respublika.lt

Vaikystė baigėsi prie gyvulinio vagono (15)

2020 balandžio mėn. 28 d. 19:00:18
Dalia BYČIENĖ

Marijampolietis Zigmas Bačinskas vyresniajai marijampoliečių kartai gerai žinomas kaip žmogus Sibiro universitetuose įsigytas inžinerines žinias parvežęs į Lietuvą ir visą gyvenimą dirbęs jai. Jis buvo vienas tų inžinierių, kurių dėka Marijampolėje iškilo didžiausia Baltijos šalyse Maisto gamybos automatų gamykla, tuomet davusi darbo daugiau kaip pustrečio tūkstančio darbininkų. Dabar tos gamyklos likučiuose dirba vos šimtas. Pasak buvusio tremtinio, blogiausia, kad iš žmonių buvo atimtas darbas.

×
nuotr. 1 nuotr.
Dalios Byčienės nuotr.


Poetės užtarimas nepadėjo

„Taip, aš iš tų pačių šaknų, kaip ir Salomėja Nėris. Turiu jos eilių, bet neskaitau. Liko man tik Bačinskų pavardė, o sentimentų - jokių. Gimiau ir augau Alvite, kur ir buvo susitelkusi didelė Bačinskų gentis. Salomėja ir mano tėvas buvo brolių vaikai. Prisimenu ją tik per jos pačios vestuves. Vienintelis kartas, kada Salomėja mums galėjo padėti, tai sustabdyti mūsų trėmimą į Sibirą. Mama pasakojo, kad giminės spaudė Salomėją eiti pas Sniečkų ir prašyti, kad mus paleistų. Sako, ėjusi, bet išgirdo, kad reikėję kreiptis anksčiau. Ką anksčiau, jei niekas nieko nežinojo“, - stebisi Z.Bačinskas. Apie S.Nėries pažiūras žinąs, kiek iš mamos girdėjo. Buvusi kaip visi, tik grįžusi iš Paryžiaus pasikeitė.

Iš vaikystės, kuri Lietuvoje truko 11 metų, Zigmas prisimena tris maišus poetės sąsiuvinių, gulėjusių palėpėje pas tetą, Salomėjos pusseserę. Teta pasakojo sąsiuvinius saugojusi, kol valdžia nepanoro jų peržiūrėti. Kas tiko, pasiėmė, o visa kita - dingo. „Mes buvome vaikai, nesigilinome ir nesupratome. Tik mama stebėdavosi, kaip ta Salomėja pasidavė komunizmui. Aš niekada nebuvau komunistu. Kiek ragindavo stoti, visada prisimindavau mamos žodžius - nebandyk. Jei mama taip kentėjo, kol mus užaugino, kaip gali mamos neklausyti? Klausėme, kai mama sakė neprasidėti su rusėm merginom, neimti į žmonas. Mamos žodis buvo paskutinis. Aš nuoskaudą visą laiką jaučiau, kad tremty užaugau, kad šeimą nuskriaudė, kaip galėjau kitaip elgtis“, - tvirtina Z.Bačinskas.

Sušaudė sovietų sukakties garbei

Zigmo tėvas Vincas Bačinskas buvo Gižų valsčiaus sekretorius, priklausė šauliams, dalyvavo keliose lietuviškose organizacijose. Mama taip pat neatsiliko. Tapo pavasarininke, priklausė keliems kitiems moterų katalikiškiems sambūriams. Tai turbūt ir lėmė, kad šeima, tėvai, jų vaikai, dvyniai Zigmas ir Vincas, pustrečių Antanukas, vieni pirmųjų 1941 m. birželio naktį buvo suvaryti į gyvulinius vagonus ir išvežti Sibiro link. Stotyje vyrus atskyrė nuo šeimų, pasodino į kitą gyvulinį vagoną, neva taip būsią patogiau. Net neįtarėme, kas gresia. Tada stoty tėvą matėme paskutinį kartą. Jam buvo 35-eri, o po metų - nušovė“, - mena tremtinys. Kad tėvas buvo sušaudytas, šeima sužinojo tik Lietuvai tapus nepriklausoma, gavę teisę prieiti prie slaptų archyvų. Šiek tiek daugiau apie paskutiniąsias tėvo dienas išgirdo iš tame pačiame lageryje kalėjusio lietuvio. Baigęs Maskvos Lomonosovo universitetą, Maskvoje kažkokioj vaistinėje dirbusiam vyrui pavyko išsisukti nuo kulkos. Tėvo kapo nėra, kūną įmetė į kažkokią klampynę.

„Buvome spėję gauti tik vieną laišką iš tėvo. Laiškas buvo parašytas ant beržo tošies. Rašė, kad tardo kas naktį, adatas po nagais kiša, pirštus tarpdury traiško. Nežinau, ką norėjo iš jo išklausti. Sušaudė 1942 m. Protokole rašė - „kaltė nenustatyta, sušaudyti Spalio revoliucijos 25-mečio sukakties garbei“.

Našta teko mamai

Z.Bačinskas mena, kad brolių stiprybės šaltinis buvo jų mama. Nuo kraustymo į tremtį dienos, per visą ten gyvenimo laiką ir iki pat paskutinės gyvenimo dienos. Mama prie rusų buvo baigusi pradinę mokyklą, gerai mokėjo rusų kalbą ir tai jai pravertė. Dedantis nešulius į nežinomą kelionę, moteris rusiškai prašneko su kareiviais, o šiems širdis atitirpo. Dėk viską, ką nori, jus vis tiek veža į Sibirą ir ilgam, - davė leidimą. Iš stambesnių daiktų motina pasiėmė kojinę siuvimo mašiną. Ji buvo vienas vargas kelionėje, bet vargas atsipirko, padėjo išsimaitinti. Į kelionę moteris dar įsidėjo didelį puodą taukų, šiltų drabužių vaikams, keletą šaukštų, šakučių, kelis puodelius, kelias šeimos relikvijas. Daugumą jų, pasiekus Sibirą, kariškai vilkintys vyrai nusavino.

„Buvome prie Minsko, kai karas prasidėjo. Suaugusieji vylėsi, kad vokiečiai traukinį pasivys ir žmones išlaisvins. Bet niekas nepavijo per visą pusantro mėnesio kelionę. Nuvežė į Altajaus kraštą, į Bijską. Iškrovė ant Obės kranto, kaip maišus. Kiekvieno vagono keleivius atskirai. Prieš tai kratą padarė. Iš mūsų atėmė sidabrinį kryželį, tokį nemenką, kurį mama buvo įsidėjusi, laikrodį, tėvo skrybėlę, dar keletą geresnių daiktų. Siuvimo mašinos niekam nereikėjo, nebūtų žinoję, ką su ja daryti“, - po daugelio metų su šypsena prisimena tremtinys. Vagone, kuriame keliavo A.Bačinskienė su sūnumis, keliavo ir daugiau šeimų su 3-5 vaikais. Atvykusio vaikais turtingo būrio rusams nereikėjo. Diena praėjo, vakaras. Tik temstant atsidangino iš lentų sukaltas vežimas. Sukrovė daiktus, o žmonėms teko pėsčiomis iki uosto klampoti. Ten laukė rusų vadinamasis „tramvajus“. Plukdė Obe per naktį, o paskui nuvežė į durpynus, apgyvendino blakių knibždančiuose barakuose.

Duondavė - siuvimo mašina


Vasara pralėkė durpynuose. Moteris varydavo durpių kasti, vaikai prižiūrėjo vaikus. Pasibaigė vasara, užsidarė durpių sezonas. Leido tremtiniams persikelti į darbininkų gyvenvietę. Ten buvęs stiklo fabrikas, gamino butelius ir indus pienui supilti. Tenykščiai vartojo pieną šviežią arba raugintą. Kitų produktų iš pieno negamino. „Tame užkampy gyvenę žmonės nei sūrio gamino, nei sviesto mušė. Mama juos išmokino. Mus vadino užsieniečiais, neva dėl to, kad viską mokame. Ten žmonės ir prie caro prastai gyveno“, - šypsojosi tremtį iškentęs vyras.

Gyvenvietėje moteriai darbo nepavyko gauti. Kol turėjo drabužių, juos mainė į maistą. O kai atėjo pavasaris ir nebebuvo, ką keisti, teko valgyti žolės viralą. „Išvirdavo mama cinkuotą kibirą žolienės, pasrebiam visi keturi ir vėl valgyt norime. Buvo kortelės druskai ir duonai. Vaikui - 100 gramų, suaugusiajam - 200 gramų duonos. Bėgdavome vaikai iš vakaro, užsiimdavome eilę, jei vėliau ateidavai - duonos nebebūdavo. Mamai dažniausiai duonos nelikdavo - kol pareidavome, po kąsnį ir suvalgydavome“, - tremtinio vaikystę prisimena Zigmas.

Štai tada motinai ir pravertė per vargus atsivežta siuvimo mašina bei pas seserį siuvėją eitos siuvimo pamokos. Įsidarbino drabužius kareiviams siuvančioje artelėje, o naktimis siūdavo drabužius gyvenvietės ponioms. Sakydavusios, niekur taip dailiai pasiūtų drabužių nematė. Iš Vokietijos grįždami nugalėtojai buvo prisitempę daug gėrybių, tarp jų ir audinių. Tik nežinojo, ką su jais daryti, kol gyvenvietėje siuvėja neatsirado. Kas neturėjo audinių, atnešdavo persiūti senus drabužius, moterys iš kareiviškų vyrų kelnių prašydavo pasiūti sijonus. Pinigų žmonės neturėjo, atsiskaitydavo siuvėjai pienu, daržovėmis. Bačinskams tai buvo geriausia valiuta.

Tarp savų ir tremty


Lietuvoje broliai buvo baigę keturis skyrius, o Sibire vietos mokykla avansu priėmė į 6-ą klasę. Greičiausiai, norėdami įsiteikti siuvėjai, rengusiai visas mokytojas. Nuolat vydamiesi rusakalbius draugus, dvyniai pabaigė vidurinę mokyklą. Gavęs diplomą Vincas apsisprendė tapti mokytoju, o Zigmą viliojo inžinieriaus darbas. „Išvažiavau į Barnaulo mašinų gamybos institutą. Mama davė pinigų kelionei, o paskui, sūneli, verskis kaip nori. Pirmaisiais metais gavau paprastą stipendiją, o paskui iki pat studijų pabaigos - padidintą. Institutą baigiau su pagyrimu. Atsiimdamas diplomą padėkos žodį pasakiau ne rusiškai, o vokiečių kalba. Žinojau, kad instituto direktorius kilęs iš vokiečių bendruomenės, norėjosi padaryti jam staigmeną. Mane labai drąsino vokiečių kalbos dėstytoja. „Blogiau ar geriau pasakysi, tik drąsiai šnekėk“. Direktorius mane pagyrė ir pasakė: iš jo išeis žmogus. Noriu tikėti, kad nenuvyliau“, - šypteli Zigmas.

Institute be Z.Bačinsko mokėsi daugiau tremtinių vaikų. Ruošdamiesi tapti studentais visi žinojo, kad teks įstoti į komjaunimą. Įstojo ir Zigmas. Būdamas vienas iš lyderių, stengėsi išpešti naudos ir dėl savo draugų lietuvių. Penkiems studentams lietuviams jis išreikalavo atskirą kambarį bendrabutyje, kas atrodė neįmanoma.

Kas nori be Tėvynės gyventi

Baigęs institutą, paprašė paskyrimo į Lietuvą, rašė net aukštojo mokslo ministrui, o jis nusijuokė, - kadrų neužtenka rytiniams rajonams, o jis į Lietuvą užsimanė. Bet instituto baigimas su pagyrimu suteikė teisę rinktis. Pasirinko gerą atlyginimą, butą su visu apstatymu. Bet ne to trūko. Trūko Tėvynės. „Kas nori be Tėvynės gyventi?“ - klausia Zigmas. Atidirbo privalomą laiką ir grįžo praėjus 19-ai metų po išvežimo. Kita priežastis, parvedusi namo, kad Marijampolėje ketinama statyti gamyklą ir reikės inžinierių. Direktorius apsidžiaugė. Organizuok, sako, jaunų vyrų brigadą ir važiuokite stažuotis. Nuo to visoje Sovietų Sąjungoje garsi Maisto pramonės automatų gamykla ir prasidėjo. „Visi stebėdavosi, kaip aš, direktoriaus pavaduotojas, sugebu kiekvienam darbininkui parodyti, kaip reikia dirbti. Bet jie nežinojo, kad mokydamasis institute ne tik praktiką atlikdavau, bet ir uždarbiaudavau, kur tik galėjau. Dirbdamas su įvairiausiais įrenginiais visko išmokau, o baigęs institutą nuolat važinėjau tobulintis“, - paaiškino marijampolietis.

Po 23-ejų metų išėjo vadovauti Griežtojo režimo kalėjimo lankstų gamyklai, kurioje, kaip pats sako, į visas geresnes vietas „politrukai“ buvo sulindę. Juokiasi, gal ir nebūtų išėjęs, sekėsi, bet nusibodo tenykščio direktoriaus graužimas, nešokinėk, žinok kas esi - tremtinys.

Pasak Z.Bačinsko, daug vagių „prie ruso“ gamykloms vadovavo. O kad tai tiesa, pavyzdį prie šono turėjo - žmoną. „Išėjusi į pensiją moteris gaudavo didesnę pensiją, nei atlyginimą. Tik prieš mirtį ji man pasakė, dėl ko taip atsitiko. Pasirodo, buvęs direktorius vogdavo pinigus, užrašydavo jos vardu tūkstantines premijas. Tų premijų ji nematė, bet jos vardu būdavo nuskaičiuojama „Sodrai“. Neilgai tik tuo gavo pasinaudoti.“ Pasak Z.Bačinsko, mūsų Lietuvoje nepatinka, kad žmonės per mažai dirba ir nori daug turėti.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (15)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PROTESTAI: mažiausiai 230 žmonių žuvo per protesto akcijas Irane praėjusių metų lapkričio mėnesį.
  • VYKSTA: užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį vyksta į Estiją, kur Taline dalyvaus trijų Baltijos valstybių ir Lenkijos užsienio reikalų ministrų susitikime.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar vis dar dirbate iš namų?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau atidarėte maudymosi sezoną?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+9 +10 C

+8 +9 C

 

+9 +11 C

 +18 +19 C

+18 +20 C

 

+16 +18 C

0-5 m/s

1-6 m/s

 

0-4 m/s

Nuorodos