimai. Atvažiavę iš užsienio savininkų vaikai iškerta biržes ir išvažiuoja. Kontrolė lyg ir būtų, bet nieko jiems nepadarysi. Daug kas sako, kad miškas atauga, bet tai labai ilgas laikas. Tėvo pasodintą mišką kirs tik jo vaikai.

- Užsieniuose gyvenantiems kirtėjams širdies neskauda dėl Lietuvos miškų. Dažnai neskauda ir dėl Lietuvos. Ar ne baisu?

- Tai labai jaudina. Labai gaila, kad Lietuva išvažinėja. Liūdna, kad per trumpą laiką tiek išvažinėjo lietuvių. Alytus buvo 70 tūkstančių gyventojų, dabar liko 50 tūkstančių. Su savo darbuotojais stovėjome Baltijos kelyje. Koks buvo pakilimas. Grįžome ant sparnų. Baltijos dvasia numirė, prasidėjo susipriešinimas, Pakaunės įvykiai. Kodėl taip atsitiko, nežinia. Sąjūdžio programa buvo nuostabi programa. Kaip gaila, kad per tokį trumpą laiką dingo mūsų susitelkimas. Žmonės labai nusivylė valdžia, partijomis. Neina žmonės balsuoti. Ką reiškia, kai ateina balsuoti 40 procentų gyventojų, ir kokią tą valdžią gali išrinkti tokia saujelė. Latvijoje, Estijoje aktyvumas didesnis, vadinasi, ten žmonėms rūpi. Prievarta rinkėjų neatvarysi. O kiek nesąžiningumo rinkimuose, koks papirkinėjimas. Ateina rinkimai, tiek visko prižadama, bet žmonės jais nebetiki, todėl ir garbės nebeliko. Ką mes dabar turime: garbingą praeitį, gėdingą dabartį ir miglotą ateitį. Vyko didelis kiršinimas prieš buvusius partinius. Dauguma jų nieko bloga nenorėjo. Jie buvo tokie pat lietuviai, daug padarė apeidami Maskvą. Mūsų ministras Algimantas Matulionis kiek išsaugojo miškų, mažino kirtimus. Mes taupėme prieš Maskvą. Kad nesurusėjo Lietuva, to meto partiniai daug prisidėjo. Kodėl Alytuje rusai statė Medvilnės kombinatą? Kokia nauda vežti medvilnę tūkstančius kilometrų? Čia politika buvo: pastatysime gamyklą, bus proga privežti iš Rusijos, Baltarusijos darbininkų. Bet neteko. Tuometinis Alytaus pirmasis sekretorius Apanavičius pasikvietė Medvilnės kombinato direktorių ir sako: darykime ką nors, reikia rasti vietinių darbininkų, siuvėjų. Iš kaimų moterys kaip pliūptelėjo. Namus jiems statė. Tuo metu kaime darbo rankų ėmė stigti. Važiavome visi į kaimą dirbti. Silosą ruošėme, bulves kasėme, pačiam yra tekę. Visi supratome, kad čia tokia buvo numatyta rusinimo politika ir nuo jos turime gintis.

- Ar buvo galima sustabdyti griūtį mūsų valstybės atkūrimo pradžioje?

- Labai neprotinga buvo privatizacija, kiek padaryta klaidų. Žaliavos iš Rusijos satelitų, aišku, nebeliko. Rusijos spaudimas buvo didelis, bet buvo galima kitaip viską pertvarkyti, o ne paleisti vėjais. Miškininkai nuo griuvimo atsilaikė, bet labai norėta ir miškus perimti į privačias rankas. Leido ir miškininkams nusipirkti už pajus miškų, bet jie nepuolė. Mūsų šeima taip pat galėjo pasinaudoti. Už savo pajus galėjome nusipirkti daugiau kaip 10 hektarų miško. Nenusipirkome, nes esame patriotai. Miškų dalijimasis truko labai trumpai ir slaptai. Ne visi sužinojo. Nusipirko ir miškininkai, ir ne miškininkai, valdžios žmonės. Sužinojo tie, kam reikia. Kur matyta už investicinius čekius mišką pardavinėti. Investiciniai čekiai - joks pinigas. Už kokius nuopelnus reikėjo valstybės turtą pardavinėti? Nežinau, kodėl mokslininkai neužprotestavo tokio nutarimo.

- Kas lietuvius gali sutelkti, paskatinti grįžti atgal į gimtinę?

- Nelabai kas. Darbas, uždarbis. Kai kūrėsi tie „uabai“, viršininkai sau pasakiškus atlyginimus pasidarė. Didžiulis atotrūkis atsirado tarp darbininkų. Kai aš dirbau, tokio didelio skirtumo nebūdavo. Už tai mes, vadovai, karves, bulius augindavome, kad pragyventume. Dabar laisvės turime, bet nebeturime tokio gėrio, meilės, kaip anksčiau. Užaugau šeimoje, kur mama skiepijo gyvenimo pamokas. Būdavo, žiemos metu sukelia vaikus ant duonkepės ir ima mokyti. To negalima, taip negalima. Mokydavo gerbti kitų darbą, padėti žmogui nelaimėje. Tai įsirėžė visam gyvenimui. Nesigėdydamas sakau: esu per savo gyvenimą daug kam padėjęs. Man yra normalu padaryti žmogui gera. Yra tekę spręsti visokius nepriteklius, buitinius klausimus, nesutarimus. Prisimenu, skambina moteris iš vienos girininkijos ir prašo atvažiuoti. Po darbo nuvažiuojame su eiguliu. Kas atsitiko? Prašo moterys iškelti jų vyrus į brigadas, kur nėra girtuoklių. Liepėme girininkui išskirstyti darbininkus, tai paprastai būdavo retai. Jau Nepriklausomybės laikais turguje prie manęs prieina moteris ir dėkoja: „Mes jūsų neužmiršome, ačiū, kad tada padėjote, dvi šeimos neiširo“. Kartą vieno mano labai gero šaltkalvio žmona ateina prašyti išspręsti kivirčą tarp tėvo ir sūnaus. Net du kartus ėjau kalbėtis. Pavyko sutaikyti. Džiaugiuosi, kad žmonės su savo bėdomis į mane kreipdavosi ne kaip į direktorių, o kaip į žmogų.

- Kas galėtų sugėdinti moterį mušantį girtuoklį vyrą, jei jis yra bedarbis, šeimai parneša (arba neparneša) pašalpą? Griūva šeimos, vaikai į globos namus išvežami.

- Daug vaikų auga globos namuose, iš dalies todėl, kad tų vaikų tėvai negavo iš savo tėvų šeimos pagrindų. Dabar svarstoma, ar leisti susidėjus gyventi, rašytis partnerystės sutartis kartu gyvenantiems kitų lyčių žmonėms. Iš kur tokios mintys? Vakarai spaudžia? Anais laikais gyventi sumetus skudurus būdavo gėda, o dabar - nebe. Briuselis daugiau negu anais laikais Maskva mums pradėjo nurodinėti. O tos Sąjungos ateitis miglota. Sugriausime savo tvarką, tradicijas, o kai reikės, nebesugebėsime sudėlioti.

- Jaunimui žodis „patriotas“ skamba visiškai nebe taip, kaip skambėjo prieš 25 metus jų tėvams. Kodėl išblėso noras būti Tėvynės patriotu?

- Patriotiškumą pražudė valdžios poelgiai. Jų arogancija, tikėjimas savo neklaidingumu, viešas to deklaravimas, kitų nuomonės nesiklausymas. Žmonės ne kvaili, viską supranta. Pas mus, Alytuje, daug klaidų buvo pridaryta, dėl to žmonės ir nebeišrinko buvusio vadovo. Šiandien gali puikuotis esąs reikšmingas, bet ateina laikas, kai nesulaukę žadėtų darbų žmonės nusisuka. Anksčiau būdavo viena partija, viena valdžia. Kalbėdavo jie pasitarimuose, niekas nesiklauso, niekam neįdomu. Permainų sulaukėme, bet labai greitai pamiršome jų kainą. Sunku turbūt planuoti mūsų ateitį. Pasaulis darosi nebenuspėjamas. Ateitis miglota, o didingoji praeitis nelabai kam rūpi. Istorinės publicistikos laidų vedėjas Vytautas Savukynas prasitarė norintis susukti dokumentinį filmą apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Mindaugą, bet valstybė tam neranda pinigų. Keista, kad filmui apie pirmąjį mūsų valstybės vadovą valstybė neranda pinigų.

- Nebijote sakyti, kad Lietuvos dabartis - gėdinga. Kodėl gėdinga? Kas lietuviams jų išsirinktų tarnų garbinimo geną įskiepijo?

- Ar stovėdami Baltijos kely apie tokią Lietuvą galvojome? Išsivaikščiojome, turto prisigrobėme, paežeres užkariavome. Žemę sukilojome, kai Konstitucijoje parašyta, kad žemė yra nekilnojamas turtas. Kas gali paneigti, kad tie, kas inicijavo tą įstatymą, patys naudos neturėjo? Pagarba ir garbinimas labai skirtingi dalykai. Aš už tai, kad būtų garbinami mūsų tautos didvyriai, valstybės kūrėjai, bet ne už šių dienų vadų garbinimą. Žiūrėdamas į retai kintančius reitingus dažnai pagalvoju, ar jie teisingi. Juk dažno lyderio darbai ir žodžiai skiriasi. Na, o jei reitingai teisingi, lieka tik pritarti Justinui Marcinkevičiui, pasakiusiam kultinę frazę: „Aš kaltinu visus, visus, išmokiusius lietuvį nuolankumo“.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“