Tylioji visuomenės dauguma bunda

„Pastebėjome, kad pastaruoju metu nemažai verslų išreiškė palaikymą vienai visuomenės pasaulėžiūrai. Gyvename laisvoje šalyje, tad visi galime turėti savo nuomonę ir ją išreikšti. Bet šiuo klausimu mes palaikysime likusią mūsų visuomenės dalį, kad neliktų nuskriaustų. Mūsų šeimos verslas palaiko tradicinės šeimos sąvoką, todėl visą šį mėnesį mūsų picų dėžutės bus su Trispalve", - liepos mėnesį savo socialinio tinklo anketoje klientams paskelbė Šiauliuose veikianti „Gustuko picerija".

Šis šeimos verslas buvo įkurtas 2018 m., kai jo vadovo Manto Zemecko šeimoje gimė sūnus Gustukas. Tais pačiais metais du vaikus auginanti šeima atidarė piceriją, kurioje klientai iki šiol gali užsisakyti ir vyresnės atžalos Gabrielės vardu pavadinta picą.

„Gustuko picerija" buvo pirmoji maitinimo įstaiga Lietuvoje, kuri paskelbė, kad savo klientams netaikys Galimybių paso, tad visus priims tik lauke. Nors didžioji dalis staliukų yra picerijos viduje. Picerijos pavyzdžiu pasekė daugybė verslų visoje Lietuvoje. O liepą ši picerija savo klientus džiugino picos dėžutėmis su Trispalve.

„Vakaro žinių" kalbintas picerijos savininkas M.Zemeckas tokių sprendimų nesureikšmina ir kuklinasi. „Vakaro žinioms" niekaip nepavyko įkalbėti vadovo papozuoti fotografui, kad visuomenė žinotų, kokie paprasti Lietuvos žmonės daro didelius dalykus.

- Kaip kilo tokia graži mintis klientams pristatyti picą trispalvėje dėžutėje? - „Vakaro žinios" paklausė „Gustuko picerijos" vadovo M.Zemecko.

- Jūs sakote, kad tai graži idėja. Mūsų šeimai irgi taip atrodo. Bet yra žmonių, kuriems viskas, kas susiję su Trispalve, yra negražu.

O mintis kilo pamačius, kad Vilniuje Beatos Nicholson picerija pristatė dėžutes su LGBT vėliavos spalvomis. Mes norėjome, kad tradicinių pažiūrų žmonės taip pat turėtų kažką panašaus. Kad visuomenė nepamirštų, jog mūsų yra dauguma, nors ir tylioji. Taip žmonės mato, kad verslas palaiko ne tik LGBT bendruomenę. Nes pastaruoju metu atrodo, jog gali būti nepatogu ar gėda pasakyti, jog pasirinkome savo tėvelių ar senelių gyvenimo būdą.

- Sulaukėte ir neigiamų reakcijų?

- Daugiausiai teigiamų. Bet didžioji jų dauguma - privačios žinutės. Todėl ir sakau, kad esame tylioji visuomenės dalis. Žmonės privačiai rašo palaikydami ir sveikindami tokią idėją, tačiau dalis bijo garsiai tai sakyti. Žinome atvejų, kai dėl garsesnių pasisakymų apie tradicinės šeimos palaikymą žmogus prarado darbą. Didelėse tarptautinėse įmonėse darbuotojai taip pat jaučia spaudimą. Labai gaila, bet daugelis žmonių palaiko tyliai.

Mane labiausiai nustebino tai, kad žmonės sureagavo sakydami, kad mes esame drąsūs. Kur čia yra drąsa? Esame tradicinė šeima, savo šalies patriotai, kurie gyvena vadovaudamiesi tradicinėmis vertybėmis ir to neslepia. Čia jokios drąsos nereikia.

Iki kiek nusiritome, kad parodžius, jog gyvename pagal tradicines vertybes ar esame patriotai, tai jau vertinama kaip drąsa?

Aš, pamatęs žmogų su Lietuvos vėliava, visuomet pajausiu jam bendrystę. Juk esame tos pačios šalies piliečiai. Jeigu daliai visuomenės žmonės su Lietuvos vėliavomis ar Vyčiais kelia pyktį ar atrodo kaip priešai, tada su mūsų visuomene kažkas negerai...

- Viešumoje bandoma parodyti, kad LGBT nepalaiko tik tamsuomenė?

- Apie tai kalbame ne tik šeimoje, bet ir savo kolektyve. LGBT nepalaikantys žmonės laikomi tamsuomene, nes esą jie neprogresyvūs, nešiuolaikiški. Man yra keista, kodėl LGBT palaikytojai priskiriami prie „gerųjų", o tradicinės šeimos puoselėtojai - „blogųjų".

Aš taip pat sulaukiau tokių reakcijų, neva kam man tos intrigos. Bet aš nenoriu kelti jokių intrigų, noriu išreikšti savo pilietinę valią ir turiu tokią teisę.

Jeigu gyvendamas laisvoje šalyje ir nieko neįžeisdamas aš jau nebegaliu pasakyti savo nuomonės, tai kur mes atsidūrėme? Tai - rimtų problemų signalai.

Aš ir pats pažįstu mažumų atstovų ir nesu prieš juos nusiteikęs. Tačiau matau, kaip kitoje pusėje ginantys savo teises kelia agresyvias „bangas". Esu šeimos galva ir mane neramina tokios tendencijos. Manau, daugelis tai supranta ir galvoja taip pat, tik nepasako.

O kita pusė - agresyvi ir kerštinga. Juos pajudinus, atsidursime teisme ir turėsime rimtų nemalonumų. Bet kai mus užgauna, mes numojame ranka, pamirštame, nesileidžiame į konfliktus. Bet vis tiek mus bandoma pateikti kaip agresyvius, piktybiškus homofobus. Tačiau visas tas teorijas, manau, sugriovė Šeimų maršas, kuris įvyko be jokių incidentų.

- Dalis visuomenės jau priprato, kad apie tradicinės šeimos vertybių palaikymą geriau patylėti?

- Taip, tai, kad esame tylioji dauguma - didžiausia mūsų problema. Turbūt savo padarė ir pandemija. Žmonės jau yra pavargę, jie labiau rūpinasi savo privačiais reikalais, nenori leistis į viešas diskusijas ar politiką.

Pažįstu nemažai verslininkų, kurie taip pat mane palaiko, tačiau kai paklausiu, kodėl jie nenori pabandyti kažko panašaus, jie atsako, kad bijo prarasti dalį klientų. Žinoma, juk visiems neįtiksi. Aš suprantu, kad ir mes dalį klientų prarandame. Esame gavę ir nusiskundimų, kad daugiau pas mus žmonės nesilankys. Tikiu, kad tai principingi žmonės, kurie taip ir padarys. Bet ir versle ne viskas turi suktis apie pinigus.

Esame mažas šeimos verslas, neįtakingas. Bet visuomet pasisakysime už tradicinę šeimą ir paprastą žmogų.

- Kai Vilniuje picerijos pristatė dėžutes su LGBT vėliavų spalvomis, verslą savo socialiniame tinkle pareklamavo pati ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė. Gal ir Jūsų iniciatyva patrauks žinomų valdžios atstovų dėmesį?

- (Juokiasi.) Labai abejoju.

Be to, manau, kad politikai neturėtų taip elgtis. Juk juos rinko ne tik LGBT rinkėjai. Tai yra radikalus politikavimas ir provokacijos.

Kaip ir tas LGBT spalvomis nudažytas suoliukas. Kodėl iš karto nebuvo galima jį nudažyti perpus LGBT ir Lietuvos vėliavos spalvomis? Aš atsisėsčiau vienoje suoliuko pusėje, mano draugas kitoje ir parodytume vienas kitam norą draugauti, o ne pyktis. Bet ne, naudojama tik LGBT vėliava, kad būtų provokuojami kitas vertybes puoselėjantys žmonės. Tai yra tyčinis visuomenės kiršinimas.

Mane, kaip dviejų vaikų tėvą, skaudina, kad politikai randa jėgų ir laiko skirti dėmesį tokioms iniciatyvoms, bet štai visą naujos valdžios vadovavimo laiką nieko negirdžiu apie vaikų švietimo kokybės kėlimą. Esame viena iš tų Europos valstybių, kurioje vaikai nuotoliniu būdu mokėsi ilgiausiai. O apie grįžimą į mokyklas rudenį ir vėl kalbama miglotai. Taip ir nebuvo ieškoma kitokių variantų. Net aš, nebūdamas politiku, galėčiau jų sugalvoti daugybę. Bet valdžiai šie dalykai yra tolimi ir jais nesirūpinama. Visa tai mums atsilieps ateityje.

Kai prasidėjo kalbos apie karantino laisvinimus, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius pareiškė, kad dar šiek tiek reikia pakentėti ir tuomet jau bus galima atverti naktinius klubus. Ar Vilniaus meras pirmiausia neturėtų spręsti, kaip vaikams sugrįžti į mokyklas? Gal kaip nors išsiversime ir be naktinio miesto gyvenimo.

Kai pasiklausau tokių mūsų politikų komentarų, pritrūksta žodžių. Kokie tada yra mūsų valstybės prioritetai? Jau nebesuprantu, kur mes einame ir ko siekiame.

Mane stebina, kodėl dabartinė valdžia sulaukia tiek mažai kritikos, palyginus su tuo, kaip būdavo „skalbiami" „valstiečiai". Manau, kad daug ką parodys ir išspręs kiti Seimo rinkimai. Neseniai mano mama, kuri retai eina balsuoti, paklausė, kada bus kiti rinkimai. Matyt, žmonės yra nepatenkinti esama situacija ir jie bunda. O tokių yra nemažai.