Universitetai gelbėjami N.Chruščiovo metodais

- Vilniaus universiteto pertvarka, paremta strateginiame veiklos plane numatytu administracinės struktūros stambinimo ir modernizavimo projektu, vykdoma keičiant fakultetų struktūrą. Ką tai davė jūsų universitetui, kuris jau anksčiau reformuotas pagal panašius principus?

- Naujoji sistema, jeigu ji turėjo kažkokią pridedamąją vertę, per trejus ar ketverius metus jau turėjo atskleisti savo gerąsias savybes. Tačiau taip neatsitiko. Priešingai, labai greitai paaiškėjo, kad jungiant skirtingas tradicijas turinčius akademinius padalinius, jų kolektyvus, mechaniškai juos sumetant į bendrą katilą nieko gero neišeina.

Žiūrint grynai vadybiškai, fakultetų stambinimas - buvo 16, liko 9 - turėjo logikos. Tai buvo neišvengiama drastiškai mažėjant studentų skaičiui - nuo 17 tūkst. iki 10 tūkst., t.y. 40 proc. Santykiniais dydžiais vertinant KTU neteko daugiausiai studentų, palyginti su kitomis Kauno aukštosiomis mokyklomis. Prie tokių reikšmingų demografinių pokyčių tikrai reikėjo adaptuoti didelės organizacijos vidaus struktūrą. Bet rizikos ir šalutiniai efektai nebuvo įvertinti. Nugalėjo vadybininko mąstymas, vadybos ir ekonomikos kriterijai: sumeskim į krūvą, sumažės administracijos, biurokratijos - bus pasiektas sinerginis efektas.

Mokslas - labai svarbi modernizuotos, porenesansinės kultūros dedamoji. Remkimės analogijomis: sumeskime Jono Vaitkaus, Rimo Tumino, Eimunto Nekrošiaus teatrus, dar pridėkim Gytį Padegimą, duokime dangoraižį ir laukime, kad tas mechaninis sumetimas duos didžiulę pozityvią sinergiją. Anaiptol, taip tikrai nebus!

- KTU panaikinti Humanitarinių mokslų ir Socialinių mokslų fakultetai, vietoj jų atsirado vienas - Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas. Kokią įtaką šie ir kiti struktūriniai pakeitimai turėjo mokslui, pačios sistemos efektyvumui? Ar katedrų naikinimas, institutų steigimas pasiteisino?

- Buvusio švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus reforma, kuri buvo daroma pagal verslo interesus ir lūkesčius, prisilaikant neoliberalistinės ideologijos, tikrąją universiteto autonomiją panaikino, o nežmonišką valdžios koncentraciją atidavė į sutelktų žmonių būrelio - rektoriaus ir tarybos - rankas. Anksčiau senatas tvirtindavo rektoriaus metinę ataskaitą, nepatvirtinimas kelis kartus galėjo reikšti naujus rinkimus. Dabartinis būrelis neatsiskaito niekam, jų pajudinti, nušalinti neįmanoma, kadangi jie savo galias jaučia ir gali negirdėti iš apačios ateinančių susirūpinimo signalų, alternatyvių pasiūlymų. Vaizdžiai tariant, jie turi teisę išjungti mikrofoną akademinei bendruomenei ir veikti vienašališkai.

Remiantis KTU patirtimi, katedrų naikinimas, institutų steigimas, nepaliekant institucinio atstovavimo, - tai visiškas mokslo subiurokratinimas ir naikinimas, chaosas. KTU biurokratinės išlaidos peržengė 50 proc. Jie net apskaitos tvarką keitė, dekanus, prodekanus pavertė mokslo darbuotojais ir pan., kad užmaskuotų tokią disfunkciją.

Katedros buvimas reiškia, kad atitinkamas mokslo tyrimų tematinis ruožas turi savo institucinį atstovavimą. Panaikini katedrą - ir tas institucinis atstovavimas savaime išnyksta. Taip išnyko kadaise neprasta KTU Sociologijos katedra, prarado potencialą, išsivaikščiojo Psichologijos katedra. Vietoj katedrų įsteigti neaiškūs, su mokslo ir studijų teisynu bei akademine tradicija nesusieti dariniai - studijų programų komitetai ir jo direktoriaus pareigybė. KTU nusirito iki to, kad į institutų direktorių ir studijų programų komitetų direktorių pareigybes ėmė skirti lojalius partinius draugus be mokslo laipsnio.

Prasidėjo favoritizmas, išplito nekompetencija, atsirado marazminiai-profanaciniai moduliai. Pajėgūs žmonės buvo nustumti į šešėlį, pakriko klimatas, krito akademinis lygis, sunyko arba apmirė padaliniai...

- Kodėl universitetai vis dėlto imasi struktūros, kuri nefunkcionuoja ir stumia atgal aukštąjį mokslą? Kas tai - desperacija, nežinant ką su juo daryti, mados reikalas?

- Dabar visiems universitetams labai nelengva. Baisi demografinė duobė - drastiškai mažėja studentų. Antras dalykas, aukštajame moksle sutrikęs kartų perimamumas, labai maži atlygiai. Tad universitetų vadovai susiduria su labai rimtais iššūkiais.

Ne tik aukštajame moksle, bet ir politikoje, versle sudėtingos, giluminės problemos dažnai bandomos spręsti ieškant primityvių priemonių.

Aš dar spėjau kūdikiu būdamas kelis mėnesius pagyventi prie Chruščiovo. (Nikita Chruščiovas, 1953-1964 m. Sovietų Sąjungos vadovas - red. past.) Tuo metu Sąjungoje labai smuko žemės ūkis, ji prarado gebėjimą prasimaitinti, būtent prie Chruščiovo buvo pradėti pirkti grūdai iš užsienio. Ką daryti? Tarybinius ūkius vertė kolūkiais, paskui užėjo kita banga - kolūkius vertė į tarybinius ūkius... Daržininkystę, augalininkystę, grūdininkystę, gyvulininkystę imta jungti į viena tikintis, kad tada žmonės patys viskuo apsirūpins. Giluminių problemų jie nenorėjo spręsti, socialistinės dogmos neleido sugrąžinti žemėvaldon privačios nuosavybės, normalių prekinių mainų. O viešoji nuomonė, politinė darbotvarkė spaudžia, turi kažką daryti. Tada taip ir sprendžiama: stambinkim arba smulkinkim.

Kai nėra nustatomos krizės giluminės priežastys, kai nėra politinės valios arba ekonominių išteklių toms realioms problemoms spręsti, kažkas pasiūlo imitacines priemones. Neįsigilinus atrodo, kad imsim dabar ir sustambinsim, sujungsim, ir bus gerai.

Analogija neturi įrodymo galios, bet ji yra euristinis instrumentas. Tad, tarkim, imkim ir sumeskim į krūvą keturias Vilniaus gimnazijas. Taip, bus vienas direktorius, šiek tiek optimizuotas valdymo personalas, bet vertinant kultūrinę, edukacinę dimensiją, ar tas tikrai duos efektą?

Grįžtant prie universitetų, kažkas išmetė idėją: jungsim, stambinsim. Visas tas vajus - chruščiovinė primityvi mitologija ir paklydimai, susipynę su neoliberalizmo mitais. Kaip prie Chruščiovo nuo sovchozų prie kolchozų, taip ir čia: sustambinsim, iš katedrų padarysim institutą. Ateis kitas rektorius, sakys, reikia išspecializuoti. Ir taip toliau.

Esmė yra tai, kad reikia tinklą optimizuoti, padaryti normalų apmokėjimą mokslo žmonėms. Juk gabus, talentingas žmogus dabar nebeateina į doktorantūrą. Lietuvos aukštajame moksle yra sugriautas natūralus kartų perimamumas. Žmonės baigia doktorantūrą ir nebegina disertacijų - nemato prasmės. Mūsų universitete valdžia technologinių specialybių doktorantams duoda vietų be konkurso! Tarkim, yra šešios doktorantūros vietos, o stoja trys žmonės, jos net neužpildomos.

Visi mokslininkai priversti laikytis bado dietos. Koks profesoriaus atlyginimas? Mes gauname 9 kartus mažiau negu profesorius Amerikoje, 6-7 kartus mažiau negu Vokietijoje, Suomijoje, 2,5-3 kartus mažiau negu Estijoje ar Lenkijoje. O reikalavimai - publikuotis amerikietiškuose žurnaluose. Tai tas pats, kas didelės kompanijos vairuotojui pasakyti: tu nusipirk jaguarą iš savo 300 eurų algos ir važinėk gera mašina, kad nedarytum gėdos mūsų firmai.


Tebūnie išklausyta ir kita pusė

Prof. Petras BARŠAUSKAS, Kauno technologijos universiteto rektorius:

Pasakysiu kategoriškai. Transliuodamas ateities idėjas, bandydamas daryti nepopuliarius, bet orientuotus būtent į ateitį sprendimus, visada dūšioje jaučiau nerimą. Vienas iš tokių - susijungimų klausimas, į kurį akademinė bendruomenė reaguoja labai jautriai. Svarstant universitetinių tinklų pertvarkymą, mano siūlymas buvo kategoriškas, radikalus, Senato - kur kas atsargesnis. Sutarėme, kad jie patys padarys pareiškimą. Ir staiga Senatas nubalsuoja už tai, ką aš kalbėjau. Štai jums ir atsakymas, ar akademinė bendruomenė pritaria reformoms, ar nepritaria.

Ar KTU reforma pasiteisino? Šiandien aukštojo mokslo sistema įstumta į tokią aklavietę, kad pats universitetas jau nieko nebegali padaryti. Jei norime valstybėje proveržio, švietimo sistemos pertvarka turi būti vienas iš prioritetų. Tą jau pripažįsta visi. Nebegalima daugiau laukti, kaip laukėme 27 metus! Jeigu dar galvosime, laukia bankrotas. Mes pradedame galvoti apie konkurenciją, reitingus, talentų pritraukimą, o į universitetą atėjusiam žmogui su išblaškyta aukštojo mokslo sistema, su jos ištaškytais finansais galime mokėti 500 eurų atlyginimą. Tai ką mes galime apskritai kalbėti!

Estai šį tą padarė, ir dabar jų biudžetai, atlyginimai du su puse karto didesni. Štai kodėl reikia tų reformų. Kaip vieną iš argumentų mums sako: jūs esate viešosios įstaigos ir atlyginimus galite daryti tokius, kokius norite. Bet mes vis tiek esame susaistyti su biudžetu, kurį gauname iš valstybės, ir negalime vienoje institucijoje staiga jų pakelti, tai nerealu. Patys vieni mes negalime pasitvarkyti.

Vilniaus universitetas daro labai daug dalykų, kuriuos mes jau esame padarę. Tai ir struktūros reforma, ir pilnų kaštų modelio įvedimas, ir programų bei jų valdymo pertvarka. Visa tai - higieniniai, būtini dalykai, kurie Skandinavijoje, kitose šalyse jau seniai padaryti, mes vėluojame 10 metų. Tačiau yra didžiulė vidinės komunikacijos problema, apie tai kalba ir pats VU rektorius. Tendencijos geros, darbai teisingi ir anksčiau ar vėliau jie tikrai pasiteisins, bet žmonės neparuošiami, neišaiškinama iki galo.

Žinoma, visi mes žmonės, ir nesakau, kad pas mus viskas vyko idealiai, buvo klaidų su vadybiniais dalykais ir pan. Tą pripažįstu.

Bet turiu pasakyti, nors būsiu nepopuliarus, kad visame pasaulyje akademinė bendruomenė yra viena konservatyviausių, bet koks pokytis ją erzina. Tarkim, Nyderlandų Tventės universitetas, su kuriuo KTU bendradarbiauja, prieš ketverius metus pradėjęs esminę programų pertvarką, susidūrė su masiniu pasipriešinimu. Tai natūralu.

Gyvenimas smarkiai pasikeitė. Dėstymo stilius, didaktika keičiasi iš esmės. Nebėra jau tokių dalykų, kad atėjo dėstytojėlis, atskaitė paskaitą ir išėjo. Yra komandiniai, interaktyvūs darbai, tarpdisciplininės programos, iš kurių studentas gaus visai kitas žinias ir kompetencijas. Bet tam turi keistis dėstytojas. Ištrauktas iš komforto zonos jis nesijaučia laimingas, aiškina, kad dėstydamas tą patį 20 metų buvo geriausias profesorius. Taip atsiranda problemų, natūralus pasipriešinimas. Administracija kaltinama, kad prisigalvoja visokių niekų. Bet mes esame priversti reaguoti į reikalavimus, kuriuos kelia šiandieninis darbdavys, modernus verslas, pramonė. Ne mes darome pertvarkas, o pats gyvenimas, mes tik į jas reaguojame.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“