Jau dešimtmetį Lietuvoje veikiantis projektas „Vaikų svajonės“, artėjant didžiosioms metų šventėms, kasmet padovanoja daugiau vilties mažiesiems, kurie po Kalėdų eglute dovanos įprastai gal ir nesulauktų. Per visą šį laikotarpį geros valios žmonės išpildė daugiau kaip 78 tūkst. vaikų svajonių. Šiemet projektui įpusėjus, kol kas sistemoje užregistruotos beveik 7000 svajonių. Apie pusė jų jau pasirinko norintys padėti žmonės. Dar pusė - laukia geradarių.

Akcija „Vaikų svajonės“ - projektas, kurio metu stokojančiose šeimose gyvenantys vaikai turi galimybę paprašyti dovanos Kalėdoms. Geros valios žmonės projekto svetainėje išsirenka konkretaus vaiko svajonę ir ją išpildo.

Tiesa, šiemet projektas kiek pakeitė savo kryptį. Iki šiol čia būdavo galima išpildyti tokias vaikų svajones, kaip radijo bangomis valdoma mašinėlė, kalbanti lėlė ar LEGO rinkinys. Tokie norai gimsta ir nepasiturinčių vaikų šeimose. Šiemet tarp svajonių liko tik šilti drabužiai ir avalynė.

Vienas iš projekto iniciatorių Julius Gregorauskas „Vakaro žinioms“ sakė, kad toks sprendimas priimtas matant, kiek daug šeimų stokoja būtiniausių daiktų: „Visus šiuos dešimt metų projektas keitėsi, kasmet pamatydavome vis įvairesnių situacijų. Tokios svajonės kaip žieminiai batai ar šilta striukė visada sudarė didelę dalį svajonių. Pernai tai buvo apie trečdalis svajonių. Matome, kad poreikis yra, todėl nusprendėme, kad norėtume labiau prisidėti prie to, kad būtų patenkinti būtiniausi vaikų poreikiai. Tikrai nemanome, kad vaikai neturėtų gauti kalėdinių dovanų, tačiau turėdami ribotus resursus, šiemet pasirinkome dirbti ta kryptimi, kuri yra būtina. Matome, kad šios dovanos daugeliui vaikų tampa vieninteliu nauju ar kokybišku drabužiu, kurį jie turės.“

Tačiau toks sprendimas sulaukė įvairių reakcijų. Socialiniuose tinkluose žmonės diskutuoja, kad šilti drabužiai nėra vaikų svajonės. Esą projektas tuo ir buvo gražus - savo idėja, kuri leido net ir nepasiturintiems vaikams gauti dovanas, kurių jie iš tiesų nori. Kad tokių reakcijų buvo, neslepia ir J.Gregorauskas. „Manau, dėl to ir svajonių šiemet mažiau, dėl to ir dalis socialinių darbuotojų šiemet nedalyvauja, nes neturėjo šeimų, kurioms reikėtų drabužių ar avalynės. Natūralu, kai galima prašyti planšetės, norinčių ratas didesnis nei tuomet, kai galima norėti batų ar striukės. Tačiau mes nesiekiame jokių rekordų, mums svarbiausia, kad vyktų pokytis“, - sako J.Gregorauskas. Ir priduria, kad šiemet jau girdėjo, kad dalis svajonių pildytojų prie reikalingo drabužio prideda ir žaislą ar saldumynų.

J.Gregorauskas pasakoja, kad didžiausias projekto tikslas yra ne tik padovanoti vaikams tikėjimą svajonių išsipildymu, bet ir tikėjimą geresniu rytojumi. „Mes skatiname svajonių pildytojus išsirinktas dovanas vaikams įteikti asmeniškai, pabendrauti su jais. Tai leidžia ir tiems vaikams pamatyti pavyzdį, kad yra gyvenime daugybė galimybių. Tokie susitikimai paveikia ir svajonių pildytojus. Dažnai sulaukiame atsiliepimų, kad jie negalvojo, jog Lietuvoje žmonės taip gyvena“, - sako projekto iniciatorius.

Paklaustas apie įsimintiniausias istorijas, apie kurias išgirdo per projekto dešimtmetį, J.Gregorauskas sako, kad labiausiai paliečia itin jautrios istorijos. Pavyzdžiui, kai vaikas prašė vaistų sergančiai mamai, kai broliukai atsisakė svajonių, prašydami vežimėlio neįgaliam broliui.

„Man labiausiai įstrigdavo istorijos, kai vaikų svajonės susijusios su potyriais. Pavyzdžiui, noras pirmą kartą pamatyti jūrą ar nueiti į kino teatrą. Pats esu vežęs istorija besidomintį vaiką iš Radviliškio į Kauno IX forto muziejų. Atrodo, tai dalykas, kurio paprašius tavo vaikams, nekyla jokių problemų tai įgyvendinti. Bet yra vaikų, kuriems jie yra svajonė, siekiamybė. Žinau, mūsų projektas visko neišspręs, bet galime bent šiek tiek padėti“, - pasakoja J.Gregorauskas.

Kad vaikų svajonės išsipildytų, reikia ne tik geradarių, bet ir tarpininkų, kurie projektą paverčia realybe. Kasmet šių žmonių ratas vis didėja: 10 žmonių sudaro projekto komandą, apie 100 savanorių suveda svajones į svetainę ir dar 700-800 socialinių darbuotojų visoje Lietuvoje surenka svajones ir tarpininkauja jų išpildymo procese.

Komentaras

Ne pirmus metus prie projekto savanoriškais pagrindais prisidedanti Vilniaus rajono savivaldybės Nemėžio seniūnijos socialinė darbuotoja Birutė Paramonova sako, kad jos saugomų svajonių autoriai - vaikai, sužinoję, jog šiemet projekte dalyvaujant negalima prašyti dovanų žaislų, nė kiek nenusiminė. „Pavyzdžiui, vienas mano vaikas prašo futbolo batelių žaidimui patalpose. Panelės prašo pūstų juodų striukių.

Girdėjau, kad buvo vaikų, kurie atsisakė dalyvauti, jeigu negalima prašyti žaislų. Nematau tame nieko bloga. Nesvarbu, ar šeima pasiturinti ar ne, vaikai nori žaislų, nori pramogų. Tačiau reikia nepamiršti, kad mes bendradarbiaujame su labdaros kompanijomis, verslu. Ištisus metus stokojančios šeimos gali gauti įvairios pagalbos, tarp jų ir žaislų“, - sako B.Paramonova. Šiemet jos turimame sąraše svajonių išsipildymo laukia daugiavaikėse šeimose augantys vaikai.

Paklausta, kokia dažniausia vaikų svajonė, B.Paramonova nė nemirktelėjusi atšauna, jog visi vaikai, nesvarbu, kokiose šeimose augtų, svajoja apie naujus telefonus. „Dažnai jie kainuoja tiek, už kiek svajonių pildytojai nupirkti taip pat neturi galimybių“, - priduria moteris. B.Paramonovos namuose Kalėdų laukia 3 atžalos. Ir nors socialinių darbuotojų atlyginimai mūsų šalyje toli gražu nėra džiuginantys, moteris su vyru kasmet išpildo ir vieną kitą svajonę iš projekto. Šie metai - ne išimtis.

Matydama, kad kasmet vis daugiau šeimų Lietuvoje gyvena sudėtingomis sąlygomis, B.Paramonova sako turinti savo nuomonę dėl valstybės paramos. „Yra šeimų, kuriose tėvai neturi geresnio išsimokslinimo, neranda geresnio darbo. Tačiau jie stengiasi. Algos taip pat kyla ne visiems. O kainos kyla labai sparčiai. Žiema žmonėms yra sudėtingas laikotarpis, nes didelę dalį pajamų tenka sumokėti už šildymą. Jeigu dviejų kambarių buto šildymas kainuoja per 100 eurų per mėnesį, alga nedidelė, o šeimoje auga du vaikai... Sudėtinga. Visame pasaulyje žmonės padeda vieni kitiems. Valstybės parama negali būti guminė.

Tačiau dažniausiai paramą gauna nedirbantys ir dirbti nenorintys asmenys. Ir tai perduodama iš kartos į kartą. Manau, kad valstybė turėtų padėti tik tiems, kurie dirba, augina vaikus ir tikrai stengiasi. Nelabai sąžininga, jeigu jie prisideda prie valstybės gerovės, nenori būti išlaikytiniais, tačiau negali pragyventi iš to, ką uždirba.“