1 nuotr.Sostinės ugniagesiai gelbėtojai susirūpinę dėl gaisrinių hidrantų. Už šių įrenginių, skirtų vandeniui imti, priežiūrą privačiose teritorijose atsakingi privatūs asmenys, tačiau ką daryti, jei hidrantai netvarkingi, o savininkų - kelios dešimtys ar šimtas? Praktika rodo, jog nieko ir nepadarysi, nes kaltųjų nėra.
Vilniuje yra apie 4800 hidrantų, kuriuos prižiūri bendrovė „Vilniaus vandenys“. Prasčiausia šių įrenginių būklė Senamiestyje, ten dauguma hidrantų yra požeminiai, įrengti daugiausia kiemuose. Taigi jei gaisras nutiktų po darbo valandų, dėl kiemų užstatymo mašinomis gaisrininkai fiziškai negalėtų prisijungti prie šių įrenginių. „Žiemą mums aktualu hidrantų užšalimo problema, Senamiestyje pasitaiko, kad hidrantai užšąla, genda dėl savo senumo. Ką darome? Jei gaisras bute, važiuoja mažiausiai dvi gaisrinės mašinos, kurios būna prisipildžiusios vandens, tai vandens pakanka“, - pasakojo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Operacinio vadovavimo skyriaus vyresnysis specialistas Vladislavas Zapolskis. Pasak jo, Senamiestyje pakeisti visus senus hidrantus būtų sudėtinga net aptarnaujančiai bendrovei, pašnekovo įsitikinimu, veikiausiai tai turėtų būti valstybinio lygio projektas. „Čia ir leidimų klausimas dar būtų, juk seni požeminiai hidrantai daugiausia po važiuojamąja dalimi, remonto atveju reikėtų eismą uždrausti. Kita vertus, pavyzdžiui, kai remontuojamas pastatas ar naujas statomas, projektuotojai reikalauja, kad ir hidrantai būtų atnaujinti“, - aiškino pašnekovas.
Nuo 2010 metų statomi tik antžeminiai hidrantai. Kad būtų kuo paprasčiau privažiuoti, jie įrengiami važiuojamojoje dalyje, šaligatvyje ar žaliojoje zonoje ne toliau kaip du metrai nuo važiuojamosios dalies. Hidrantai vienas nuo kito projektuojami 200 metrų atstumu, jeigu žiemos metu vienas hidrantas užšąla, ugniagesiai ieško kito artimiausio.
Ugniagesiams gelbėtojams neretai sudėtinga tampa pasinaudoti hidrantais privačiose teritorijose, kurios yra šalia neveikiančių gamyklų. V.Zapolskis pasakojo, jog ankstesniais laikais, jei veikdavo gamykla, jos savininkas būdavo vienas ir už jo teritorijoje esančių hidrantų priežiūrą šeimininkas ir atsakydavo. Užsidarius gamykloms, po privatizacijos proceso sklypus šalia veiklos nebevykdančių gamyklų susipirko daug žmonių, kitaip sakant, kas tokiu atveju tampa atsakingas už hidrantų priežiūrą, nustatyti tampa sudėtinga.
„Šiai dienai pasitaiko, jog vienoje gamykloje miesto teritorijoje būna ir šimtai savininkų. Bendrai tie pastatai ir liko gamyklų, bet jie padalinti smulkiems verslininkams, o teisės aktai neleidžia, kad už bendrą teritoriją būtų atsakingas tik vienas savininkas, - kalbėjo V.Zapolskis. - Atkreipiu dėmesį, kad tuose objektuose gamyba nevyksta, bet pridaryta smulkių dirbtuvių, kur gali kilti gaisrai.“ Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Operacinio vadovavimo skyriaus vyresnysis specialistas prisiminė praėjusių metų atvejį sostinės Savanorių prospekte, kuomet kilo gaisras vienoje iš čia įsikūrusių bendrovių. „Šios bendrovės buvo dešimt savininkų, hidrantai teritorijoje neveikė, buvo du gaisriniai rezervuarai, vienas pusiau pripildytas. Bandėme rasti atsakingą, bet taip ir neradome galų. Kur yra Savanorių prospekto žiedas, tai anksčiau čia buvo baldų kombinatas, vienas po kito eina objektai, vieta sudėtinga“, - tikino V.Zapolskis.
Lyg to būtų maža, ugniagesiai su savimi turi turėti begalę raktų hidrantams atsukti. Pašnekovo teigimu, šiandien Vilniuje yra daugiau kaip 30 rūšių hidrantų. Nors vizualiai jie niekuo nesiskiria, gaisrininkai turi naudotis 5 atsukimo raktais. „Europos Sąjungoje kiekvienos tarnybos ugniagesiai turi skirtingus žarnų sujungimus, hidrantų atsukimo raktus, - sakė V.Zapolskis. - Komersantai privežė iš ES įvairių „atsukimų“, žinoma, viskas legalu, yra europiniai sertifikatai ir viskas. Bet trūksta reglamentavimo, kad pakaktų vieno rakto.“
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
